Sekmadienį Turkijoje vyksiantys prezidento rinkimai laikomi vienais svarbiausių šiais metais Europoje ir Artimuosiuose Rytuose. Siužetas jau matytas pastaraisiais metais Europoje – opozicija susivienija apie vieną lyderį, šitaip siekdama maksimizuoti jo sėkmės tikimybę.
Rinkimai Turkijoje susiveda į nuo 2014 m. šaliai vadovaujančio Recepo Tayyipo Erdoğano ir šešių opozicijos partijų iškelto ekonomisto Kemalio Kiliçdaroğlu kovą.
Prezidentas Turkijoje renkamas penkeriems metams, galioja dviejų kadencijų ribojimas. Ginčijamasi, ar neretai sultonu vadinamas R. T. Erdoğanas perrinkimo siekia legaliai. 2017 m. Turkija referendumu tapo prezidentine respublika, valdantieji teigia, kad kadencijas reikia pradėti skaičiuoti iš naujo, nes prezidento įgaliojimai keitėsi.
Iššūkį Erdoğanui meta turkų Gandhi
74 metų K. Kiliçdaroğlu yra didžiausios opozicinės partijos – Respublikonų liaudies partijos (CHP) – lyderis. Visgi kandidato pasirinkimas nebuvo lengvas – K. Kiliçdaroğlu sąskaitoje jau ne vieni pralaimėti rinkimai, o kai kurių opozicijos lyderių reitingai aukštesni. Derybos dėl bendro kandidato truko tris paras.
CHP įkūrė pats moderniosios Turkijos tėvas Mustafa Kemalis Atatiurkas. Ji ilgai laikyta artima kariuomenei, kuri po Antrojo pasaulinio karo nuvertė tris vyriausybes. CHP istoriškai pasisakė už griežtai pasaulietinę valstybę, vadovybėje dominavo vyrai. K. Kiliçdaroğlu bando pozicijas švelninti – pritraukti religingesnių rinkėjų, laikytis atokiau nuo kariuomenės. Dabar tarp CHP narių rastume ir religingų musulmonų, ir kurdų (pastariesiems K. Kiliçdaroğlu skiria ypatingą dėmesį, todėl R. T. Erdoğano aplinkos žmonės sukūrė filmuką, kuriame teroristų organizacija laikomos Kurdistano darbininkų partijos kovotojai tariamai reiškia jam paramą), ir moterų teisių aktyvisčių. Tačiau dalis CHP narių kritikuoja savo lyderį dėl vidinės demokratijos partijoje trūkumo.
K. Kiliçdaroğlu baigė ekonomiką Ankaros universitete. Aukštų politinių postų nėra užėmęs – politikoje dalyvauja tik nuo XX a. pabaigos, iki tol dirbo valstybės tarnyboje – Finansų ministerijoje, vėliau vadovavo šalies socialinio draudimo fondui. Eidamas šias pareigas pagarsėjo kaip kovotojas su korupcija. 2002 m. pirmą kartą išrinktas į parlamentą. Nuo 2010 m. yra CHP lyderis. Juo tapti politikui padėjo 2009 m. Stambulo mero rinkimai, kuriuose jis pralaimėjo R. T. Erdoğano partijos kandidatui, bet atkreipė dėmesį į save. Nuo to laiko, kai K. Kiliçdaroğlu tapo partijos pirmininku, ji dėl pergalės parlamento rinkimuose rimčiau nepakovojo – nuolat gauna apie ketvirtadalį balsų. Kai R. T. Erdoğanas malšino perversmą, K. Kiliçdaroglu organizavo protesto prieš areštus žygį „Už teisingumą“ iš Ankaros į Stambulą.
Politikas savo charakteriu yra temperamentingojo R. T. Erdoğano priešingybė – ramus ir tyliakalbis. Tai jam prilipdė Gandhi Kemalio pravardę. Ramiai jis reagavo ir į incidentus – 2019 m. buvo užpultas per turkų kario laidotuves, keletą metų anksčiau jam smogė parlamento lankytojas, į jį buvo pasikėsinę „Islamo valstybės“ ir Kurdistano darbininkų partijos kovotojai. Saugumo incidentų pasitaikė ir per šią kampaniją.
Kampanijoje politikas žada šaliai sugrąžinti laisvę ir demokratiją, grįžti prie parlamentinės respublikos modelio. Tikina, kad nebus jautrus kritikai, kovos su korupcija ir atsisakys galimybės taikyti baudžiamąją atsakomybę už prezidento įžeidimą. K. Kiliçdaroğlu žada užtikrinti žiniasklaidos laisvę ir teismų nepriklausomumą, tikisi pažaboti infliaciją.
Jis žada, kad užsienio politika bus labiau orientuota į Vakarus, o ne į Kremlių (bet politika atitiks Turkijos interesus). Politiko planuose – „politinė“ parama Ukrainai, stojimas į ES ir Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų vykdymas. K. Kiliçdaroglu žada imtis ir Vakaruose neigiamos reakcijos sulauksiančių veiksmų – deportuoti pabėgėlius iš Sirijos ir Afganistano, normalizuoti santykius su Sirijos režimu, ginti Kipro turkų respubliką.
Jeigu laimės rinkimus, CHP lyderis planuoja gyventi ne prezidento rūmuose, bet kuklesniuose Atatiurko apartamentuose. Po pergalės lengva nebūtų – margą opozicijos aljansą pirmiausia vienija priešiškumas R. T. Erdoğanui ir noras grįžti prie parlamentinės respublikos. CHP yra kairioji politinė jėga, tačiau aljansui priklauso ir kraštutiniai dešinieji, trys centro dešinės partijos (dvi įkurtos buvusių R. T. Erdoğano šalininkų) ir viena islamistinė partija.
Itin populiarus tarp jaunimo K. Kiliçdaroğlu pirmame ture turėtų gauti 45–50 proc. balsų.
R. T. Erdoğanas akcentuoja pagerėjusią infrastruktūrą
69-erių R. T. Erdoğanas jaunystėje pusiau profesionaliai žaidė futbolą, juo kurį laiką domėjosi Stambulo „Fenerbahçe“ klubas. Tačiau į sportą R. T. Erdoğanas galiausiai nepasuko – pagal oficialią biografiją baigė verslo administravimo studijas, nors yra ginčijančių šį faktą. Iki posūkio į aktyvią politiką dalyvavo jaunimo organizacijų veikloje, dirbo privačiame sektoriuje.
1994–1998 m. buvo Stambulo meras. Jo pergalė sukėlė šoką šalyje – R. T. Erdoğnas buvo menkai žinomas ir nuvertinamas žiniasklaidos priemonių. Jis tapo pirmuoju religinės pakraipos partijai atstovaujančiu Stambulo meru šalyje, kurioje politinis elitas pasižymi sekuliarumu.
Mero postą buvo priverstas palikti, kai viešai deklamavo poeto Ziya Gökalpo eiles, kuriose mečetės lyginamos su kareivinėmis, minaretai – su durtuvais, o tikintieji – su kariuomene. Jis buvo keturiems mėnesiams įkalintas už religinės neapykantos kurstymą, jam taip pat pritaikytas draudimas eiti politines pareigas.
2001 m. įsteigė Teisingumo ir plėtros partiją (AKP), kuri 2002-aisiais laimėjo parlamento rinkimus jau pirmu mėginimu. 2003–2014 m. ėjo premjero pareigas (postą jam užleido draudimą eiti politines pareigas panaikinęs AKP narys Abdullah Gullas), 2014 m. išrinktas prezidentu. Nuo 2017 m. prezidento įgaliojimai R. T. Erdoğano iniciatyva smarkiai išplėsti. 2008 m. nedaug trūko, kad AKP partija būtų uždrausta kaip neatitinkanti konstitucinių sekuliarumo principų (taip jau buvo nutikę trims partijoms, kurioms R. T. Erdoğanas priklausė praeityje). AKP atsilaikė ir prieš 2016 m. karinį perversmą.
Prezidento rinkimų kampaniją R. T. Erdoğanui kelioms dienoms buvo pristabdžiusios sveikatos problemos, tačiau jis deda labai daug pastangų, lankosi ir tokiose opozicijos tvirtovėse kaip Izmiras. Kampanijos metu R. T. Erdoğanas akcentuoja, kad jis vienintelis gali užtikrinti šalies augimą. Jis stengiasi pabrėžti nuveiktus darbus ypač infrastruktūros srityje – per kampaniją atidaryta iš dalies Rusijos finansuota atominė elektrinė Pietų Turkijoje, tiltas Adanoje; džiaugiasi sustiprinta šalies karine galia ir naujų gyvenamųjų namų statyba.
Bene didžiausias galvos skausmas perrinkimo siekiančiam lyderiui – aukšta infliacija, kuriai įtaką padarė ir vykdyta ekonomikos politika. Su ekonominėmis problemomis šalis susiduria jau nuo 2019 m. Dalis gyventojų kritikuoja ir šalies atsaką į vasarį vykusį žemės drebėjimą, kuris šalyje pražudė 50 000 žmonių ir padarė nemenką žalą valstybės lėšomis įgyvendintiems infrastruktūros projektams. Pagerbiant žemės drebėjimo aukas, R. T. Erdoğano susitikimuose su rinkėjais negroja muzika. Prezidentas teigia, kad po žemės drebėjimo šalis padarė viską, ką galėjo.
Pagrindinė prezidento atrama – religingiausi rinkėjai. Kampanijos renginiuose atskiriamos atskiros zonos vyrams ir moterims. 2019 m. savivaldos rinkimuose opozicinės partijos laimėjo penkiuose didžiausiuose miestuose, ir tai buvo rimtas įspėjamasis signalas AKP. Dabar R. T. Erdoğanui apklausos žada 45–47 proc. balsų pirmajame ture.
Istoriškai Turkijos bendrovių sociologinės apklausos nėra itin patikimos. Negalima atmesti varianto, kad kuris nors iš kandidatų laimės jau pirmajame ture. Prieštaringi apklausų duomenys ir dėl antrojo turo – dalyje apklausų K. Kiliçdaroğlu persvara viršija paklaidos ribas, kitose kandidatų populiarumas lygus. Aišku viena – laukia sunkiausiai nuspėjami prezidento rinkimai Turkijos istorijoje.
Matas Baltrukevičius yra Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo centro vyriausiasis tyrėjas