ScanpixŠiandien Norvegija rinks parlamentą. Tikrąjį rinkimų nugalėtoją lems galimybės susiderėti dėl koalicinės vyriausybės. Konservatorių ir Darbo partijoms tai padaryti nebus lengva – tiek kairiųjų, tiek dešiniųjų stovyklose yra skaldančių klausimų.
Rinkimų kampanijos ašis – aplinkosauga. Nors tikėtina, kad pirmas tris vietas rinkimuose užims partijos, kurios siekia suderinti rūpestį dėl klimato kaitos (Progreso partijos atveju nuoširdumas abejotinas) ir naftos pramonės teikiamą naudą, vis dėlto daug įtakingų mažųjų partijų siekia bent jau nežvalgyti naujų juodojo aukso telkinių. Šį toną ypač sustiprino neseniai paviešinta Jungtinių Tautų ataskaita dėl klimato kaitos grėsmių pasauliui.
Norvegijos parlamente Stortinge yra 169 vietos – daugumai reikia 85 mandatų. Šalis padalyta į 19 daugiamandačių apygardų, kuriose renkama nuo 4 iki 20 parlamentarų, priklausomai nuo apygardos gyventojų skaičiaus ir ploto. Mandatų skirstymui apygardose netaikoma kartelė, bet naudojama formulė (Sainte-Laguë metodo modifikacija). Ši formulė palankesnė mažesnėms partijoms, tačiau Norvegijos taikoma modifikacija efektą susilpnina. Taip išrenkama 150 parlamentarų, o likusios 19 vietų skirstomos pagal specialią formulę. Į jas gali pretenduoti partijos, kurios šalies mastu gavo daugiau negu 4 proc. balsų. Formulės taikymo efektas toks, kad partijos, kurių elektoratas geografiškai išsibarstęs, gautų mandatų proporcingai šalyje gautų balsų skaičiui.
Amžini rinkimų laimėtojai tikisi formuoti vyriausybę
Darbo partija (leiboristai) laimėjo visus šalies parlamento rinkimus nuo pat 1927 m. Tačiau pastaruosius aštuonerius metus dirba opozicijoje. Pastarąjį kartą toks ilgas tarpas be valdžios buvo dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Todėl aišku, kad tikslas paprastas – grįžti į valdžią.
Savo kampanijoje leiboristai žada posūkį į „eilinius žmones“: mažinti mokesčius mažas ir vidutines pajamas gaunančioms šeimoms, stabdyti viešųjų paslaugų privatizavimą, investuoti į sveikatos priežiūros sistemą, didinti mokesčius turtingiausiems.
Tokiems pažadams netrukdo ir tai, kad Darbo partijos lyderis Jonas Gahras Store yra milijonierius, turtus paveldėjęs iš senelio pramonininko. 40 proc. norvegų norėtų jį po rinkimų matyti premjero poste. J. G. Store turi patirties vykdomojoje valdžioje: septynerius metus (2005–2012 m.) dirbo užsienio reikalų, metus – sveikatos ministru. Dar iki rimtos politinės karjeros pradžios vienu metu siekė tapti dabartinių didžiausių varžovų – Konservatorių partijos – užsienio politikos patarėju. Yra dirbęs ir Pasaulio sveikatos organizacijoje, kelerius metus vadovavo šalies Raudonajam Kryžiui.
Apklausos Darbo partijai žada apie ketvirtadalį balsų, kurie galėtų pavirsti kiek daugiau negu 40 mandatų (dabar partija turi 49).
Geležinės Ernos eros pabaiga
Jeigu prieš ketverius metus atrodė, kad konservatoriai gali būti ne tik faktiniai rinkimų nugalėtojai, bet ir po 93 metų pertraukos gauti daugiausia balsų, šį kartą nuotaikos kitokios – laukiama antros vietos ir veikiausiai darbo opozicijoje. Buvusiai Simono Gentvilo partijai, kuriai Lietuvos aplinkos ministras priklausė kelerius metus gyvendamas Norvegijoje, tai bus nemažas smūgis.
Premjerė Erna Solberg siekia tapti pirmąja politike, einančia Norvegijos premjerės pareigas tris kadencijas iš eilės. 2013 m. ji tapo pirmąja šalies premjere moterimi, o į save dėmesį atkreipė dar 2001 m., kai tapo regionų plėtros ministre ir ėmėsi griežtinti imigracijos politiką. Dėl liberalios ekonominės politikos ir ilgo valdymo premjerė gavo Geležinės Ernos pravardę.
Vienu didžiausių konservatorių iššūkių šioje kadencijoje tapo COVID-19 pandemija. Norvegija susitvarkė puikiai – tai rodo žemas mirtingumo rodiklis. Siekdama suvaldyti pandemijos pasekmes, vyriausybė smarkiai padidino valstybės išlaidas. Tačiau premjerė E. Solberg turėjo ir sau asmeniškai nemalonią istoriją – dėl 60-ojo jubiliejaus vakarėlio pažeidė COVID-19 kontrolės taisykles.
Politikė per aštuonerius metus sumažino mokesčius, pertvarkė viešojo administravimo sistemą (tačiau dėl šios reformos sulaukė nemažai kritikos). Koją E. Solberg kiša ir auganti ekonominė nelygybė šalyje. Jos valdymo laikotarpį naftos gavyba šalyje augo – tai irgi daugelio norvegų šiuo metu nedžiugina. Konservatoriai, kaip ir leiboristai, palaiko naftos pramonės plėtojimą, nors siekia, kad taršos emisijos šalyje mažėtų.
Partijos populiarumas krenta jau kurį laiką – jeigu metų pradžioje konservatoriai dar buvo reitingų lyderiai, dabar neatrodo realu pavyti Darbo partiją – populiarumas siekia apie 18–20 proc. Projekcijos rodo, kad mandatų skaičius nuo 45 turėtų sumažėti iki 35–37.
Dešiniuosius skaldo imigracija
Potencialūs Konservatorių partijos sąjungininkai yra krikščionys demokratai, liberalai ir dešinieji populistai Progreso partija (FrP). Šios keturios partijos koalicijoje dirbo nuo 2019 m. pradžios iki 2020-ųjų sausio, kai FrP pasitraukė protestuodama prieš su „Islamo valstybe“ siejamos moters repatriaciją į Norvegiją. Dabar FrP deklaruoja, kad norėtų dirbti vyriausybėje su konservatoriais, bet be krikdemų ir liberalų – pirmiausia dėl skirtingo požiūrio į imigraciją.
Progreso partija iš galimų konservatorių partnerių trijulės populiariausia. Ji palanki naftos pramonei – palaikymą telkinių žvalgybai pavertė viena pagrindinių kampanijos žinučių. FrP vienintelė šalyje yra prieš taršos mokesčių didinimą. Nors partija socialiai konservatyvi, ekonominėje politikoje pasisako už libertarinę liniją. FrP iš dešiniųjų bloko išsiskiria tuo, kad nori griežtinti imigracijos politiką, kai konservatoriai pasisako už tęstinumą, o krikščionys demokratai ir liberalai – švelninimą. FrP rezultatas rinkimuose turėtų būti 10–12 proc. – keliais procentais mažesnis negu prieš ketverius metus. Tačiau mandatų projekcijos rodo, kad vietų skaičius parlamente gali būti keliomis didesnis negu dabar turimos 26.
Krikščionių demokratų partija (KrF) konservatyvumu gana artima FrP, tačiau gerokai mažiau radikali. Naftos klausimu KrF siūlo toliau plėtoti esamus žvalgybos projektus, bet atsargiai žiūri į naujus. Programa paremta krikščioniškomis vertybėmis, ypač akcentuojama aplinkos apsauga ir pagalba skurdžiomis šalims. KrF atrama – vyresni religingi rinkėjai, tad elektoratas nuolat traukiasi, nors pasižymi lojalumu. Vos 2 proc. Norvegijos gimnazijų moksleivių būtų linkę balsuoti už šią partiją. Bendras krikdemų reitingas siekia 3–4 proc., jeigu kartelė nebus peržengta, veikiausiai parlamente dirbs vos keli KrF politikai.
Liberalai savo rinkimų kampanijos centru pasirinko aplinkosaugą (priešinsis naujiems naftos gavybos projektams), švietimą, smulkų ir vidutinį verslą, bendruomenių įgalinimą. Tai seniausia šalies partija, savo laiku įvedusi visuotinę balso teisę, religinę laisvę, valstybines mokyklas. Apklausos partijai žada 3–4 proc. balsų, projektuojama, kad peržengus kartelę tai galėtų virsti 8 mandatais – tiek liberalai turi ir dabar.
Kairieji turėtų spręsti naftos klausimą
Darbo partijos artimiausi sąjungininkai yra Centro partija, bet gali prireikti ir Socialistinės kairės (SV) partijos (šios trys partijos valdė šalį 2005–2013 m.), paramos. SV tikslas – drausti naujų energijos išteklių eksploatavimą šalies žemyniniame šelfe. Darbo partija ir centristai ilgą laiką palaiko naftos pramonės interesus, tad jų laukia rimta dilema. Neatmestina, kad leiboristams į derybas teks pakviesti ir žaliuosius (MDG) bei anksčiau maoistinės linijos besilaikiusią Raudonąją partiją, nors su jomis Darbo partija bendradarbiavimo galimybes mato sunkiai. Raudonieji, centristai ir SV priešinasi šalies priklausymui Europos Ekonominei Erdvei (EEA), o leiboristai palaiko narystę ES.
Centro partija nuo seno atstovauja šalies ūkininkams – kilo iš žvejų ir valstiečių inicijuotų politinių judėjimų. Viena esminių šios politinės jėgos idėjų – decentralizacija ir paslaugų gyventojams prieinamumas nepaisant jų gyvenamosios vietos. Iš 2005–2013 m. koalicinės trijulės centristai yra socialiai konservatyviausi. Apklausos partijai žada 11–14 proc. balsų, tai galėtų virsti 26–28 vietomis parlamente (dabar Centro partija jų turi 20).
Socialistinės kairės partija (SV) susikūrė kaip smulkių socialistinių partijų koalicija. Idėjiškai ji kairesnė už Darbo partiją. Pagrindiniai rinkimų prioritetai yra aplinkosauga, gerovės valstybė (didesni mokesčiai, nemokama popamokinė veikla) ir tvirtas viešasis sektorius. Nuo potencialių partnerių SV skiriasi tuo, kad siektų radikalesniais būdais mažinti šalies taršos emisijas (tai ypač kliūna agrarinei Centro partijai), siektų priimti gerokai daugiau migrantų ir prieglobsčio prašytojų. Apklausos SV žada beveik dešimtadalį balsų, o mandatų skaičius nuo 11 gali pakilti iki 16–17.
Labai svarbūs bus žaliųjų ir raudonųjų rezultatai. Jeigu bent viena jų neperžengs 4 proc. barjero, leiboristams bus daug paprasčiau sudaryti norimą trijų partijų koaliciją. Jeigu pavyks – teks siekti bent jau paramos iš žaliųjų ir raudonųjų.
MDG vengia pabrėžti savo priklausymą kairiesiems ar dešiniesiems, bet aišku, kad su Darbo partija turi gerokai daugiau bendro negu su konservatoriais. Pagrindinės žaliųjų idėjos yra ekologinis ūkininkavimas, gyvūnų gerovė, inovacijos. Žalieji sieks iškart nutraukti naujų naftos telkinių paiešką, o gavybą stabdyti iki 2035 m. Šiuo klausimu nuolaidų potencialiems partneriams nežada. Toks tikslas verčia Darbo partiją atsargiai vertinti bendradarbiavimo galimybes. Taip pat žalieji pasisako už sunkiai įgyvendinamus aplinkosauginius reikalavimus lašišų ūkiams. MDG turėtų pirmą kartą peržengti 4 proc. barjerą ir vietoje dabar turimos vienos vietos pretenduoja bent į 8. Jų stiprybė – jauni miestų rinkėjai.
Raudonoji partija pasisako prieš kapitalizmą ir ES. Raudonieji neketina dirbti vyriausybėje, o ir jų parama Darbo partijai nebūtų lengvai įgyjama – nors vienija teigiamas požiūris į gerovės valstybę, neginkluoto socialistinio revoliucionizmo kitos kairiosios partijos šalyje nepropaguoja. Raudonieji pretenduoja į 5–6 proc. balsų ir iki 10 vietų parlamente.
Kairiųjų pergalė didele kaina?
Net jeigu konservatoriai sugebėtų suvienyti į koaliciją visas keturias dešiniąsias partijas, vargu ar jos gali pretenduoti į daugumą. Nebus lengva ir kairiesiems, bet Darbo partija veikiausiai didelių kompromisų ir nuolaidų keliu suformuos daugumą, bet kokia kaina siekdama išvengti žaliųjų ir raudonųjų paramos būtinybės. Bet net ir tai gali atvesti prie greitesnio atsisveikinimo su naftos pramone, negu siekia didžiosios partijos.
