Ketvirtus metus besitęsiant Rytų Ukrainos krizei, vietos gyventojai įprato prie karo baisumų.

Penkiasdešimtmetė Olga rytų Ukrainos Avdijivkos mieste nakčiai eina miegoti pas kaimynus, kurių langai mūriniame penkiaaukščiame name žiūri į šiaurę. Pietinėje namo pusėje žiojėja trijų metrų skersmens skylė. Ji atsirado, kai sieną pramušė iš Donecko oro uosto prieigų atskridęs sviedinys. „Visą dieną šaudė, matėme sprogimus, o tada apie devintą valandą vakaro išgirdome sprogimą, langų neliko per sekundę, aplink pasirodė ugnis, dūmai“, – pasakoja moteris. „Pirmą akimirką pamaniau – duktė man Naujų metų proga padovanojo drambliukus ir štai – jie gali sudužti. Iš išgąsčio...“, – prisimena Olga, trijų kambarių bute gyvenanti su vyru ir motina. Tai buvo ketvirtas kartas per trejus metus, kai artilerijos ugnis iš Rusijos remiamų separatistų kontroliuojamos teritorijos išdaužė jos buto langus antrajame aukšte.

Įpranta prie karo

Apie 20 tūkst. gyventojų turintis pramoninis miestas karo epicentre atsidūrė, kai ties Avdijivkos pietine dalimi nusistovėjo riba, skirianti Ukrainos pajėgas ir Rusijos remiamus separatistus. Artilerija, minosvaidžiais ir tankais nuolat apšaudomame mieste nuo karo pradžios jau žuvo 60 civilių gyventojų, sužeista pusė tūkstančio, tarp jų – 15 vaikų. „Pas mus nėra nė vienos visiškai saugios vietos“, – sako karine apranga vilkintis ir nuolat pistoletą nešiojantis miesto vadovas Pavlas Malichinas, ant žemėlapio rodydamas vietas, kurios nukentėjo nuo apšaudymų.

„Pas mus nėra nė vienos visiškai saugios vietos“, – sako karine apranga vilkintis ir nuolat pistoletą nešiojantis miesto vadovas Pavlas Malichinas.

Dėl nutrauktų linijų Avdijivkoje kelis kartus buvo dingęs šildymas ir elektros tiekimas. Keli tūkstančiai gyventojų išvyko, bet likusieji neturi, kur trauktis, ir bando gyventi įprastą gyvenimą, kiek įmanoma tokiomis sąlygomis. Dauguma miestiečių dirba kokso gamykloje, Avdijivkoje veikia mokykla, darželis, kelios kavinės. „2015 metais žmonės slėpdavosi. Dabar priprato, gyventi juk reikia. Šaudo tai šaudo... Tik pas mus trylikamečiai sugeba iš garso puikiai atskirti skirtingą artileriją, tankus“, – sako pagalbą kariams teikiantis 29 metų Viktoras iš „Kijevo“ savanorių pulko, priklausančio vidaus reikalų sistemai. Sumažėjęs gyventojų budrumas iš dalies paaiškina, kodėl šiemet nuo artilerijos ir minų nukentėjo rytų Ukrainoje dukart daugiau žmonių nei tuo pačiu laikotarpiu pernai. Tarptautiniai stebėtojai taip pat skambina pavojaus varpais, kad per pastaruosius metus Ukrainos ir separatistų pajėgos labai priartėjo vienos prie kitų, siekdamos įsitvirtinti strategiškai svarbiose vietose. Tai didina pavojų, kad menkiausios provokacijos eskaluos situaciją. Dėl provokacijų abi pusės kaltina viena kitą. „Šiame konflikte nėra tankų mūšių atviruose laukuose, susišaudymai vyksta apgyvendintose vietovėse – tai išskirtinis bruožas“, – sako Alexanderis Hugas iš ESBO misijos, turinčios apie 700 stebėtojų.

„Šiame konflikte nėra tankų mūšių atviruose laukuose, susišaudymai vyksta apgyvendintose vietovėse – tai išskirtinis bruožas“, – sako Alexanderis Hugas iš ESBO misijos, turinčios apie 700 stebėtojų.

Baltais visureigiais abejose konflikto pusėse patruliuojantys stebėtojai sako, kad atstumas tarp Ukrainos karių ir separatistų kovotojų svyruoja nuo kelių kilometrų iki metrų. Avdijivkoje jie gali matyti vieni kitus plikomis akimis.

Pasai ir valiuta – skirtingi

Skiriamoji linija atskiria ne tik karių pozicijas, bet ir tūkstančius šeimų. Palei ją įrengti penki perėjimo punktai, juos kasdien kerta 15-25 tūkst. žmonių. Eilėje pereiti į kitą pusę jie kartais praleidžia ir visą dieną. „Šiandien šeštadienis, todėl užtrukom tik šešias valandas“, – sako Liudmila, stovėdama būryje daugiausia vyresnio amžiaus žmonių prie raudonos metalinės tvoros Majorsko perėjimo punkte. Ji nusiteikusi optimistiškiau nei dauguma kitų, nes iš separatistų užimtos zonos į vyriausybės kontroliuojamą teritoriją eina pasveikinti dukros su 40-mečio jubiliejumi. „Labai tikiu, kad visa tai baigsis. Norime tik taikos“, – sako Liudmila.

Šalia stovinti garbaus amžiaus moteris mano, kad padėtis beviltiška. „Gimiau per karą ir mirsiu per karą. Šaudo naktimis, rytais ir vakarais“, – susigraudina ji.

Šalia stovinti garbaus amžiaus moteris mano, kad padėtis beviltiška. „Gimiau per karą ir mirsiu per karą. Šaudo naktimis, rytais ir vakarais“, – susigraudina ji. 21 metų Charkovo universiteto ekonomikos studentas į separatistų kontroliuojamą Horlivką sakė vykstantis aplankyti tėvų, tai jis daro dukart per mėnesį. Dauguma kitų, apsikrovusių krepšiais, traukia nusipirkti pigesnių prekių – tik prieš tai turi išsikeisti valiutą, nes vadinamojoje Donecko liaudies respublikoje (DNR) ukrainietiškas grivinas jau pakeitė Rusijos rublis. Šiokiadieniais didžiąją dalį minios sudaro pensininkai – Ukrainos valdžia pensijas moka tik savo kontroliuojamoje teritorijoje. Anot vietinių, jos paprastai neviršija 2000 grivinų, apie 70 eurų. Ukrainiečių ir separatistų postus skiria apie pusantro kilometro. Nenorėdami problemų nė vienoje pusėje, gyventojai paprastai turi du pasus ir dvejus automobilių numerius – vienus pripažįsta Ukrainos valdžia, kitus – vadinamoji DNR.

Nepriklausomybės kaina

Konfliktas Ukrainoje įsiplieskė tuojau po to, kai 2014-ųjų vasarį per Maidano revoliuciją buvo nuverstas Rusijos palaikomas Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius. Maskva atsakydama aneksavo Ukrainai priklausantį Krymo pusiasalį, o vėliau sukurstė sukilimą šalies rytuose, kad išlaikytų Ukrainą savo įtakos zonoje. Ukraina ir Vakarai sako, kad Rusija iki šiol nuolat į regioną siunčia savo karius ir ginkluotę. Rusija neigia esanti kaip nors atsakingą už karą Ukrainoje ir kaltina Jungtines Valstijas sukursčius protestus, per kuriuos Ukraina suartėjo su Vakarais. Serhijus Soberas, kartu su bendražygiais futbolo sirgaliais saugojęs Charkovo valdžios pastatus nuo prorusiškų separatistų 2014-ųjų pavasarį, o vėliau kovojęs fronte, įsitikinęs, kad Ukraina dabar moka kainą už siekį būti nepriklausoma. „1991 metais nepriklausomybę gavome labai lengvai. Istorija rodo, kad reikia mokėti už nepriklausomybę, o mes iki revoliucijos buvome tik Rusijos marionetė, buvome objektas, ne subjektas“, – kalba jaunas vyras.

„1991 metais nepriklausomybę gavome labai lengvai. Istorija rodo, kad reikia mokėti už nepriklausomybę, o mes iki revoliucijos buvome tik Rusijos marionetė, buvome objektas, ne subjektas“

Ties Avdijivka einančią skiriamąją liniją, dalijančią Donecko sritį į dvi dalis, 2015 metais įtvirtino vadinamieji Minsko paliaubų susitarimai. Tuomet skelbta apie sutarimą, kad abi pusės nuo jos atitrauks sunkiąją ginkluotę, Rusijos remiami separatistai atiduos ukrainiečiams sienos kontrolę, o ukrainiečiai suteiks regionams didesnę autonomiją. Stebėtojai teigia, kad paliaubas nuolat nuolat pažeidinėja abi konflikto pusės, stebėtojams patekti į tam tikras teritorijas neleidžia tiek separatistai, tiek Ukrainos kariai. Visi ESBO misijos ilgojo nuotolio bepiločiai orlaiviai pernai buvo numušti. Rytų Ukrainos Charkovo mieste apsilankiusi Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė sako turinti vilties, kad po rinkimų JAV ir Prancūzijoje politikai vėl imsis pastangų įgyvendinti paliaubas. „Po rinkimų įvairiose šalyse buvo tam tikra pauzė. Labai tikiuosi, kad artimiausiu metu Minsko ir Normandijos formatas bus atnaujintas ir šie klausimai bus tęsiami“, – sako šalies vadovė, minėdama keturšales Ukrainos, Rusijos, Vokietijos ir Prancūzijos derybas. Visoje Ukrainoje konfliktas nusinešė daugiau kaip 10 tūkst. gyvybių. Tądien, kai kalbėjomės su Olga, rytų fronte žuvo keturi ukrainiečių kariai. Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB BNS sutikimo draudžiama.