Kartu su Europos parlamento rinkimais sekmadienį Belgijoje vyks ir parlamento bei regionų valdžios rinkimai.

Belgijos Atstovų rūmus sudaro 150 narių, daugumai reikia 76 vietų. Šalis padalinta į 11 daugiamandačių apygardų, kuriose renkama nuo 4 iki 24 parlamentarų, priklausomai nuo gyventojų skaičiaus. Nėra nacionalinio lygmens kartelės, kad partija gautų vietų konkrečioje apygardoje, ji turi peržengti 5 proc. barjerą. Balsavimas privalomas visiems šalies piliečiams nuo 16 metų.

Flamandiškos (olandiškai kalbančios) ir valoniškos (prancūzakalbės) partijos įprastai dalyvauja rinkimuose tik savo regionų apygardose ir Briuselyje. Tačiau formuojant koaliciją derina savo pozicijas su giminiškomis kito regiono partijomis.

Apklausos rodo, kad daugiausiai vietų parlamente turėtų gauti radikalios dešinės „Flamandų interesas“. Tačiau šalyje formuojant dideles koalicijas įprastai premjero postas atitenka mažesnėms nuosaikesnių pažiūrų partijoms.

Rinkimus laimės V. Putino draugai

„Flamandų interesas“ (VB) – partija įkurta 2004 m. po to, kai 1978 m. įkurta pirmtakė Flamandų bloko partija buvo uždrausta dėl rasizmo. 2019 m. VB pagal vietų skaičių parlamente pasiekė antrą vietą. Nepaisant to, koks rezultatas bus šiemet, kitos partijos veikiausiai tradiciškai atsisakys dirbti su VB.

VB prieš rinkimus stengiasi savo naudai pasitelkti ūkininkų protestus ir teigia, kad aplinkosaugininkai žlugdo tradicinį gyvenimo būdą. Partija save pateikia kaip darbininkų ir ūkininkų interesų gynėją, ragina atmesti Europos Žaliąjį kursą. Labiausiai partiją remia mažiausiai išsilavinusi ir neturtinga gyventojų grupė. Itin aktyvi kampanija vykdoma socialiniuose tinkluose, daug dėmesio skiriant jaunimui.

Partija žada ginti tradicinę šeimą, stabdyti imigraciją (VB žada atmesti Europos Sąjungos (ES) Migracijos ir prieglobsčio paktą), šalyje atkurti tvarką ir sieks Flandrijos atsiskyrimo. Partija laikosi prorusiškų pažiūrų. Tyrėjų Marta Barandiy ir Vasylio Kushmunso ataskaita apie ryšius su Rusija rodo, kad VB atstovai stebėjo referendumą Kryme ir balsavimus marionetinėse Donecko ir Luhansko liaudies respublikose.

Karo kontekste žinutės keitėsi nežymiai – nors kartais narių pasisakymuose Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir smerkiamas, bet konfliktas siejamas su ES ir NATO plėtra, priešinamasi sankcijoms Rusijai ir ginklų tiekimui Ukrainai, bendraujama su Vakarų sankcionuojamomis žiniasklaidos priemonėmis.

Partijos lyderis – 37 metų Tomas Van Griekenas. 2014 m. pirmą kartą išrinktas į Flandrijos parlamentą, po penkerių metų – į nacionalinį. Įkvėpimo semiasi iš Victoro Orbano. Baigė komunikacijos studijas ir iki politinės karjeros pradžios dirbo reklamos srityje.

Flandrijoje VB turėtų gauti daugiau negu ketvirtadalį balsų, kurie gali virsti 25–27 vietomis parlamente. 2019 m. VB laimėjo 18 vietų.

Naujasis flamandų aljansas nori keisti politinę sistemą

Partija Naujasis flamandų aljansas (N-VA) įkurtas 2002 m. kaip konservatyvi politinė jėga, kuri pasisako už didesnį Flandrijos regiono savarankiškumą. Nuo 2010 m. partija laimi visus rinkimus, tačiau tik 2014–2018 m. dirbo vyriausybėje, bet neturėjo premjero posto. Dėl prognozuojamo solidaus VB rezultato, N-VA gali tapti sunkiai ignoruojama formuojant koaliciją. Esminis šių partijų skirtumas toks, kad N-VA nori ne atsiskyrimo, o kad šalis judėtų link konfederacinės sistemos, vis daugiau galių palaipsniui perduodant regionams. Taip pat žadama mažinti biudžeto deficitą, palaikomas kitos liberalios ekonominės idėjos.

Partijos lyderis Bartas De Weveris yra populiariausias kandidatas į premjerus Flandrijoje. Jam svarbu, kad partija šį kartą dalyvautų formuojant nacionalinę vyriausybę, todėl mažai tikėtina sąjunga su VB derantis dėl Flandrijos regiono valdžios, nors tai reikš sudėtingesnes derybas po šio regiono rinkimų. Partija gana populiari tarp jaunimo, pavyksta persivilioti buvusius liberalų rėmėjus.

53-ejų istorijos mokslų daktaras B. De Weveris 2013 m. tapo Antverpeno miesto meru ir niekada nesusiviliojo galimybe tapti Flandrijos regiono prezidentu. Yra dirbęs abiejuose parlamento rūmuose, tačiau geriausiai jaučiasi Antverpene, o ne Briuselyje. Visgi, po šių rinkimų siektų tapti šalies premjeru. Politikas N-VA vadovauja nuo 2004 m. Pernai buvo suimta Islamo valstybės paveiktų jaunuolių grupė, kuri rengė pasikėsinimą į politiką.

2019 m. N-VA laimėjo 25 vietas. Dabar tikimasi, kad turės 19–20 vietų ir Flandrijoje gaus apie penktadalį balsų.

Auga marksistų populiarumas

Belgijos darbininkų partija (PVDA-PTB) įkurta 1979 m. ir vadovaujasi marksistinėmis idėjomis. Ji veikia visoje šalyje. Tik 2014 m. pirmą kartą pateko į parlamentą, bet prieš penkerius metus jau užėmė penktą vietą. PVDA-PTB niekada nėra priklausiusi valdančiajai koalicijai ir patys per daug nesiveržė jose dalyvauti. Tačiau dabar teigia, kad nori valdyti šalį. Partija viena aštriausiai dabartinei vyriausybei oponuojančių politinių jėgų.

PVDA-PTB populiarumas šovė į viršų netrukus po 2019 m. parlamento rinkimų. Sėkmė leido užsitikrinti geresnį finansavimą ir išvystyti organizacinius pajėgumus. Į valstybės ar regiono parlamentą išrinkti atstovai įsipareigoja didelę dalį atlyginimo ir parlamentinei veiklai skirtų lėšų pervesti partijai (analogiška tvarka savivaldoje). PVDA-PTB teigia, kad nariai turi palaikyti kuklų gyvenimo būdą. Partija itin daug dėmesio skiria komunikacijai socialiniuose tinkluose, kampanijai naudoja hologramas.

Anksčiau ši partija save apsibrėžė kaip maoistinė politinė jėga, tačiau prieš ketvirtį amžiaus nuo šių idėjų atsitraukė. PVDA-PTB teigia, kad kapitalizmas negarantuoja socialinio saugumo ir kenkia aplinkai. Partija pasisako už vieningą Belgiją ir teigia, kad kalbinių ir kultūrinių skirtumų afišavimas tik atitraukia nuo kovos už socialinę gerovę. PVDA-PTB siūlo nesilaikyti ES sutarčių, nesuderinamų su kairiąja politika, bet nežada atsisakyti euro ar palikti ES, priešinasi idėjoms griežtinti prieglobsčio suteikimo tvarką, siekia, kad migrantai per penkerius metus taptų Belgijos piliečiais. Dėl Rusijos agresijos prieš Ukrainą kaltina Vakarus.

Vidaus politikoje žada kovoti su infliacija, užtikrinti nemokamą sveikatos apsaugą, pakelti minimalią pensiją, įvesti papildomą mokestį turtingiausiems, nustatyti 65 metų pensinį amžių, mažinti politikų privilegijas, didinti mokesčius verslui. Kovoje su klimato kaita PVDA-PTB siūlo apmokestinti didžiausius teršėjus emisijomis, bet nepritaria automobilių parkavimo branginimui ar iškastinio kuro mokesčiams. Klimato klausimais partija laviruoja, kad būtų pasiekta rezultatų, bet nenukentėtų jų elektoratas.

Partija populiariausia miestuose, ypač tarp bedarbių, jaunimo, darbininkų, mažiau išsilavinusių rinkėjų, žmonių, nepasitikinčių demokratija. Ypač stiprios pozicijos Valonijoje ir Briuselyje. Partijos lyderis – 46-erių botaniką ir biologiją baigęs Raoulis Hedebouwas. Politikas gimė Valonijoje, bet flamandų šeimoje. Partijos nariu tapo 2008 m. 2014 m. pirmą kartą išrinktas į parlamentą, o nuo 2021 m. yra PVDA-PTB lyderis.

Prieš penkerius metus partija laimėjo 12 vietų. Dabar tikimasi 19–21. Flandrijoje partija turėtų gauti apie dešimtadalį balsų, Valonijoje – 14-18 proc., Briuselyje – 15–20 proc.

Dabartinė koalicija didelės sėkmės nepasieks

Iš dabartinės koalicijos partijų bene stipriausias pozicijas turi liberalias vertybes (nors pastaruoju metu kiek krypsta į dešinę) atstovaujantis Reformistų judėjimas (MR), veikiantis Valonijoje. MR įkurtas 2002 m. susijungus trims partijoms. Per visą savo istoriją be pertraukų dirbo koalicijose, o geriausią rezultatą rinkimuose pasiekė 2007 m.

Žinomiausias partijos narys – Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Charlis Michelis. 2019–2020 m. šalies premjere buvo MR deleguota Sophie Wilmes. Nors nacionaliniuose rinkimuose nedalyvauja, bet ji laikoma realia kandidate grįžti į premjero postą. Tačiau įmanoma, jog į premjero postą grįš ir C. Michelis. Jo šansai gauti aukštas pareigas ES nelaikomi dideliais, o politikas puikiai sutaria su MR lyderiu Georgesu-Louisu Bouchezu.

MR siekis – mažesni mokesčiai ir griežta kova su mokesčiu vengimu. Jie tiki, kad ši kombinacija leistų užtikrinti gerovę gyventojams. 2019 m. partija laimėjo 14 vietų. Apklausose partija kyla – 19–23 proc. Valonijoje ir 17–23 proc. Briuselyje yra tikėtinas rezultatas, kuris galėtų konvertuotis į 14–18 mandatų.

Valonijoje veikianti Socialistų partija (PS) dabartiniu pavidalu įsteigta 1978 m. Sėkmingiausi partijai rinkimai buvo dar 1987 m. Nuo to laiko PS visada dirba koalicijose, pertrauka buvo tik 2014–2020 m. Socialistai laimėjo visus istorijoje vykusius Valonijos regiono parlamento rinkimus. Jie dažnai susilaukia kritikos, kad per lengvai nusileidžia partneriams ir atsisako kairiųjų idėjų, kai formuojamos koalicijos. Partijos lyderis, Kembridžo universiteto absolventas Paulis Magnette‘as yra Šarlerua miesto meras, bet neslepia ambicijų tapti Belgijos premjeru. Europoje politikas pagarsėjo savo priešiškumu ES ir Kanados prekybos susitarimui. PS palaiko glaudžius ryšius su profesinėmis sąjungomis. Daug dėmesio skiriama kairiajai ekonominei politikai ir aplinkosaugai. 2019 m. socialistai iškovojo 20 vietų, šiemet turėtų gauti 16–18. Valonijoje jie turėtų būti pirmi su 21–25 proc. balsų, o Briuselyje gauti 13–15 proc.

Flamandų socialdemokratinės pakraipos partija „Pirmyn“ įkurta 1978 m. Partijos geriausias rezultatas rinkimuose buvo 32 vietos, dukart pasiektas dar devintame dešimtmetyje. Dabar padėtis nėra tokia gera, pozicijas silpnina PVDA-PTB iškilimas. Pagrindiniai partijos prioritetai – investicijos į švietimą ir sveikatos apsaugą, jaunimo gerovę. 2019 m. partija gavo 9 vietas, dabar tikimasi kiek daugiau – 10–13. Flandrijoje partija turėtų gauti 11–15 proc. balsų.

Krikščionių demokratų ir flamandų partija (CD&V) yra nuosaiki dešinioji Flandrijos politinė jėga, įkurta 1968 m. Ji tradiciškai buvo stipriausia partija Flandrijoje, aštuntajame dešimtmetyje sugebėdavo iškovoti daugiau negu pusšimtį mandatų parlamente. Tik aštuonerius savo gyvavimo metus dirbo opozicijoje. Dauguma per istoriją buvusių Belgijos premjerų yra CD&V nariai. Kadangi Flandrijoje populiarėja už didesnį savarankiškumą pasisakančios partijos, krikščionys demokratai nelieka nuošalyje ir siūlo regionams suteikti galių darbo rinkos, sveikatos srityse bei daugiau finansinio savarankiškumo. Partija žada gerinti sveikatos apsaugos kokybę ir užtikrinti finansinę gerovę (ekonomikoje partija pastaruoju metu krypsta į kairę). Vertybiniais klausimais Belgijos kontekste CD&V yra gana konservatyvi partija – pasisako už status quo. Kampanijoje itin akcentuoja saugumo ir augančių pragyvenimo išlaidų problemas. 2019 m. CD&V laimėjo 12 mandatų. Dabar tikimasi 10–11. Flandrijoje krikščionys demokratai turėtų gauti 11–13 proc. balsų.

Atvirieji Flamandų liberalai ir demokratai (Open VLD) įsikūrė 1992 m. Nuo 1999 m. be pertraukų dirba visos koalicijose. Geriausią savo rezultatą pasiekė 2003 m. vykusiuose rinkimuose – daugiau nei milijonas balsų. Bene žinomiausias partijos politikas Europoje – tris kartus premjero pareigas ėjęs Guy‘us Verhofstadtas. Partija šiuo metu turi premjero postą, kurį užima Alexanderis De Croo. Nors premjeras populiarus, bet partijos pozicijos nėra labai stiprios. Partija laikosi libertarinių pozicijų ekonomikoje, vertybinėje dimensijoje yra kairieji, nors pasisako už greitą nelegalių imigrantų deportaciją. Open VLD prieš penkerius metus iškovojo 12 mandatų, dabar turėtų gauti 6–11. Flandrijoje partijai prognozuojama 7–10 proc. balsų.

1982 m. įkurta Žaliųjų partija veikia Flandrijoje. Geriausias rezultatas pasiektas 1999 m. – 9 vietos, bet jau 2003 m. žalieji nepateko į parlamentą. Nors kituose rinkimuose pavyko grįžti, bet ankstesnių aukštumų kol kas pasiekti nepavyko. Daugiausiai dėmesio partija skiria klimato klausimams, socialiniam teisingumui ir žmogaus teisėms. Prieš penkerius metus žalieji laimėjo 8 mandatus. Dabar tikimasi nuo 4 iki 10. Flandrijoje partija turėtų gauti 6–7 proc. balsų.

Prancūzakalbių žaliųjų partija „Ecolo“ įkurta 1980 m. Sėkmės trajektorija labai panaši į flamandiškos žaliųjų partijos, tik po pirmo patekimo į parlamentą, „Ecolo“ niekada nebuvo praradusi atstovavimo. Pastaruoju metu partijos populiarumas krenta, kritikai sako, kad „Ecolo“ per daug susikoncentravusi į žaliųjų tikslų siekimą baudžiamosiomis priemonėmis. Pagrindiniai tikslai – tvarumo ir žalesnio gyvenimo būdo propagavimas, liberali imigracijos sistema. Prieš penkerius metus partijai pavyko gauti 13 mandatų. Dabar skaičius sumenks iki 4–10. Valonijoje „Ecolo“ turėtų gauti 8–13 proc. balsų, Briuselyje 11–15 proc.

Neradikali opozicija

Iš mažesnių opozicinių partijų stipriausias pozicijas šiuo metu turi prancūzakalbių centro dešinės partija „Įsipareigojusieji“ (LE). Jos pirmtakė – iki 2022 m. veikusi partija Humanistinis demokratinis centras. LE žada užtikrinti, kad politikai nebūtų atitrūkę nuo piliečių poreikių, itin daug dėmesio skiria LGBT+ teisėms. 2019 m. partija iškovojo vos penkias vietas. Šiemet tikimasi nuo 7 iki 12 vietų. Prognozuojamas rezultatas – 13–18 proc. Valonijoje ir 5–7 proc. Briuselyje.

Partija „DeFI“ (Santrumpa, kuri atspindi demokratiško, federalizmo ir nepriklausomybės idėjas) atstovauja liberalių prancūzakalbių interesus, įkurta 1964 m. Ji daugiausiai orientuojasi į Briuselio gyventojų interesus. Ekonominėje politikoje laikosi liberalios linijos, vertybiniais klausimais yra kairieji, nemažai dėmesio skiria gyvūnų gerovei. Palankumas partijai nėra aukštas, o ne vienas įtakingas partijos narys perbėgo į MR. Prie sėkmės neprisideda ir vidinės įtampos. Prieš penkerius metus „DeFI“ gavo du mandatus, dabar vėl tikimasi vieno ar dviejų. 7–8 proc. balsų partija turėtų gauti Briuselyje ir apie 4 proc. Valonijoje.

Laukia sunkus koalicijos formavimas

Esant didelei fragmentacijai, vyriausybės formavimas Belgijoje įprastai ilgas ir sudėtingas. Po 2019 m. rinkimų koalicijos formavimas truko 652 dienas. Konstitucija reikalauja, kad būtų lygus skirtingų regionų ministrų skaičius. Padėtį dar sunkina tai, kad trys partijos, kurios turėtų geriausiai pasirodyti rinkimuose, nėra lengvi derybų partneriai – dvi nori radikaliai keisti Belgijos politinę sistemą, viena – ekonominę santvarką.

Belgijos žiniasklaidoje nagrinėjama daugiau negu 10 koalicijos variantų. Penki variantai atrodo teoriškai įmanomi. Pagal pirmąjį, kartu dirbtų visos dabartinės koalicijos narės ir LE. Tačiau aštuonių partijų koalicija kažin ar būtų tvari. Pagal antrą scenarijų kartu su dviem socialdemokratų, dviem liberalų ir dviem krikščionių demokratų partijomis dirbtų NVA. Pagal trečiąjį prie šių septynių partijų prisijungtų ir dvi žaliosios, tačiau tokią didelę koaliciją suburti būtų sudėtinga. Pagal ketvirtąjį, prie derybų stalo būtų pakviesta PVDA-PTB, koaliciją jį sudarytų su abiem socialdemokratų, žaliųjų ir krikščionių demokratų partijomis. Paskutinis ir turbūt mažiausiai realistinis reikštų, kad koaliciją formuoja VB, NVA, abi krikščionių demokratų ir abi liberalų partijos. Kad ir kuris scenarijus taptų realybe, derybos bus labai sunkios.

Matas Baltrukevičius yra Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos politikos ir analitikos departamento direktorius