Meniu
Prenumerata

antradienis, spalio 4 d.


MASKVA STRATEGIJA NEKINTA
Rusijos karų Ukrainoje ir Čečėnijoje palyginimas: kokį scenarijų galime prognozuoti?
Maratas Iljasovas
Scanpix
Groznas 1996 m.

Daugelis ekspertų Vladimiro Putino karą Ukrainoje lygina su karu, kurį jis pradėjo Čečėnijoje savo prezidentavimo pradžioje 1999 m., dar vadinamuoju Antruoju Čečėnijos karu. Vis dėlto dabartinė Maskvos karinė kampanija panašesnė į pirmąjį Rusijos ir Čečėnijos karą, kurį 1994 m. pradėjo prezidentas Borisas Jelcinas ir kuris 1996 m. ypač gėdingai baigėsi Rusijos kariuomenei.

Išties, nors teritorijų dydžiai ir gyventojų skaičiai labai skiriasi, tarp Rusijos karų Čečėnijoje ir dabartinio karo Ukrainoje galima įžvelgti daug panašumų. Pavyzdžiui, neaiškios strategijos ir tapatybės klausimai, demoralizuoti ir karo nusikaltimus darantys Rusijos kariai, beatodairiškos bombardavimo kampanijos, kuriomis siekiama įbauginti civilius gyventojus ir sunaikinti kultūrą.

Valios priešintis nuvertinimas

Iš šešių pagrindinių panašumų pirmasis yra pasipriešinimo Rusijai varomoji jėga. Žlugus Sovietų Sąjungai, tiek Čečėnijos, tiek Ukrainos gyventojai išgyveno nacionalinio tapatumo stiprėjimą, kuris paspartėjo reaguojant į Rusijos agresyvią elgseną. Taip augo žmonių pasiryžimas kovoti ir net mirti už savo tautą ir šalį.

Rusijos karas tiek Čečėnijoje, tiek Ukrainoje buvo dviejų dalių ginkluoti konfliktai. Čečėnijoje vyko du skirtingi karai: 1994–1996 m. ir 1999–2009 m. Ukrainoje pirmasis karinės kampanijos etapas prasidėjo 2014 m. po Krymo aneksijos ir įsiplieskus kovoms Donbase. Antras etapas prasidėjo 2022 m. vasario 24 d., kai Rusijos armija pradėjo plataus masto Ukrainos puolimą.

Kaip pastebėjo Rusijos opozicijos politikas Ilja Jašinas, ukrainiečių tautinės tapatybės nuvertinimas buvo grubus V. Putino, kuris tikėjosi valstybės struktūrų sugriuvimo ir šilto priėmimo, apskaičiavimas.

Abiem atvejais „tarpiniu“ laikotarpiu tarp gynėjų sustiprėjo nacionalistinės nuotaikos ir ryžtas. Tai pasakytina ne tik apie čečėnų ir ukrainiečių tautybės žmones, bet ir apie šiose vietovėse gyvenančius rusų tautybės gyventojus. Ukrainoje ir Čečėnijoje buvo daug atvejų, kai etniniai rusai savanoriškai stojo į kovą prieš Rusijos Federacijos pajėgas.

Kaip pastebėjo Rusijos opozicijos politikas Ilja Jašinas, ukrainiečių tautinės tapatybės nuvertinimas buvo grubus V. Putino, kuris tikėjosi valstybės struktūrų sugriuvimo ir šilto priėmimo, apskaičiavimas. Regionai, kuriuos Kremlius laikė „rusiškais“ Ukrainos pietuose ir rytuose, taip pat Mariupolio, Charkivo, Melitopolio ir kiti miestai, aktyviai pasipriešino V. Putino agresijai.

Apibendrinant galima teigti, kad tiek ukrainiečiai, tiek čečėnai labai tvirtai palaikė savo tautos suverenitetą ir buvo pasiruošę ginti ją nuo Rusijos bei toks nusiteikimas vis stiprėjo.

Ukrainiečių ir čečėnų dehumanizacija

Antras panašumas – akivaizdus Rusijos karių motyvacijos trūkumas ir tai, kad didelė Rusijos visuomenės dalis nesidžiaugia agresija. Pirmojo Čečėnijos karo metu buvo daug atvejų, kai aukšti Rusijos kariškiai ir pilietinės visuomenės atstovai viešai protestavo prieš karą ir net paaukojo savo karjerą. Šie nesutarimai didele dalimi kilo iš ryšių, kuriuos abi tautos vis dar puoselėjo po dešimtmečių gyvenimo toje pačioje šalyje. Žmones siejo geri prisiminimai, bendra darbo patirtis ir mišrios santuokos, todėl karas daugeliui buvo nesuprantamas.

Tarp rusų ir ukrainiečių irgi nebuvo stipraus tarpetninio priešiškumo. Bet tai keičiasi dėl karo. Kaip teigia Rusijos ekspertas Paulas Goode’as, Rusijos propagandinėje žiniasklaidoje trūksta nuoseklumo: ukrainiečiai vaizduojami kaip rusų tautos giminaičiai, tačiau ir kaip naciai, bet kartu esą jie masiškai remia V. Putino veiksmus.

Kita vertus, Kremlius stengiasi dehumanizuoti ukrainiečius ir įvardyti juos kaip pavojingus Rusijai. Ruošdamasis Antrajam Čečėnijos karui Kremlius tą patį darė čečėnų atveju. Pasak norvegų tyrinėtojos Julie Wilhelmsen, prireikė ne vienų metų, kad Rusijos propaganda padarytų Antrąjį Čečėnijos karą priimtiną daugumai rusų, nors ksenofobija čečėnų atžvilgiu egzistavo jau tada. Akivaizdu, kad vos prieš kelis mėnesius tarp rusų nebuvo masinės neapykantos ukrainiečiams.

Rusijos armija nežino, dėl ko kariauja

Trečia, panašiai kaip ir per pirmą kampaniją Čečėnijoje, Rusijos kariniai tikslai Ukrainoje yra painūs, o neišprovokuota invazija į suverenią valstybę ir to veiksmo amoralumas labai palengvina regioninį ir pasaulinį Rusijos pasmerkimą.

Kai Čečėnija pirmą kartą paskelbė nepriklausomybę, Rusija sakė, kad siekia „atkurti konstitucinę tvarką“. „Čečėnijos nelegalių gaujų“ nuginklavimas ir „valdžios užgrobtos vyriausybės“ nušalinimas buvo kiti dažnai įvardijami karo tikslai. 1994 m. rusų generolas Pavelas Gračiovas sakė, kad su dviem pulkais per kelias valandas gali užimti Grozną ir nuversti Čečėnijos lyderį Džocharą Dudajevą.

Aiškumo dėl karinių tikslų trūkumas pakerta Rusijos armijos moralę, kuri buvo gan žema dar prieš invaziją.

Kalbant apie Ukrainą, Maskva taip pat pateikė įvairių savo „specialiosios karinės operacijos“ motyvų ir tikslų. Iš pradžių nusprendė (tik) pripažinti Luhansko ir Donecko nepriklausomybę, kad esą sustabdytų etninių rusų „genocidą“ ten. Tačiau karinė operacija buvo numatyta gerokai už šių regionų ribų, todėl prireikė daugiau ir kitokių pateisinimų. Taigi Rusijos vadovybė įtraukė tokius tikslus kaip „denacifikacija“, „demilitarizacija“, „neleisti Ukrainai įsigyti branduolinių ginklų“, „sustabdyti NATO puolimą“ ir neleisti jai sukurti „plutonio pagrindu pagamintos nešvarios bombos“. Aiškumo dėl karinių tikslų trūkumas pakerta Rusijos armijos moralę, kuri buvo gan žema dar prieš invaziją.

Ukrainoje „kadyrovų“ kol kas nerado

Ketvirtą panašumą tarp abiejų karų galima išvesti iš Rusijos politinės strategijos. Kaip ir Čečėnijoje, invazijos į Ukrainą metu Rusija bandė diskredituoti šių vyriausybes, tačiau jai nepavyko to padaryti. Be to, sprendimas pradėti šiuos karus lėmė didžiulę visuomenės paramą teisėtai vietos valdžiai. Ruošdamasi abiem karams, Rusija naudojosi netoliese esančiomis teritorijomis, kad pasiruoštų politinėms permainoms ir rengtų išpuolius. Dešimtajame dešimtmetyje Rusija šiauriniuose Čečėnijos rajonuose įkūrė marionetinę vyriausybę (čečėnų „Novorosiją“), kurioje rengė ir ginklavo „opozicijos“ pajėgas, taip pat naudojo šią teritoriją kaip priedangą ir užnugarį kovų metu. Kaip ir Luhansko bei Donecko „vyriausybėms“, čečėnų opozicijai trūko populiarumo ir ji negalėjo pretenduoti vadovauti visai respublikai. Marionetinė „vyriausybė“, kurią tiesiog gyveno kariniame oro uoste, pasiruošusi būti evakuota bet kuriuo momentu.

Bandymai pasinaudoti vietos šalininkais Rusijai buvo sėkmingesni per antrą Čečėnijos kampaniją, kai Maskva užverbavo Achmatą Kadyrovą, dabartinio Čečėnijos vadovo Ramzano tėvą, ir muftijų Čečėnijos faktinės nepriklausomybės laikotarpiu 1991–1994 m.

Tas pats planas galėjo pasiteisinti ir Ukrainoje, jei Rusijai būtų pavykę rasti į jį panašų žmogų. Tačiau kiekvienas potencialus kandidatas vadovauti prorusiškai vyriausybei suprato, kad jis susidurs su tiesioginiu Ukrainos žmonių pasipriešinimu. Pavyzdžiui, 2019 m. prezidento rinkimuose dalyvavęs Jurijus Boiko, kurio darbotvarkė tam tikra prasme buvo prorusiška, greitai ir aiškiai atsiribojo nuo tokio lyderio vaidmens. Rusija nerado ukrainiečio Kadyrovo, norinčio stoti Kremliaus pusėn. Karinei kampanijai išsikvepiant ir vis labiau tuštėjant Rusijos iždui perspektyva surasti tinkamą prorusišką lyderį Ukrainai su kiekviena diena mažėja.

SCANPIX
Vladimiras Putinas (kairėje) ir Ramzanas Kadyrovas.

Žiniasklaidos vaidmuo

Penktasis Čečėnijos ir Ukrainos karų palyginimo taškas yra tarptautinės žiniasklaidos dėmesys ir pasaulio bendruomenės parama. Daug mažesniu mastu nei Ukrainos atveju, tačiau moraliniu požiūriu pasaulis per pirmąjį Rusijos ir Čečėnijos karą buvo čečėnų pusėje. Didele dalimi tai lėmė tarptautinės žiniasklaidos nušvietimas ir žurnalistų, kuriuos čečėnai priėmė ir saugojo, darbas. Jų reportažuose buvo vaizduojamas karas ir čečėnų tautos kančios, o tai skatino pasaulio gyventojų paramą ir spaudė vyriausybes kritikuoti Rusijos veiksmus, nors tuo metu Rusijai nebuvo įvestos jokios sankcijos.

Tai suprasdamas, antros kampanijos Čečėnijoje metu V. Putinas uždraudė užsienio žurnalistams patekti į Čečėniją, kartu perimdamas pagrindinių nepriklausomų Rusijos žiniasklaidos priemonių ir televizijos kanalų kontrolę. Tokiu būdu Rusijos kariuomenės veiksmai, teroras prieš civilius liko nepastebėti.

Per antrą Čečėnijos kampaniją Kremliui kontroliuojant vidaus žiniasklaidą, buvo užtikrinta, kad dominuos Rusijos požiūris į karą ir sudarytos sąlygos sukurti itin neigiamą čečėnų, kaip pavojingų teroristų, sprogdinančių daugiabučius namus, įvaizdis. Vėliau šie kaltinimai buvo paneigti, tačiau Rugsėjo 11-osios išpuolis Jungtinėse Valstijose ir po jo prasidėjęs pasaulinis karas su terorizmu buvo palankūs Maskvai, kuri nepriklausomą Čečėniją vaizdavo kaip nestabilią islamistinę respubliką. Tuo metu Vašingtonas sulaukė Rusijos paramos Irako ir Afganistano karuose ir ignoravo žiaurumus Čečėnijoje.

Apriboti prieigą prie nepriklausomos užsienio žiniasklaidos ir stiprinti vietinę propagandą buvo vienintelė Kremliaus išeitis, tačiau tai veikia tik Rusijos viduje Rusijos piliečių atžvilgiu.

Rusija negali vykdyti tokios žiniasklaidos kontrolės Ukrainoje. Technologijų ir interneto pažanga, gausios ir besiplečiančios socialinės žiniasklaidos platformos, galimybės tarptautinei žiniasklaidai susisiekti su Ukrainos puse ir nušviesti jos požiūrį, ukrainiečių diasporos dydis daugelyje šalių užtikrina nesustabdomą informacijos srautą, kuris Rusijai yra nepalankus. Apriboti prieigą prie nepriklausomos užsienio žiniasklaidos ir stiprinti vietinę propagandą buvo vienintelė Kremliaus išeitis, tačiau tai veikia tik Rusijos viduje Rusijos piliečių atžvilgiu. Nors simpatijos čečėnams pirmajame kare ir ukrainiečiams buvo šiek tiek panašios, Antrojo Čečėnijos karo ir Ukrainos karo nušvietimas žiniasklaidoje bei tarptautinė parama labai skiriasi.

Kodėl Maskva žudo civilius?

Šešta, ir Čečėnijos, ir Ukrainos karuose mažai arba visai nesaugomos žmonių gyvybės. Masinis bombardavimas ir apšaudymas, taip pat taikymasis į civilius gyventojus, humanitarinės pagalbos, maisto ir medikamentų tiekimą bei priešingos pusės kaltinimas dėl aukų buvo plačiai naudojama Rusijos politinės ir karinės vadovybės taktika karų Čečėnijoje metu. Ukrainoje vykstančio nežmoniško elgesio pateisinimas yra toks pat. Rusijos propaganda kaltina „nacius“, kad jie „slepiasi už civilių gyventojų arba apgyvendintuose pastatuose“, ir dėl to Ukrainos miestai paverčiami 1995 m. visiškai sugriautu Groznu arba Antrojo pasaulinio karo laikų Drezdenu. Nenuostabu, kad žinoma žurnalistė Susan Glasser CNN eteryje V. Putino strategiją Ukrainoje palygino su karo „Grozne“.

Civilių gyventojų žudymas nėra tik karo nusikaltimas. Jis yra strateginis ta prasme, kad užkerta kelią galimiems jų kolektyviniams veiksmams, masiniams protestams. Taip pat tai daro papildomą spaudimą Ukrainos vyriausybei.

Svarbu pabrėžti, kad civilių gyventojų žudymas nėra tik karo nusikaltimas ar nežmoniškas požiūris į karo veiksmus. Jis yra strateginis ta prasme, kad užkerta kelią galimiems jų kolektyviniams veiksmams, masiniams protestams. Taip pat tai daro papildomą spaudimą Ukrainos vyriausybei, kad ši sutiktų su paliaubomis ar nesąžiningu susitarimu dėl taikos.

Iki šiol nematėme atsakomojo ukrainiečių smurto prieš civilius gyventojus Rusijoje, kuris buvo vykdomas Čečėnijos karo metu, būtent kampanijos „perkelti karą į Rusiją“ metu. Viena liūdniausiai pagarsėjusių tokio pobūdžio akcijų buvo įkaitų krizė Budionovsko ligoninėje 1995 m., tapusi pagrindiniu čečėnų terorizmo Rusijoje pavyzdžiu.

Kas toliau Ukrainoje?

Tarp karų Čečėnijoje ir Ukrainoje yra ir daugiau esminių skirtumų: tai teritorijų ir gyventojų skaičius bei didelė užsienio parama. Ukraina yra trisdešimt penkis kartus didesnė už Čečėniją teritoriniu ir gyventojų skaičiumi. Palyginti su Čečėnija, Ukrainai perimti reikia milžiniško skaičiaus karių ir administratorių. Be to, nors Antrajame Čečėnijos kare, kaip ir dabar Ukrainoje, kovėsi keletas užsienio kovotojų, pastaroji gauna didžiulę užsienio pagalbą iš daugelio šalių. Dėl trečiųjų šalių pagalbos – tiek piniginės, tiek ginkluotės – ir didelės teritorijos bei pasiekiamumo Ukrainą kontroliuoti daug sunkiau nei Čečėniją.

Bet kokio karo tikslas yra taika. Karai vyksta dėl konkrečios taikos vizijos. Ši analizė leidžia manyti, kad V. Putinas galėjo įsivaizduoti taiką Ukrainoje į tą, kuri dabar yra Čečėnijoje, su jam (Rusijai) lojalia vietos valdžia. Tačiau šiuo metu Ukrainos karo baigtis daug panašesnė į pirmąjį Čečėnijos karą dešimtojo dešimtmečio viduryje, kai po aštuoniolika mėnesių trukusio karinio konflikto, daugybės civilių aukų ir Rusijos karinių nuostolių B. Jelcinas pasirašė taikos sutartį su Čečėnijos Respublika.

Susidūrusi su vidaus ekonomikos problemomis ir tolesnių karinių nuostolių perspektyva, Rusija gali vis dažniau griebtis masinio Ukrainos bombardavimo ir gyventojų naikinimo.

Dėl precedento neturinčios pasaulio vienybės prieš Rusijos agresiją, finansinės, karinės ir moralinės paramos Ukrainai, verslo įmonių ir vyriausybių pasirengimo paremti ekonomines sankcijas Rusijai Maskvai kol kas sunku įgyvendinti Antrojo Čečėnijos karo scenarijų. Tačiau, susidūrusi su vidaus ekonomikos problemomis ir tolesnių karinių nuostolių perspektyva, Rusija gali vis dažniau griebtis masinio Ukrainos bombardavimo ir gyventojų naikinimo. Šios strategijos žiaurumas, kaip parodė Antrasis Čečėnijos karas, gali ne tik sukelti gilią neapykantą tarp Rusijos ir Ukrainos tautų, bet ir susilpninti ukrainiečių ryžtą kovoti, jei daugės aukų, o tai gali virsti spaudimu vyriausybei priimti Rusijos sąlygas. Viskas priklausys nuo Ukrainos žmonių moralės, jų pasirengimo paaukoti savo gyvybes ir noro ilgai kovoti, kad apgintų savo valstybę.

Maratas Iljasovas Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto podoktorantūros stažuotojas.

Projektas bendrai finansuotas iš Europos socialinio fondo lėšų (projekto Nr. 09.3.3-LMT-K-712-23-0160) pagal dotacijos sutartį su Lietuvos mokslo taryba (LMTLT).

2022 08 15 09:00
Spausdinti