Meniu
Prenumerata

antradienis, liepos 23 d.


AFRIKA
Rinkimai PAR: kokia bus vienos įtakingiausių Afrikos šalių kryptis?
Matas Baltrukevičius
Scanpix
Rinkimai PAR.

Gegužės 29 dieną Pietų Afrikos Respublikoje (PAR) vyksta parlamento rinkimai, kurie lems, kokia kryptimi toliau judės viena turtingiausių (nors pragyvenimo lygis smunka) ir politiškai įtakingiausių Afrikos šalių, priklausanti BRICS blokui. Rinkimų favoritai – Afrikos nacionalinis kongresas (ANC), šalį valdantis nuo pat rasistinio režimo žlugimo. Tačiau veikiausiai pirmą kartą nuo apartheido žlugimo laikų ANC gaus mažiau negu pusę balsų – ekonomika taip ir negrįžo į prieš 2008–2009 m. krizę buvusį spartesnio augimo laikotarpį, nusikalstamumas sunkiai pažabojamas, o iššūkių kelia net elektros tiekimas.

PAR žemuosiuose parlamento rūmuose yra 400 vietų, daugumai reikia 201 mandato. 200 mandatų dalinami nacionaliniu principu, kita pusė – regionams, kur dėl mandatų gali varžytis tiek partijos (dalyvauja 70), tiek pavieniai asmenys (dalyvauja vos 11). Tačiau nacionaliniu lygmeniu iškovotas mandatų skaičius yra peržiūrimas, kad regioninis balsavimas neiškreiptų proporcingumo. Barjeras vienai vietai parlamente gauti nustatomas pagal atėjusių balsuoti skaičių, formulė palanki mažoms partijoms. Todėl 2019 m. rinkimai atvėrė kelią į Nacionalinę asamblėją net 14 partijų, tačiau tik penkios turėjo daugiau nei keturias vietas. Po parlamento rinkimų Nacionalinė asamblėja renka šalies prezidentą, kuris formuoja vyriausybę.

Blogiausi Afrikos nacionalinio kongreso rinkimai

ANC, įkurtas prieš daugiau negu šimtą metų ginti ne baltaodžių rasės piliečių interesams, legalizuotas 1990 m., o garsiausias visų laikų jo politikas – legendinis Nelsonas Mandela.

Ilgą laiką ANC buvo be konkurencijos dominuojanti politinė jėga, siejama su demokratijos, lygybės ir geresnio gyvenimo siekiais visiems piliečiams. Tačiau dabar jo pozicijos silpniausios istorijoje, ypač dėl to, kad jaunoji karta nebevertina ANC per kovos su apartheidu prizmę, o tikisi geresnės gyvenimo kokybės.

Partija nesugebėjo užtikrinti geresnių gyvenimo sąlygų. Iš pradžių šalies ekonomika į viršų stiebėsi sėkmingai, bet dabar nedarbo lygis vienas didžiausių pasaulyje (32 proc.), jaunimo nedarbas – 60 proc. Skursta 30 milijonų gyventojų, ypač žemos juodaodžių pajamos. 2022 m. PAR pajamų nelygybė buvo didžiausia pasaulyje. Šalyje trūksta būsto, efektyvios atliekų tvarkymo sistemos, pilnai neišspręsti vandentiekio, kanalizacijos, transporto infrastruktūros net ir elektros tiekimo klausimai. Itin sunkiai suvaldoma saugumo situacija – kas 20 minučių PAR nužudomas žmogus.

Valdantieji neretai įsipainioja į korupcijos skandalus, tai ypač buvo ryšku prezidento Jacobo Zumos valdymo laiku (2009–2018 m.) Ypač daug korupcijos atvejų matoma siekiant gauti valstybinius užsakymus. Daug politikų propaguoja prabangų gyvenimo būdą. Prezidentas Cyrilas Ramaphosa žadėjo išspręsti korupcijos problemas, bet pačiam teko atlaikyti apkaltos grėsmę. Įtariama, kad daugiau nei pusė milijono dolerių grynais, kurie buvo rasti jo fermoje, buvo kyšis ANC. Iššvaistyta 15 mln. dolerių, skirtų keisti asbesto stogus į saugesnius. Dalį rėmėjų atitraukia ir J. Zumos palaikoma partija „Tautos ietis“, nors pats politikas rinkimuose dalyvauti negalės dėl nepalankaus Konstitucinio teismo sprendimo. Dar anksčiau atskilo radikalūs kairieji – Ekonominės laisvės kovotojai (EFF), nepatenkinti socialine nelygybe tarp rasių.

Problemos nėra naujos – oponentai augančios korupcijos ir nedarbo problemas kelia jau visą dešimtmetį, o ANC rezultatai krenta nuo 2004 m. piko. Tačiau jokia opozicijos partija nėra tokia stipri, kad galėtų kelti grėsmę ANC dominavimui, todėl lyderiai jaučiasi komfortiškai ir nesiima didelių reformų, o į korupciją linkę politikai jaučiasi nebaudžiami. Vis mažėja ir rinkėjų aktyvumas, o tai nenaudinga ANC.

Pagrindinis ANC pažadas – naujų darbo vietų kūrimas, žadama kovoti su korupcija, keičiama sveikatos draudimo sistema, kuri dabar turėtų užtikrinti didesnę lygybę. ANC pabrėžia savo užsienio politikos rezultatus – ypač iniciatyvą kreiptis į Tarptautinį teisingumo teismą dėl Izraelio veiksmų Gazoje. 2019 m. sudarytame ministrų kabinete pusė portfelių atiteko moterims. Neblogai pavyko suvaldyti ir COVID-19 pandemiją.

71-erių prezidentas C. Ramaphosa universitete studijavo teisę ir šiuo laikotarpiu tapo aktyviu kovotoju prieš apartheidą, du kartus buvo sulaikytas (ilgiausiai 11 mėnesių). Devintajame dešimtmetyje tapo profesinių sąjungų teisininku, organizavo didelį kasyklų darbuotojų streiką. Į politiką pasuko 1990 m., yra vienas iš konstitucijos autorių, garsėjo kaip geras derybininkas, kai buvo tariamasi dėl PAR perėjimo iš apartheido sistemos.

Manyta, kad N. Mandela jį pasirinks viceprezidentu, kai tai neįvyko, po kelių metų politiką iškeitė į verslą kasybos, greitojo maisto, finansų, telekomunikacijų srityse. Tapo vienu turtingiausių žmonių PAR. 2014 m. grįžo į politiką ir tapo PAR viceprezidentu, o kai 2018 m. J. Zuma atsistatydino dėl korupcijos – prezidentu. Jau metais anksčiau C. Ramaphosa buvo išrinktas ANC pirmininku ir nuo tada spaudė J. Zumą trauktis iš prezidento posto. Buvę politiniai bendražygiai pabrėžia, kad C. Ramphosai trūksta ryžtingumo kovojant su korupcija, nes jis vengia konfrontacijos partijos viduje.

J. Zuma kažkada žadėjo, kad ANC valdys iki „antrojo Kristaus sugrįžimo“. Prieš rinkimus reitingai kyla, tai reiškia, kad koalicijai galbūt pakaks mažųjų partijų paramos išlikti valdžioje. Išlieka tikimybė, jog galbūt pavyks gauti ir absoliučią daugumą. Tačiau apklausos žada 37–44 proc. balsų (2019 m. rezultatas buvo 57,5 proc.).

Aiškios pagrindinės opozicijos partijos lubos

Nors geriausiai dėmesį į savo moka atkreipti J. Zuma, bet artimiausi ANC persekiotojai yra liberalių pažiūrų Demokratų aljansas (DA). Partiją įkūrė apartheido laikotarpiu parlamente dirbę baltieji politikai, priešinęsi rasistiniam režimui. Daugelio akyse DA yra baltųjų, mišrios rasės žmonių ir iš Azijos kilusių piliečių interesų gynėjai. Jie nuo pat 1999 m. visuose rinkimuose stabiliai užima antrąją vietą. Šiuose rinkimuose dalyvauja kartu su keturiomis dešiniosiomis partijomis, nes tikisi, kad tai padės pagerinti rezultatus ir pritraukti skirtingų grupių rinkėjus. Nacionaliniu lygmeniu iki pergalių toli, bet regionų ir miestų lygmeniu DA lyderiai sulaukia pagyrų dėl efektyvaus valdymo. Vienu metu partijos elite buvo atsiradę ir daugiau juodaodžių politikų, bet 2018–2020 m. vyko žiniasklaidos „Blaxit“ pavadintas virsmas – po vidinių nesutarimų dėl socialinės nelygybės problemų daugelis įtakingiausių juodaodžių paliko DA.

Koalicijos sėkmės atveju prezidentu taptų 48-erių Johnas Steenhuisenas. Baltaodžiai dabar sudaro vos 7 proc. gyventojų, bet J. Steenhuisenas įkvėpimo semiasi iš... Baracko Obamos sėkmės JAV 2008 m. J. Steenhuisenas akcentuoja, kad dėl ANC valdymo šalis negali realizuoti savo ekonominio potencialo. Būdamas 19-metis jis tapo DA nariu, po trijų metų buvo išrinktas į savo gimtojo Durbano miesto tarybą. Studijavo universitete politikos mokslus ir teisę, bet dėl finansinių priežasčių mokslų nebaigė. Aktyviai dalyvavo regioninėje politikoje, kol 2010 m. teko atsitraukti paaiškėjus apie romaną su partijos kolegos žmona (J. Steenhuisenas buvo vedęs). Tačiau jau po metų J. Steenhuisenas sudarė naują santuoką ir pirmą kartą buvo išrinktas į parlamentą. Ten greitai tapo žinomas dėl aštrios kritikos ANC.

2019 m. DA pirmininko postą paliko pirmasis istorijoje juodaodis lyderis Mmusi Maimane. Tad jį pakeitė J. Steenhuisenas. Politikas savo partiją mėgsta lyginti su Didžiosios Britanijos konservatoriais, o savo idealu laiko Margaret Thatcher.

DA priešinasi ANC įvestoms rasinėms kvotoms darbovietėse. Partija žada išspręsti elektros tiekimo problemas, sukurti du milijonus darbo vietų ir vykdyti privatizaciją, akcentuoja saugumo kaimo vietovėse problemas, žada jas spręsti naudojant dronus.

DA neatmeta galimybės po rinkimų sudaryti koaliciją su ANC, nes nenori, kad joje dirbtų J. Zumos partija bei EFF. Nors ANC pozicijos smunka, bet DA nesugeba iš to laimėti. Apklausos DA suburtai koalicijai žada 21–30 proc. balsų (2019 m. bendras šių partijų rezultatas buvo daugiau negu ketvirtadalis balsų).

Radikalios partijos žada N. Mandelos vertybes

J. Zumos įkurta partija „Tautos ietis“ (MK) sulaukia neproporcingai daug dėmesio dėl aštrios kritikos C. Ramaphosai. Pavadinimas pasiskolintas iš senojo ANC karinio sparno ir pastaroji teismuose ginčijo teisę jį naudoti. Partija įkurta pernai vasarą, o viešai apie tai paskelbta gruodį. J. Zuma renginio metu (formaliai tada vis dar buvo ANC narys) išreiškė paramą MK ir populiarumas ėmė augti – milijonas narių užsiregistravo per dvi dienas.

Pagrindinėmis problemomis MK laiko ekonominę nelygybę, neteisingą žemės paskirstymą, nekokybišką švietimą, medicinos paslaugų prieinamumo trūkumą ir grėsmes nacionaliniam saugumui. Žadama kurti darbo vietas, garantuoti nemokamą mokslą skurdžiau gyvenančių šeimų vaikams, kovoti su korupcija, užtikrinti tvarumą ir klestėjimą, grąžinti mirties bausmę.

J. Zuma negalės dalyvauti rinkimuose, nes praeityje buvo nuteistas kalėti 15 mėnesių už nepagarbą teismui (realiai kalėjo trumpiau). Pagal PAR teisę, įkalinimo bausmė nuo 12 mėnesių užkerta kelią dalyvauti rinkimuose penkerius metus po jos atlikimo pabaigos. Tačiau J. Zumos atvaizdą leistą spausdinti rinkimų biuletenyje. Tiek J. Zuma, tiek daug kitų MK lyderių yra turėję nemalonumų su teisėsauga dėl korupcijos. Lyderis žada, kad partija gaus dviejų trečdalių daugumą. Tokiu atveju MK keistų konstituciją ir daugiau galių suteiktų parlamentui. Apklausos MK žada 8–14 proc. balsų.

Ekonominiai laisvės kovotojai (EFF) įprastai apibudinami kaip komunizmo ir juodaodžių viršenybės idėjomis besivadovaujanti politinė jėga. Partiją 2013 m. įkūrė iš ANC jaunimo organizacijos „už visuomenės skaldymą“ pašalinti aktyvistai. Nuo tada EFF stabiliai visada užimdavo trečią vietą parlamento rinkimuose.

EFF ragina priešintis imperializmui ir kapitalizmui. Siūloma nacionalizuoti bankus ir aukso bei platinos kasyklas, perskirstyti žemę, siekti visuotinio užimtumo, apginkluoti „Hamas“, spręsti elektros tiekimo klausimus. Žadama gerinti sveikatos apsaugos ir socialinio aprūpinimo kokybę, kovoti su korupcija, gerinti švietimo sektoriaus padėtį, siekti laisvo asmenų judėjimo Afrikos žemyne. Partijos atrama – skurdžiausi šalies gyventojai, ypač bedarbiai ir jaunimas.

Partijos įkūrėjas ir lyderis 43-ejų Julius Malema jau būdamas devynerių įstojo į ANC vaikų organizaciją, o 14-os buvo regiono jaunimo organizacijos vadovas. 2008 m. tapo visos šalies ANC jaunimo lyderiu ir daug prisidėjo prie J. Zumos tapimo ANC pirmininku. Politikas teigia, kad ANC valdymas neužbaigė apartheido, nes ekonomika liko „baltųjų monopolininkų rankose“. J. Maluma du kartus buvo nuteistas už neapykantos kalbą. 2013 m. pateko į skandalą dėl daugiau negu milijono dolerių nesumokėtų mokesčių, tada pardavė statomą prabangų namą, kad įvykdytų įsipareigojimus. J. Maluma mėgsta greitus automobilius ir auksinius laikrodžius, buvo kaltinamas vieno komercinio banko lėšų pasisavinimu. Savo partiją politikas laiko senųjų ANC tikslų įgyvendintoja. Partijos nariai parlamente dėvi raudonas uniformas, primenančias darbininkų aprangas.

Tačiau pastaruoju metu J. Malulos pozicijos partijoje nebėra tokios tvirtos dėl ne pačių geriausių rezultatų rinkimuose. MK taip pat atitraukia dalį EFF šalininkų, nes savo partiją taip pat mėgina pateikti kaip tikruosius ANC idėjų tesėjus. 2019 m. EFF gavo dešimtadalį balsų, dabar apklausos žada panašų rezultatą.

Kas laukia po rinkimų?

PAR šiuo metu su nostalgija žiūri į auksinius N. Mandelos ir ANC laikus ir šio laikotarpio idealus. Visuomenėje yra aiškus konsensusas, kad užsibrėžti tikslai nebuvo pasiekti – šalyje trūksta lygybės, gerovės ir saugumo. Trys iš keturių didžiųjų politinių jėgų iš esmės varžosi ne naujomis idėjomis, bet stengiasi parodyti, kad būtent jos dabar geriausiai įkūnija senuosius ANC idealus. Iš bendro konteksto kiek išsiskiria DA, tačiau partija iš esmės atstovauja tik rasinėms mažumoms. Tai, kad rinkimams sudarė koaliciją, elektoratą praplės ribotai.

Realiausiu scenarijumi atrodo ANC pergalė, bet ne dauguma. O tai atneštų šaliai dar nematytą padėtį – reiktų formuoti koaliciją. ANC būtų lengviausia, jeigu iki daugumos trūktų kelių mandatų – parlamente turbūt vėl dirbs daugiau negu 10 politinių partijų ir daugelis jų turės po keletą vietų. Tačiau jeigu reiktų didesnės paramos, susitarti būtų sunku. EFF ir MK kampanijas grindžia idėja, kad ANC išdavė savo vertybes, o DA ir ANC turi nemažai skirtumų ekonominėje politikoje.

Matas Baltrukevičius yra Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos politikos ir analitikos departamento direktorius

2024 05 29 10:00
Spausdinti