NeedpixPo beveik dvejus metus trunkančių diskusijų, regis, ledai dėl Rusijos užšaldytų lėšų Vakaruose pajudėjo. „Chatham House“ bendradarbis Timothy Ashas paaiškina, kodėl Vakarai turi visas teises šiuos Rusijos pinigus skirti Ukrainai.
Neseniai pranešta, kad vasarį susitikę Didžiojo septyneto (G 7) lyderiai aptars naują teisinę galimybę, pagal kurią būtų galima panaudoti 300 mlrd. JAV dolerių vertės įšaldytą Rusijos turtą. Ši iniciatyva priklauso JAV ir jas remia Jungtinė Karalystė, Japonija bei Kanada.
„Tam tikra prasme keista, kad ši diskusija apskritai reikalinga. Akivaizdu, kad Rusijos agresijos karas buvo neišprovokuotas ir kad jos elgesys nuolat prieštarauja karo įstatymams“, – rašo T. Ashas, Vašingtone įsikūrusio Europos politikos analizės centro (CEPA) publikuotame komentare.
Jis primena, kad toks precedentas jau buvo – po 1990–1991 m. agresijos prieš Kuveitą Irakas turėjo sumokėti reparacijas. Galutinė Irako reparacijos išmoka buvo sumokėta 2022 m., iš viso 52,4 mlrd. dolerių.
Akivaizdu, kad Rusijos agresijos karas buvo neišprovokuotas ir kad jos elgesys nuolat prieštarauja karo įstatymams.
Tačiau ekspertas priduria, kad vis dėlto yra daugybė argumentų prieš Rusijos pinigų perdavimą Ukrainai ir kartu paaiškina, kodėl jie klaidingi:
Pirmiausia baiminamasi, kad autoritarinės valstybės ištrauks turtą iš Vakarų jurisdikcijos, jei Vakarai imsis veiksmų konfiskuoti ir skirti Rusijos turtą Ukrainai.
„Nesąmonė. Susirūpinęs autokratas, atidžiai stebėdamas diskusijų eigą, jau būtų priėmęs sprendimą. Kam laukti, jei įšaldymas gali būti įvestas bet kurią akimirką? – rašo T. Ashas. – Autoritariniai režimai, ketinantys imtis panašių agresyvių veiksmų, jau išėmė rizikingą turtą iš Vakarų jurisdikcijų. Taigi sprendimas panaudoti Putino pinigus Ukrainai nieko nenustebins. Jis nebūtų ir visiškai neigiamas – būtų pasiųstas signalas, kad jei užpulsite kaimynus, jūsų pinigai keliaus tuo pačiu keliu kaip ir Rusijos. Jie atsidurs aukos rankose.“
Antra, kai kurios Vakarų bendrovės, bankai ir teisininkai teigia, kad atsakydamas Kremlius konfiskuos Vakarų komercinį turtą Rusijoje.
„Turiu jiems naujienų – Kremlius jau dabar grobia jo jurisdikcijoje esantį Vakarų turtą, verčiant jį parduoti režimui arba Kremliaus draugams už dažnai mažesnes kainas. Režimo elgesys jau apibūdintas kaip „šiurkštus investuotojų nuosavybės teisių pažeidimas“. Putinas jau paspaudė gaiduką, – atsako ekspertas. – Be to, Vakarų bendrovės, kurios pastaraisiais metais investavo Rusijoje, tai darė nepaisydamos aiškių įspėjimų. Jos priėmė itin blogus verslo sprendimus. Vakarų vyriausybės nėra atsakingos už jų gelbėjimą.“
Trečias traukiamas argumentas – suverenus imunitetas. Tačiau, kaip teigia T. Ashas, žinomi teisininkai įsitikinę, kad suverenus imunitetas nustoja galioti, kai valstybė veikia priešingai tarptautinei teisei, o Rusija tai akivaizdžiai padarė.
Galiausiai ekspertas užduoda tokius klausimus nenorintiems perduoti agresorės pinigų aukai: „Turto konfiskavimui prieštaraujančiųjų reikėtų paklausti – kaip ketinate rasti 100 mlrd. dolerių per metus, kurių šiuo metu reikia Ukrainos karo veiksmams finansuoti ir vėlesniems jos atkūrimo poreikiams per ateinantį dešimtmetį? O jei pinigų nebus rasta, kokios bus pasekmės ir ilgalaikės išlaidos?“
T. Ashas rašo: „Rinkėjai patiria didelį spaudimą dėl pragyvenimo išlaidų, todėl pagrįsta galvoti ir apie jų poreikius. Prašyti jų sumokėti dar šimtus milijardų – galbūt 1 trilijoną JAV dolerių – reikalingų Ukrainai, tikriausiai yra per didelis reikalavimas. Ir kodėl jie turėtų tai daryti, kai galima priversti sumokėti Rusiją?“
Kartu jis priduria, kad Ukrainos pralaimėjimas būtų pražūtingas Vakarų aljansui, nes: Rusijos tankai vėl atsidurs prie NATO sienų; prie Rusijos pajėgumų prisidėtų dabar labai galingas Ukrainos karinis-pramoninis kompleksas ir padidėtų grėsmė Vakarams.
T. Ashas taip pat teigia, kad būtų neprotinga padėti Ukrainai laimėti karą, bet paskui matyti, kad atsigavimas ir atstatymas žlunga dėl nepakankamo finansavimo. Tai sukeltų socialinio ir politinio nestabilumo Ukrainoje pavojų; dideli daugiau kaip milijono demobilizuotų karių lūkesčiai bus nuvilti, ir jie bus pikti.
„Bet kuriuo atveju kyla pavojus, kad iš Ukrainos į Vakarų Europą plūstelės didžiuliai migrantų srautai, o NATO reikės išleisti dar daugiau pinigų saugumui ir gynybai. Taip pat kyla pavojus, kad NATO šalyse gali įsiplieksti populizmo ugnis ir iškilti politinio nestabilumo ir susiskaldymo Aljanse grėsmė“, – rašo jis.
