UnsplashRugsėjo 11 dieną švedai rinks parlamentą. Pastarieji ketveri metai pasižymėjo didžiuliu politiniu nestabilumu – valdantieji socialdemokratai turėjo mažiau negu trečdalį vietų Riksdage, kadencijos metu keitėsi premjerai. Rinkimai kairiesiems atneš pergalę, tačiau didžiausiais laimėtojais turbūt taps demokratai. Radikalios dešinės partija padarė didelę įtaką kitų politinių jėgų programoms ir gali pirmą kartą istorijoje remti nuosaikesnių dešiniųjų jėgų vyriausybę. Tačiau apklausos rodo, kad dešiniųjų ir kairiųjų jėgų santykis parlamente bus apylygis.
Riksdage yra 349 vietos, daugumai reikia 175. Tačiau pagal Švedijos įstatymus, valdantieji neprivalo turėti daugumos – užtenka to, kad dauguma parlamentarų nepareikštų nepasitikėjimo vyriausybe. 310 parlamentarų yra renkami 29 daugiamandatėse apygardose. Partija turi peržengti 4 proc. barjerą nacionaliniu lygmeniu (arba gauti bent 12 proc. konkrečioje apygardoje), kad galėtų dalyvauti dalinantis šias vietas parlamente. Likusios 39 vietos paskirstomos nacionaliniu lygmeniu pagal specialią formulę, kuri naudojama tam, kad vietų pasidalinimas tarp partijų atitiktų proporcingumą pagal gautus balsus nacionaliniu mastu.
Politines turbulencijas išgyvenę socialdemokratai
Socialdemokratai yra reitingų lyderiai. Jie šalį valdė pastaruosius aštuonerius metus. Paskutinį kartą parlamento rinkimų jie nelaimėjo prieš 108 metus. Tačiau prieš rinkimus jiems netrūksta iššūkių. Vienas ryškiausių – nusikalstamumas, kurį švedai dabar laiko didžiausia šalies problema. Per pirmus aštuonis metų mėnesius šalyje įvyko 273 šaudynės. Vis dažniau kalbama, kad visuomenei linkstant nusikalstamumą sieti su imigracija kairieji privalo peržiūrėti savo istoriškai liberalias pozicijas šiuo klausimu.
Švedijos premjerė Magdalena Andersson nuotaikas atliepia. Jos iniciatyva griežtinamos bausmės už grupinius nusikaltimus, o policijai atrišamos rankos paprasčiau apieškoti žmonių nuosavybes, jeigu tikimasi rasti ginklų ar narkotikų. Pati premjerė teigė, kad priemonės reikalingos, nes ilgą laiką buvo per daug imigracijos ir per mažai integracijos. M. Andersson pasisakymas, kad Švedijai nereikia daugiau somalitaunų lėmė tai, jog iš partijos pasitraukė Somalio kilmės politikė Saida Hussein Moge. Panašų vertybinį posūkį savo laiku įvykdė Danijos socialdemokratai ir taip sugebėjo susigrąžinti nemenką dalį nuo partijos jau spėjusių nusisukti darbininkų klasės atstovų.
Socialdemokratai siektų palaikyti dosnias socialines garantijas, kurias laiko efektyviu įrankiu kovoje su nusikalstamumu. Bus siekiama mažinti nedarbą vietovėse, kuriose didelė gyventojų dalis patiria socialinę atskirtį. Žadama, kad socialinė sistema labiau atlieps gyventojų poreikius. Tarp pagrindinių socialdemokratų prioritetų – žalioji šalies transformacija, mažinant energetinę priklausomybę nuo Rusijos. M. Andersson akcentuoja, kad energetikos krizė yra tiesioginis karo Ukrainoje padarinys, ir žada kiek įmanoma amortizuoti kainų šoką, patiriamą nepaisant to, jog šalis yra didžiausia ES energijos eksportuotoja. Ukraina išlieka socialdemokratų prioritetų sąrašo viršūnėje (neseniai Stokholme lankėsi Ukrainos premjeras Dmytro Kuleba).
M. Andersson pirmtakui Stefanui Lofvenui po 2018 m. rinkimų pavyko suformuoti vyriausybę, bet ji 2021 m. vasarą neatlaikė balsavimo dėl nepasitikėjimo. Politikas paliko premjero ir partijos pirmininko postus. Opozicija nesugebėjo sutelkti reikalingos paramos savo ministrų kabineto formavimui, todėl 55-erių M. Andersson gavo galimybę formuoti naują mažumos vyriausybę, nes buvo išrinkta naująja socialdemokratų pirmininke.
M. Andersson yra populiari tarp rinkėjų – ją palankiai vertina 53 proc. švedų, galbūt todėl partijos kampanija buvo personalizuota. Nė vienas kitas partijos lyderis populiarumu jos nelenkia. Praėjusiuose parlamento rinkimuose socialdemokratai gavo 31 proc. balsų. Dabar apklausos jiems žada 26–30 proc. balsų.
Kraštutinė dešinė laukia istorinės sėkmės
Dar tik tris kartus istorijoje į parlamentą patekę Švedijos demokratai (SD) labai rimtai pretenduoja rinkimuose užimti antrąją vietą. Dalis 1988 m. įkurtos partijos aktyvistų turėjo ryšių su neonaciais ir dabartinė partijos vadovybė tai pripažįsta, tik pabrėžia, jog tokie žmonės nebėra SD nariai.
SD mėgina naudotis augančiu nusikalstamumu ir kaltina Vyriausybę, kad ji prastai integruoja du milijonus per pastaruosius 20 metų atvykusių „naujųjų švedų“. SD siektų, kad būtų galima atmesti prieglobsčio prašymus religiniu ar lytinės orientacijos pagrindu, o priimtų prašytojų skaičius drastiškai nukristų. Socialinė sistema taptų mažiau dosni imigrantams – SD lyderiai skaičiuoja, kad yra 700 tūkst. atvykėlių, negalinčių savęs išlaikyti. Pasisakoma už griežtesnes kalėjimo bausmes nusikaltusiems (ir nusikaltusių užsieniečių deportacijas). Šalia imigracijos ir nusikalstamumo, SD lyderis Jimmie Akessonas pabrėžia ir kovą su aukštomis energijos kainomis.
Demokratai išsižadėjo ankstesnių nuostatų palikti ES ir niekada nestoti į NATO. Tačiau dabartinis gynybos ministras SD apkaltino ryšiais su Rusija ir kitomis autoritarinėmis valstybėmis. Buvo nutekėjęs laiškas, kuriuo SD biuro parlamente tarnautojas kolegas kvietė į 83-ųjų nacistinės Vokietijos invazijos į Lenkiją metinių šventę. Tačiau J. Akessonas stengiasi, kad partija būtų kiek nuosaikesnė – dėl to 2015 m. netgi pašalino visą jaunimo organizaciją, kuri tapo „per radikalia“, ir sukūrė naują.
Nors veikiausiai demokratai bus populiariausia dešinioji partija rinkimuose, tačiau tai nereiškia, jog realistiška J. Akessoną matyti premjero poste – tam priešintųsi kitos partijos. Dešiniųjų blokas kalba ir apie tai, kad demokratai negautų postų vyriausybėje, o tik būtų remianti koaliciją partija. Tačiau apklausos rodo, kad gyventojai vis ramiau žiūri į tai, kad šalį galėtų valdyti koalicija, kurioje dirbtų SD – netgi daugiau nenorinčių, kad joje būtų žalieji. J. Akessonas laikosi pozicijos iki rinkimų nekomentuoti galimybių būti valdžioje, nors pripažįsta, jog norėtų, kad partija priklausytų parlamentinei daugumai. Jis teigia, kad įtaka rūpi labiau nei postai.
J. Akessonas partijos lyderiu tapo būdamas vos 25-erių ir šias pareigas eina jau 17 metų. Kampanijoje jis mėgina atkartoti D. Trumpo lozungus ir žada atkurti Švedijos didybę. Savaitę iki karo Ukrainoje pradžios J. Akessono žurnalistai klausė, kurį lyderį jis labiau vertina – Joe Bideną ar Vladimirą Putiną. SD lyderis atsakė, kad tai priklauso nuo konteksto, tačiau dabar V. Putiną smerkia.
Prieš ketverius metus SD gavo 17,5 proc. balsų, dabar apklausos žada, jog demokratai gali tikėtis apie penktadalio rinkėjų palaikymo.
Radikalėjantys moderatai
2006–2014 m. tradicinės dešinės Moderatų partija valdė šalį. Nuo pat 1979 m. moderatai rinkimuose visada užima antrąją vietą, tad galutinė sėkmė ar pralaimėjimas labai priklauso nuo kitų dešiniųjų partijų rezultato. Šiemet realu, kad moderatai kris į trečią vietą, tačiau turi geras galimybes vėl susigrąžinti premjero postą.
Moderatai savo kampanijoje daug dėmesio skiria energetikai ir ragina švedus taupyti. Taip pat žada remti namų ūkius ir verslininkus, kad jie atsilaikytų kylant kainoms. 58-erių partijos lyderis, buvęs socialinio saugumo ministras Ulfas Kristerssonas žada, kad nors SD vyriausybėje nebus, jie turės įtakos koalicijai. Jis išskiria keturis sritis, kurios šioms partijoms sutarti lengviausia – kova su nusikalstamumu, energetika, biudžetas ir imigracijos mažinimas.
U. Kristerssonas pagal išsilavinimą yra ekonomistas, jaunystėje buvo gimnastas. Jau po 2018 m. parlamento rinkimų jis siekė sudaryti dešiniųjų koaliciją, tačiau tą kartą buvo nutarta su SD dėl paramos nesikalbėti ir moderatams pritrūko paramos.
Pastaruoju metu moderatai tapo radikalesni imigracijos ir teisingumo sistemos klausimais – jie kaip ir SD pabrėžia, jog 700 tūkst. savimi negalinčių pasirūpinti imigrantų yra didelė našta šaliai. Dešinieji žada, kad grupiniai nusikaltimai bus baudžiami dvigubai ilgesnėmis kalėjimo bausmėmis. Planuojama, jog augs policijos pareigūnai skaičius, bus įrengiama daugiau vaizdo stebėjimo kamerų. Taip pat žadama nustatyti viršutinę socialinę išmokų ribą, kad žmonės jaustų motyvaciją įsilieti į darbo rinką. Moderatai taip pat ketina mažinti mokesčius, gerinti švietimo padėtį, labiau išplėtoti branduolinę energiją.
Prieš ketverius metus dešinieji gavo beveik 20 proc. Dabar realiausiu scenarijumi laikomas 16–17 proc. rezultatas.
Margas potencialių socialdemokratų partnerių blokas
Švedijos Kairės partija niekada nėra dirbusi vyriausybėje, tačiau dažnai suteikdavo paramą socialdemokrams. Bene didžiausias skandalas kampanijoje buvo grupės parlamentarų nuotrauka su Kurdų darbininkų partijos, Švedijoje laikomos teroristine organizacija, simbolika. Tai turėjo atgarsių net ir šalies derybose dėl stojimo į NATO. Anksčiau partija laikėsi komunistinės linijos, dabar tapo nuosaikesnė, tačiau nepalaiko narystės NATO. Prieš ketverius metus partija gavo 8 proc. balsų, dabar tikimasi panašaus palaikymo.
Liberalių pažiūrų besilaikanti Centro partija yra dirbusi koalicijose su moderatais, tačiau dabar parlamente rėmė socialdemokratų vyriausybę. Liberali dešinioji partija itin skiriasi nuo Kairės partijos, o M. Andersson po rinkimų veikiausiai reikės abiejų politinių jėgų paramos. Pati Centro partija yra susiskaldžiusi dėl paramos socialdemokratams ir sunerimusi dėl moderatų radikalėjimo. Praėjusiuose rinkimuose centristai gavo 8,6 proc. balsų, dabar tikimasi gauti 6–8 proc.
Trečioji iš socialdemokratams labai svarbių partijų yra Žalieji (MP). Jie 2014–2021 m. buvo koalicijos partneriai, o vėliau rėmė M. Andersson mažumos vyriausybę. Žaliųjų prioritetas – pasiekti iškeltus kovos su klimato kaita tikslus ir rūpintis tvaria visuomene. Jie teigia, kad visų kitų partijų programos didintų taršos emisijas. Praėjusiuose rinkimuose MP gavo 4,4 proc. balsų, dabar pretenduoja į 5–7 proc.
Dešinieji sveria darbo su demokratais riziką
Krikščionys demokratai (KD) yra keletą kartų dirbę moderatų vyriausybėse, partijos palaiko gerus santykius. KD kartu su moderatais ir liberalais kartais rengia bendrus kampanijos renginius. Partijos pažiūros imigracijos klausimais pastaruoju metu priartėjo prie demokratų. Jie žada siekti, kad šalyje būtų patekinama 70 proc. mažiau prieglobsčio prašymų. Praėjusiuose rinkimuose KD gavo 6,3 proc., dabar apklausos žada panašų rezultatą.
Liberalai taip pat yra ilgamečiai moderatų partneriai, nors pastarosios Riksdago kadencijos pradžioje rėmė socialdemokratų mažumos vyriausybę. Viena pagrindinių priežasčių, kodėl 2018 m. liberalai galiausiai parėmė socialdemokratus, buvo noras riboti demokratų įtaką. Nors SD taip pat nedega meile liberalams, abi partijos suvokia, kad tik partnerystė gali leisti nutraukti aštuonerius socialdemokratų valdymo metus. Dabartinės vadovybės nuostata, kad su SD įmanoma dirbti, partijoje vertinama kontraversiškai. Liberalų pirmininkas Johanas Pehrsonas atmeta bendradarbiavimo su socialdemokratais (pastarieji to norėtų) galimybę. Liberalai šalyje ilgą laiką buvo pagrindiniai kovotojai už LGBT+ teises ir lyčių lygybę, save pateikdavo kaip kovotojus už liberalią demokratiją ir prieš radikalią dešinę. Praėjusiuose rinkimuose liberalai gavo 5,5 proc. balsų, dabar prognozuojamas 4–6 proc. rezultatas.
Laukia politinė aklavietė?
Nesvarbu kurio bloko rezultatai bus geresni, laukia sudėtingos derybos dėl vyriausybės. Socialdemokratai turėtų suderinti labai skirtingus Centro ir Kairės partijų interesus. Moderatams reiktų glaistyti galimas įtampas tarp demokratų ir liberalų. Neatmestina, kad dabartiniai blokai po rinkimų gali ir iširti. Pastarieji aštuoneri socialdemokratų valdymo metai parodė, kad sudėtingose padėtyse partijos gali eiti į kompromisus.
Matas Baltrukevičius yra Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo centro vyriausias tyrėjas
