ScanpixIš Sakartvelo – toli gražu ne optimistinės žinios. Dabartinė vyriausybė atsisakė palaikyti Ukrainą, neprisijungė prie Vakarų sankcijų, o vidaus politikoje vis griežtėja represijos – buvęs provakarietiškas prezidentas Michailas Saakašvilis lieka suimtas, nepaisant blogėjančios sveikatos, ES tarpininkautų susitarimų su opozicija nesilaikoma…
Apie tai, kas vyksta, kur eina Gruzija ir kaip tai atsiliepia jos norams tapti Vakarų dalimi, IQ interviu su Briuselyje įsikūrusio Europos politikos studijų centro (CEPS) eksperte Tinatin Akhvlediani.
– Ar dabartinis nerimas dėl M. Saakašvilio padėties gali rimtai paveikti Sakartvelo perspektyvas tapti ES nare?
– M. Saakašvilio atvejis kelia didelį susirūpinimą Gruzija ir jos pasiekimais, susijusiais su įsipareigojimu laikytis europinių vertybių, žmogaus teisių apsaugos ir demokratijos. Trečiojo šalies prezidento, kuris modernizavo šalį ir ėmėsi svarbių reformų, įkalinimas bei atsisakymas suteikti jam tinkamą gydymą neatitinka demokratinės valstybės praktikos, veiksmų ir įsipareigojimų.
Be to, 2022 m. birželio mėnesį pateiktose 12-oje rekomendacijų ES aiškiai išdėstė Sakartvelo kandidatavimo į ES sąlygas. M. Saakašvilio atvejis turi neigiamą poveikį keturioms sąlygoms, t. y. dėl politinės poliarizacijos, teismų reformų, deoligarchizacijos ir žmogaus teisių. Taigi tai, kaip bus sprendžiama M. Saakašvilio situacija, žinoma, turės tiesioginės įtakos kriterijų įvykdymui, taigi ir Sakartvelo narystei ES.
CEPS– Kaip būtų galima paaiškinti Sakartvelo vyriausybės pasyvumą reaguojant į Rusijos agresiją Ukrainoje?
– Gruzijos vyriausybė aiškiai parodė, kad šalis išlieka itin pažeidžiama dar vienos Rusijos invazijos atžvilgiu, todėl viešuose pareiškimuose išlieka atsargi. Tačiau tai prieštarauja tikriesiems šalies interesams, nes, Rusijai pralaimėjus karą prieš Ukrainą, atsiveria ir vienintelės aiškios Rusijos okupacijos šalyje pabaigos perspektyvos.
Tai taip pat prieštarauja Sakartvelo žmonių valiai, kurie rodo nepalaužiamą paramą ukrainiečiams. Valdančiosios partijos diskretiškos reakcijos į visą apimančią Rusijos invaziją į Ukrainą priežastis – neoficiali šalies valdžia, susijusi su Rusijos remiamu oligarchu Bidzina Ivanišviliu.
– Apskritai kaip manote, ar dabartinė Gruzijos vyriausybė vis dar suinteresuota eurointegracija?
– Dabartinė vyriausybė suinteresuota išlaikyti valdžią šalyje. Kadangi apie 85 proc. gyventojų tvirtai remia europinį pasirinkimą ir eurointegraciją, jiems aišku, kad jie negalės išlaikyti valdžios, jei tiesiogiai nukryps nuo šio kelio. Taigi jie neturi kito pasirinkimo, kaip tik kritiniais momentais vadovautis gyventojų valia. Pavyzdžiui, prašymas dėl narystės ES buvo visuomenės demonstracijų ir pilietinės visuomenės spaudimo rezultatas dar 2022 m. kovo mėnesį.
Tačiau valdančioji partija akivaizdžiai stokoja nuoširdaus susidomėjimo ir aktyvios paramos Gruzijos eurointegracijai. Pavyzdžiui, po paraiškos dėl narystės ES pateikimo žiniasklaidos atstovai buvo įkalinti dėl politinių priežasčių, o valdančiosios partijos atstovai padarė keletą politinių pareiškimų prieš ES politiką ir politikus. Tai akivaizdžiai sabotavo Sakartvelo narystės ES paraišką. Taigi valdančioji partija, viena vertus, kritiniais momentais, kai negali peržengti visuomenės valios ribų, parodo, kad yra suinteresuota eurointegracija, kita vertus, imasi veiksmų, kurie prieštarauja tikriesiems Europos integracijos interesams.
Valdančiosios partijos diskretiškos reakcijos į visą apimančią Rusijos invaziją į Ukrainą priežastis – neoficiali šalies valdžia, susijusi su Rusijos remiamu oligarchu Bidzina Ivanišviliu.
– Kiek eurointegracija vis dar populiari Gruzijos visuomenėje? Ar jaučiamas grįžimas į Rusijos orbitą?
– Čia gana iškalbingi naujausios viešosios nuomonės apklausos rezultatai: kaip minėjau, 85 proc. gruzinų pritaria narystei ES ir nepritaria Rusijos buvimui šalyje. Į Rusijos orbitą negrįžtama. Tai karo Ukrainoje pradžia dar labiau sustiprino ir (arba) pablogino neigiamą Gruzijos požiūrį į Rusiją. Sakartvelo gyventojai nuolat reiškia paramą Ukrainai ir ukrainiečiams, ne tik organizuodami mitingus ir demonstracijas, teikdami finansinę ir moralinę paramą, bet tieisogiai dalyvaudami kare. Nuo tada, kai Rusija įsiveržė į Ukrainą, keli šimtai savanorių prisijungė prie Ukrainos pajėgų kovoti su Rusijos okupantais.
Vėlavimas tik pakenks demokratiniams procesams Gruzijoje ir sukels dar daugiau sumaišties bei nusivylimo tarp Sakartvelo žmonių.
– Kaip galėtų pasikeisti ES politika Saakartvelo atžvilgiu ir kokios pasekmės tuomet lauktų šalies?
– Daugelį metų Gruzija buvo ES Rytų partnerystės politikos pirmūnė. Ji buvo ES kaimynystės politikos sėkmės pavyzdys, nes joje buvo vykdomos rimtos reformos ir kuriama demokratija. Net ir po pastarojo nuosmukio žmogaus teisių ir demokratinių reformų srityje Sakartvelas pagal ekonominius ir administracinius narystės ES kriterijus vis dar vertinamas geriau nei Ukraina ir Moldova.
Taigi, tai, kad Gruzijai nepavyko įstoti į ES, yra ir ES bei jos kaimynystės ir plėtros politikos nesėkmė. ES turėtų palaikyti Sakartvelą ir padėti sakartvelams įgyvendinti savo europinį pasirinkimą bei įgyvendinti europinę svajonę. Tai galima padaryti tik pateikiant Gruzijai aiškias gaires, kaip įvykdyti 2022 m. birželio mėnesį 12-a Europos Komisijos nustatytų sąlygų. ES turėtų pateikti išsamesnius paaiškinimus, ko tikimasi, ir pateikti Gruzijai daugiau gairių bei suteikti daugiau paramos, kad ji galėtų įvykdyti 12 sąlygų. Kandidatės statusas taip pat turėtų būti suteiktas greičiau nei vėliau.
Vėlavimas tik pakenks demokratiniams procesams Gruzijoje ir sukels dar daugiau sumaišties bei nusivylimo tarp Sakartvelo žmonių, kurie nuo 2008 m., kai Rusija įsiveržė į Gruziją, krauju moka už savo europinį pasirinkimą.
