PixabayLapkričio 1 dieną Danijoje vyks pirmalaikiai parlamento rinkimai, jų priežastimi tapo... audinės. Per COVID-19 protrūkį audinių ūkiuose Danijos vyriausybė nurodė sunaikinti visas šalies audines – 16 milijonų. Iki tol Danija buvo didžiausia audinių kailių eksportuotoja pasaulyje.
Vasarą buvo baigtas specialus tyrimas, kurio išvadose konstatuojama, kad šis sprendimas neturėjo teisinio pagrindo. Socialdemokratų premjerės Mette Frederiksen mažumos vyriausybę palaikiusios Danijos socialliberalų partijos pirmininkė Sofie Carsten Nielsen pareikalavo surengti pirmalaikius rinkimus, kitu atveju ji būtų inicijavusi balsavimą dėl nepasitikėjimo ministrų kabinetu. Premjerė reikalavimui nusileido.
Danijos parlamentą Folketingą sudaro 179 nariai, parlamento daugumai reikia 90 mandatų. Šalis padalyta į 12 daugiamandačių apygardų, kuriose renkama nuo 2 iki 20 parlamentarų. Kad partija galėtų dalyvauti dalijantis vietas parlamente, jai reikia nacionaliniu lygmeniu gauti bent 2 proc. balsų. Taip išrenkami 139 parlamentarai, dar 40 vietų pagal atskirą formulę paskirstoma papildomai, kad partijų gautų balsų skaičius būtų proporcingesnis iškovotiems mandatams. Šiuose rinkimuose pergalę pasiekti vėl turėtų socialdemokratai, tačiau lemtingu faktoriumi gali tapti jų potencialių partnerių pasirodymas rinkimuose.
Favoritai – socialdemokratai
2019 m. Danijos socialdemokratai laimėjo parlamento rinkimus ir po ketverių metų pertraukos grįžo vadovauti šaliai.
Danijos socialdemokratai pirmieji iš Šiaurės šalių kairiųjų sugriežtino imigracijos politiką ir neketina jos atsisakyti. Per 2019 m. rinkimus toks posūkis padėjo jiems susigrąžinti darbininkų palaikymą. Prieš paskelbdama apie pirmalaikius rinkimus M. Frederiksen sakė, kad daug danų jaučiasi nesaugūs, o kai kuriose Kopenhagos vietose ji neišdrįstų lankytis viena, tačiau duomenys rodo, kad danai jaučiasi saugesni, o nusikalstamumo lygis Danijoje krinta. Kairieji išlaikė ir dešiniųjų vyriausybės patvirtintą programą, kuria siekiama, kad socialinių būstų kvartaluose nevakarietiškos kilmės gyventojai nesudarytų daugumos. Taip pat socialdemokratai siekia įkurti centrą Ruandoje, kuriame apsigyventų asmenys, prašantys prieglobsčio Danijoje. Baiminamasi, kad Danija neturės svertų kontroliuoti, ar Ruanda laikosi žmogaus teisių standartų, idėją kritikuoja Europos Sąjunga.
Formuodama savo įvaizdį premjerė akcentuoja, kad ji yra saugus pasirinkimas, šaliai išgyvenant nelengvą laiką. Šiuo sudėtingu laikotarpiu ji siektų suformuoti platesnę koaliciją ir net nevengtų galimybės išeiti už tradicinio kairiojo bloko ribų. Ši idėja tarp kitų partijų nepopuliari, nors pandemija ir karas Ukrainoje sutelkė šalies politikus.
Pusė danų norėtų, kad M. Frederiksen toliau vadovautų vyriausybei. Keturiasdešimt ketverių politikė prieš trejus metus tapo jauniausia premjere šalies istorijoje. Ji itin aktyviai palaiko Ukrainą ir daug dėmesio skyrė „Nord Stream“ dujų nuotėkiui. Populiarumą kiek pakirto audinių skandalas – premjerė vengia nedviprasmiškai prisiimti atsakomybę. Socialdemokratų pozicijos silpsta miestuose, tačiau apklausos vis tiek žada, kad partija gaus daugiausia balsų – apie ketvirtadalį, tiek ji surinko ir prieš trejus metus.
Liberalų laukia istorinė nesėkmė?
Danijos liberalų partija „Venstre“ buvo labiausiai sėkmės lydima šalies partija XXI amžiuje. Jie tik aštuonerius metus buvo opozicijoje, rinkimuose nebuvo užėmę žemesnės negu trečioji vieta, mažiausias gautų balsų skaičius – 19 proc. Tačiau šį kartą padėtis tokia, kad realu patirti skaudžiausią šiame amžiuje pralaimėjimą.
„Venstre“ (nors šis žodis reiškia „kairė“, partija yra liberali) yra viena iš proeuropietiškiausių partijų šalyje, istoriškai orientuota į agrarinius klausimus. Kampanijos ašimi pasirinkta sveikatos apsauga – žadama didinti šio sektoriaus darbuotojų skaičių. Taip pat būtų siekiama mažinti mokesčius mažiausiai uždirbantiems asmenims, įvesti nedarbo išmokų „lubas“.
Partijos lyderis yra keturiasdešimt devynerių Jakobas Ellemannas-Jensenas, politinės dinastijos atstovas, kurio tėvas vienuolika metų buvo užsienio reikalų ministras, keturiolika metų – „Venstre“ pirmininkas. J. Ellemannas-Jensenas didelės politinės patirties dar neturi – metus dirbo aplinkos ministru, Folketingo nariu renkamas nuo 2011 m. Partija neseniai išgyveno vidinių konfliktų laikotarpį, kuris pakenkė jos reputacijai. Apklausos partijai žada 12–14 proc. balsų (2019 m. partija gavo 23 proc. balsų), o J. Ellemannas-Jensenas premjeru taptų tik tuomet, jeigu solidžiai pasirodys tradiciniai partneriai iš mažesnių partijų.
Buvusio premjero projektas ir nauji radikalai
Buvęs liberalų lyderis Larsas Lokke Rasmussenas premjero pareigas ėjo du kartus – iš viso šešerius metus. Prieš 2019 m. rinkimus jis užsiminė, kad yra atviras galimybei formuoti koaliciją su socialdemokratais, ir tai sukėlė nemenką politinę audrą šalyje ir partijoje. Po nesėkmingų 2019 m. rinkimų politikas pasitraukė iš „Venstre“ lyderių, o pernai visai paliko partiją. Šiemet jis įkūrė naują partiją – Moderatų, kuri nori sugriauti tradicinių kairės ir dešinės blokų tradiciją, savęs nepriskirdama nė vienam iš jų. Ji sieks sumažinti mokesčius mažiausiai uždirbantiems, jaunimui įves kultūros pasą, mažins eiles gydymo įstaigose. Bene didžiausia intriga yra tai, kad L. Lokke Rasmussenas veikiausiai galės lemti premjero posto likimą. Iš pradžių apklausos gerų rezultatų moderatams nežadėjo, bet dabar jų populiarumas auga – tikimasi gauti 7–11 proc. balsų.
Šią vasarą įsisteigė dar viena nauja politinė partija – Demokratų partija. Ją įkūrė Inger Stojberg, dirbusi trijose L. Lokke Rasmusseno vyriausybėse, ilgiausiai ji ėjo imigracijos ir integracijos ministrės pareigas. I. Stojberg pagarsėjo, kai jai buvo surengta apkalta už tai, kad ji neteisėtai atskyrė prieglobsčio prašančias poras. Ji neteko mandato Folketinge ir buvo nubausta dviejų mėnesių kalėjimo bausme. Politikė apeliuoja į mažesnių gyvenviečių rinkėjus, bijančius imigrantų. Apklausos demokratams žada 6–8 proc. rinkėjų balsų.
Raudonasis blokas
Daugelis mažesnių šalies partijų priskiriamos vienam iš dviejų blokų: raudonajam, kurio narės paprastai palankiai žiūri į galimybę bendradarbiauti su socialdemokratais, arba mėlynajam, kuriam priklausančios jėgos optimistiškiau vertina liberalų vyriausybės galimybę.
Tarp partijų, kurios priklauso raudonajam blokui, šiuo metu geriausiai atrodo Žaliosios kairės (SF), šią kadenciją rėmusios M. Frederiksen vyriausybę, pozicijos. Partiją XX a. šeštajame dešimtmetyje įkūrė buvęs Komunistų partijos lyderis, pašalintas už kritiką SSRS dėl šios sprendimo įsiveržti į Vengriją. Dabar tai nuosaiki socialdemokratinė partija, kuri orientuojasi į švietimą (siekia darželių tinklo plėtojimo, mažesnių klasių mokyklose) ir kovą su klimato kaita. Apklausos jai žada 8–9 proc. rinkėjų balsų.
Raudonos ir žalios aljansas įkurtas 1989 m., susijungus trims marksistinėms partijoms. Šią kadenciją partija rėmė socialdemokratų mažumos vyriausybę. Aljansas save apibūdina kaip ekosocialistinę partiją ir yra kairiausias politinio lauko veikėjas šalyje. Jis glaudžiai bendradarbiauja su profsąjungomis ir yra itin populiarus Kopenhagoje. Partija yra antikapitalistinė (pasisako už kolektyvinės nuosavybės formas) ir laikosi švelnaus euroskepticizmo, nors po „Brexit“ nebepalaiko pasitraukimo iš Europos Sąjungos. Siekia kovoti su skurdu, nelygybe, pasisako prieš dabartinės vyriausybės imigracijos politiką. Apklausos partijai žada 6–8 proc. balsų.
Danijos socialliberalų partija paskutinį kartą premjero postą užėmė prieš pusę amžiaus, o šiuose rinkimuose galbūt netgi pasieks blogiausią visų laikų savo rezultatą. Partija paskutiniu metu buvo itin ryški dėl to, kad būtent jos aštri pozicija audinių skandale lėmė pirmalaikius rinkimus. Socialliberalai dėl to sulaukė nemažai kritikos, nes neatsakinga klibinti vyriausybę kriziniu laikotarpiu. Dabar partija teigia, kad norėtų, jog naujoji šalies vyriausybė peržengtų tradicinių blokų ribas. Socialinėje srityje ir ekonomikoje partija laikosi liberalios linijos. Rinkimų kampanijos metu socialliberalai daug dėmesio skyrė ekologijai – siekia ambicingesnių tikslų mažinant anglies dioksido emisijas, taip pat žada kurti darbo vietas. Apklausos rodo, kad partija gali tikėtis 3–4 proc. balsų.
Beveik prieš dešimtmetį nuo socialliberalų atsiskyrė proeuropietiška žaliųjų partija „Alternatyva“. Vidinių nesutarimų kamuojama partija daro viską, kad išliktų – rinkimuose dalyvauja bendru sąrašu su dar dviem smulkiomis žaliųjų partijomis, taip tikėdamasi peržengti 2 proc. barjerą (partijai žadama 1–2 proc. balsų). „Alternatyva“ orientuojasi į kovą su klimato kaita: siekia, kad žemės ūkis taptų žalesnis, Danijos gyvulininkystės ūkis būtų apribotas tik vidaus poreikių; taip pat skelbiasi esanti už trisdešimties valandų darbo savaitę ir trijų dienų savaitgalį. Praėjusią kadenciją „Alternatyva“ vienintelė iš raudonojo bloko partijų dirbo opozicijoje.
Mėlynasis blokas
Mėlynajame bloke stipriausias iš mažųjų partijų turėtų būti Liberalų aljansas. Partiją prieš penkiolika metų įkūrė atskalūnai iš dviejų gana skirtingų partijų – Socialliberalų ir Konservatorių liaudies partijos. Liberalų aljansas skeptiškai žiūri į Europos integracijos gilinimą, pasisako už mažesnius mokesčius ir kuklesnes socialines išmokas. Prieš trejus metus Liberalų aljansas gavo vos 2 proc. rinkėjų balsų, dabar apklausos leidžia tikėtis 7–8 proc.
Konservatorių liaudies partija (DKF) yra viena seniausių šalyje ir Folketinge dirba jau per šimtmetį. Tiesa, jie niekada nėra laimėję rinkimų, nors premjero postą kartą turėjo. Pagrindinis konservatorių pažadas – mažesni mokesčiai. Taip pat jie žada reformuoti sveikatos sistemą ir padaryti ją atviresnę privačioms gydymo įstaigoms, žada sugriežtinti bausmes už nusikaltimus. Vienu metu atrodė, kad DKF gali pretenduoti tapti stipriausia mėlynojo bloko partija, tačiau vasarą piką pasiekęs jų populiarumas smuko. Dabar partijai žadamas 6–7 proc. rezultatas.
Tie, kurie mano, kad DKF yra per švelni imigracijos ir Europos integracijos klausimais, prieš septynerius metus įkūrė partiją „Naujoji dešinė“ (NB). Ji žada mažinti mokesčius ir viešojo sektoriaus išlaidas, didinti socialines išmokas, uždaryti darbo biržą. Viena partijos kandidatė sukėlė skandalą pareiškusi, kad slaugos namuose paslaugų teikti neturėtų hidžabą vilkinčios moterys, homoseksualai ir žydai. Dėl narystės Europos Sąjungoje „Naujoji dešinė“ žada referendumą. Apklausos partijai prognozuoja 3–4 proc. balsų – dvigubai daugiau, negu jai pavyko pasiekti prieš trejus metus.
Danijos liaudies partija (DF) ilgą laiką buvo galingiausia šalyje kraštutinės dešinės partija, o 2015 m. rinkimuose pasiekė antrą vietą, surinkusi daugiau negu penktadalį rinkėjų balsų. Tačiau jos galia smunka ir neabejojama, kad šių metų rinkimų rezultatas bus prasčiausias partijos istorijoje. Šiuo metu šalyje imigraciją nustelbia kitos problemos, ypač ekonomikos, o esminį smūgį partijai sudavė pasikeitusi socialdemokratų imigracijos politika – kairieji perėmė kraštutinės dešinės siūlytas priemones ir atitraukė rinkėjus. Be to, radikaliosiosios dešinės lauke išaugo konkurencija. Vienoje iš partijos reklamų skamba šūkis „Mums jų pakanka“ ir pasitelkiami nevakarietiškai skambantys Danijos piliečių vardai, daug dėmesio kampanijoje skiriama ir hidžabų dėvėjimui. Apklausos partijai žada 1–2 proc. balsų.
Intriga išlieka
Nors socialdemokratai rinkimus tikrai laimės, jų potencialių sąjungininkų persvara prieš mėlynąjį bloką nėra garantuota. Ypač daug svertų savo rankose turi L. Lokke Rasmussenas, atsisakantis moderatus sieti su konkrečiu bloku. Be to, blokai yra sąlyginis dalykas, ne visos raudonojo bloko partijos rėmė M. Frederiksen vyriausybę. Nors M. Frederiksen kalba apie tai, jog jai svarbu, kad ministrų kabinetas turėtų kuo gausesnę paramą, neatmestina, kad po rinkimų vėl matysime vienpartinę mažumos vyriausybę. Net jeigu socialdemokratai arba liberalai nutartų kviesti partnerius į koaliciją, tikėtina, kad partijos nekeltų tikslo užsitikrinti pusės Folketingo narių palaikymą. Šalies politinė kultūra lemia tai, kad daug dėmesio skiriama sutarimo paieškoms, tad net ir mažumos vyriausybės gali veikti gana efektyviai.
Matas Baltrukevičius yra Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo centro vyriausiasis tyrėjas
