ScanpixDidžiosios Britanijos politikoje vėl siaučia permainų vėjai. Po kelis mėnesius trukusių neramumų partijos viduje ir katastrofiškų Jungtinės Karalystės (JK) savivaldos rinkimų rezultatų premjeras Keiras Starmeris paskelbė paliekantis postą. Prognozuojama, kad jį gali pakeisti Leiboristų partijos narys Andy Burnhamas – jis taptų septintuoju šalies premjeru nuo 2016 m., kai JK pasitraukė iš Europos Sąjungos (ES). Kas jis toks?
Katalizatoriumi K. Starmerio pasitraukimui tapo birželį vykę papildomi rinkimai Makerfieldo apygardoje, kur A. Burnhamas, populiarus Didžiojo Mančesterio meras, iškėlė savo kandidatūrą ir laimėjo parlamento nario mandatą. A. Burnhamo galimybė partijos viduje laimėti rinkimus dėl premjero dar sustiprėjo po to, kai iš jų pasitraukė ir savo paramą jam nusprendė skirti buvęs K. Starmerio vyriausybės šešėlinis sveikatos ministras Wesas Streetingas.
Kelias į viršūnę
1970-aisiais Liverpulio priemiestyje gimęs ir Češyre užaugęs A. Burnhamas studijavo Fitzwilliamo koledže Kembridžo universitete, kur gavo anglų bakalaurą. Save apibūdina kaip „ne itin religingą kataliką“.
A. Burnhamas nėra politikos naujokas. Prie Leiboristų partijos jis prisijungė būdamas 15 metų, 2001 m. tapo parlamento nariu, po kitų rinkimų 2005 m. Gordono Browno vyriausybėje politikas sparčiai kilo karjeros laiptais – ėjo iždo vyriausiojo sekretoriaus, kultūros ministro ir sveikatos apsaugos ministro pareigas.
A. Burnhamas dukart nesėkmingai bandė tapti Leiboristų partijos lyderiu 2010 ir 2017 m. Po pastarojo bandymo paliko Vestminsterį ir tapo Mančesterio meru. Teigiama, kad šis žingsnis išgelbėjo jo politinę karjerą ir sukūrė politikui nacionalinę platformą, ant kurios stovi ir šiandien.
Britanijoje populiarus politikas per COVID-19 pandemiją žiniasklaidoje gavo Šiaurės Karaliaus pravardę. Anot A. Burnhamo, fiziniai ribojimai šiaurinėse šalies dalyse, kur koronavirusas smogė labiau, nebuvo teisingai kompensuojami, nes regionai sulaukė mažesnės finansinės paramos iš Londono. Gyvai transliuojamuose televizijos debatuose dalyvavusiam A. Burnhamui buvo parodyta naujiena, kad Boriso Johnsono kabinetas pasitraukia iš derybų ir skiria 22 mln. vietoj mero prašytų 65 mln. svarų. A. Burnhamo pyktis, pamačius naujieną, buvo toks nuoširdus, kad jis gavo pravardę pagal tuo metu populiarų serialą „Sostų karai“ kaip lyderis, iš tiesų kovojantis už eilinius britus.
Kardinalus pokytis
A. Burnhamas moderniojoje Leiboristų partijos ekosistemoje yra unikali ideologinė figūra. Nors jis patogiai dirbo Tony Blairo ir G. Browno laikais, už sostinės ribų praleistas laikas pastebimai radikalizavo jo ekonominį požiūrį. Partijoje jis užima švelniosios kairės poziciją, tačiau ją sujungia su prieš Vestminsterio elitą nukreiptu, į regionų savivaldą orientuotu populizmu.
Politikas pasisako už decentralizaciją ir regionų lygybę. Būdamas griežtas į Londoną orientuotos politikos kritikas, A. Burnhamas reikalauja galių ir turto perskirstymo regionams bei gina viešųjų paslaugų sektorių.
Jis išlieka tvirtas glaudesnių ryšių su Europa šalininkas ir pasisako už tai, kad JK ilgainiui vėl prisijungtų prie ES bendrosios rinkos.
Parlamentinėje Leiboristų partijoje A. Burnhamas veikia kaip vienijantis tiltas. Švelniosios kairės atstovai ir didžiųjų miestų intelektualai žavisi jo socialiai jautria retorika, o centro dešinės pragmatikai mato jį kaip vienintelį lyderį, gebantį atremti Nigelo Farage’o ir „Reform UK“ keliamą populistinę grėsmę.
A. Burnhamo atėjimas į valdžią žymi staigų pasitraukimą nuo atsargaus, vadybinio K. Starmerio stiliaus ir žada esminius pokyčius tiek vidaus, tiek užsienio politikoje.
Tikėtina, kad vidaus politikoje bus susitelkta į regioninę infrastruktūrą, prieinamą būstą ir Nacionalinės sveikatos tarnybos (NHS) stiprinimą. A. Burnhamo „šiaurietiškas užsispyrimas“ yra tiesiogiai nutaikytas į darbininkų klasės rinkėjus, kurie buvo nusisukę nuo leiboristų ir pasirinkę „Reform UK“. Pasitelkdamas griežtesnį, prieš isteblišmentą nukreiptą toną, jis veikiausiai sieks perimti iniciatyvą iš N. Farage’o tiesiai iš Dauningo gatvės 10-ojo namo.
Pasaulinėje arenoje galimas A. Burnhamo siekis kurti daug glaudesnius ekonominius santykius su ES pradžiugins Briuselį, tačiau tai sukeltų įnirtingą euroskeptikų pasipriešinimą šalies viduje.
Be to, santykiai su Vašingtonu reikalaus itin subtilios diplomatinės partnerystės. Savo politinį įvaizdį sukūręs ant regionų ir darbininkų klasės gynybos, A. Burnhamas turės žaibiškai persiorientuoti į pasaulinio lygio valstybės veikėją, garantuojantį NATO sąjungininkams, kad JK tvirtai laikysis savo gynybinių įsipareigojimų didėjančios geopolitinės įtampos fone.
Viso gero, Keirai
Istorinė K. Starmerio pergalė 2024 m. rinkimuose greitai virto slegiančia realybe.
Kelios pačių pasidarytos politinės klaidos pakirto visuomenės pasitikėjimą. Drastiški socialinės paramos mažinimai ir itin prieštaringai vertinamas sprendimas apriboti paramos išmokas šildymui pagyvenusiems žmonėms atstūmė ištikimiausius leiboristų rinkėjus. Galutiniu smūgiu tapo skandalas, kai paaiškėjo, kad Peteris Mandelsonas – prieštaringai vertinamas K. Starmerio pasirinkimas į JK ambasadoriaus pareigas Vašingtone – buvo paskirtas nepaisant to, kad neperėjo svarbių saugumo patikrų.
Leiboristų populiarumui nukritus į rekordines žemumas, o nacionalinėse apklausose ėmus atsilikti nuo opozicijos, partijos kolegos supanikavo. Artėjant 2028 m. rinkimams tolesnis K. Starmerio vadovavimas partijai iš esmės lemtų pralaimėjimą.
