Šeštadienį Slovakijoje vyksta pirmalaikiai parlamento rinkimai. Per trejus su puse metų, praėjusių nuo eilinių parlamento rinkimų, šalyje dirbo trys vyriausybės.
Paprastų žmonių ir nepriklausomų asmenybių partija (OL‘aNO) vadovavo dviem vyriausybėms. Pirmoji žlugo, kai šalyje pasipiktinimo bangą sukėlė premjero Igorio Matovičiaus siekis be koalicijos žinios įsigyti „Sputnik“ vakcinas iš Rusijos. Naujai vyriausybei vadovavo Eduardas Hegeris. I. Matovičius liko dirbti finansų ministrų kabinete, tačiau nuolat viešai kritikuodavo koalicijos partnerių Laisvės ir solidarumo (SASKA) lyderį, ekonomikos ministrą Richardą Suliką. Vėliau kilo aštrių nesutarimų koalicijoje dėl kontraversiškos mokesčių reformos, kurią aktyviai prastumti siekė I. Matovičius. SASKA pareikalavo, kad I. Matovičius atsistatydintų. Kai OL‘aNO mainais ėmė kelti savo sąlygas dėl koalicijos programos, 2022 m. rugsėjį SASKA pasitraukė, o jau po trijų mėnesių sėkmingai inicijavo balsavimą dėl nepasitikėjimo vyriausybe. Vyriausybė dar penkis mėnesius veikė kaip laikinoji, tačiau gegužę prezidentės Zuzanos Čaputovos iniciatyva suformuota nauja laikinoji technokratinė vyriausybė.
Slovakijos rinkimų sistema yra proporcinė – visa šalis yra viena rinkimų apygarda. Patekimui į nacionalinę tarybą reikia gauti bent 5 proc. partijoms ir 7 proc. koalicijoms. Parlamente yra 150 vietų, daugumai reikalingos 76.
Ilgą laiką apklausos rodė, kad daugiausiai balsų gauti turėtų partija „Kryptis – Socialdemokratija“ (SMER), kurią į rinkimus veda turbūt labiausiai poliarizuojanti Slovakijos modernios istorijos asmenybė, praeityje dešimt metų premjero poste išbuvęs Robertas Fico, pasisakantis prieš ginklų tiekimą Ukrainai. Tačiau pastaruoju metu SMER vejasi liberali partija „Progresyvi Slovakija“.
Ar R. Fico pavyks sugrįžti?
Partija „Kryptis – Socialdemokratija“ (SMER) R. Fico iniciatyva įkurta 1999 m. Ji atskilo nuo ekskomunistinės Demokratinės kairės partijos. Iš viso SMER premjero postą turėjo 12 metų. Po žurnalisto Jano Kuciako, tyrusio Italijos mafijos ryšius su R. Fico aplinka nužudymo, 2018 m. kilo didžiausi protestai šalyje nuo Aksominės revoliucijos laikų. R. Fico išliko partijos lyderiu, bet premjero postą užleido Peteriui Pellegrini. 2020 m. parlamento rinkimuose SMER liko antroje vietoje ir nuo to laiko dirba opozicijoje.
Ankstesni SMER laikotarpiai valdžioje siejami su politinės korupcijos skandalais. Dešimtys asmenų, susijusių su SMER, nuteisti dėl korupcijos. Pačiam R. Fico buvo pateikti kaltinimai piktnaudžiavimu valdžia ir kriminalinės grupuotės kūrimu, bet parlamentas nepanaikino jo teisinės neliečiamybės, o vėliau kaltinimai panaikinti, nors tyrimas tebevyksta.
Partija yra socialiai konservatyvi ir rusofiliška. R. Fico buvo vienas nedaugelio ES lyderių, po Krymo aneksijos vykusių į Maskvą susitikti su Vladimiru Putinu, nors ir neprieštaravo sankcijų įvedimui. Vienas iš pagrindinių R. Fico pažadų – nebetiekti ginklų Ukrainai. Politikas priešinasi ES sankcijoms Rusijai ir žada blokuoti Ukrainos narystę NATO, nes tai sukeltų pasaulinį karą. Taip pat jis pabrėžia, kad Ukraina nėra pasiruošusi tapti ES nare. R. Fico teigia, kad Vakarai turi spausti abi puses derėtis, bet Maskva neatiduos užkariautų teritorijų. Jis Volodymyrą Zelenskį yra pavadinęs grėsme Slovakijos interesams. R. Fico garantavo, kad jeigu V. Putinas lankytųsi Slovakijoje, nebūtų areštuotas. Tyrimų centro „Globsec“ apklausa rodo, kad 51% slovakų mano, jog dėl karo kalta Ukraina ir Vakarai, o pusė teigia, kad JAV kelia pavojų Slovakijos saugumui.
R. Fico net ir pernai 12% pasiekusią infliaciją tiesiogiai susijo su dabartinės vyriausybės karine parama Ukrainai. Manoma, kad nuo šių klausimų po rinkimų politikas gali kiek atsitraukti. Neverta tikėtis, kad pergalės atveju R. Fico galėtų įgyvendinti demokratijai pavojingas reformas – jo partija geriausiu atveju galėtų sulipdyti koalicinę vyriausybę.
Tarp pagrindinių SMER idėjų – pasipriešinimas imigracijai (žadama įvesti sienos su Vengrija kontrolę) ir LGBT teisėms, kairioji ekonominė politika, kriminalinės policijos vadovo ir specialaus korupcinių nusikaltimų tyrėjo nušalinimas. Tačiau R. Fico nežada palikti ES ir NATO (nors NATO partnerių pajėgas šalyje palygino su Vermachtu), bet nori stiprinti ryšius su Kinija. Pagrindinės kampanijos temos – augančios išlaidos pragyvenimui bei karas Ukrainoje. Nors biudžetas deficitinis, žadama nesiimti taupymo politikos ir pažaboti prekybininkų pelnus. Taip pat SMER planuoja papildomai apmokestinti bankus ir gautomis lėšomis mokėti kompensacijas dėl augančių būsto palūkanų.
59-erių R. Fico į Komunistų partiją įstojo 1986 m. Baigė teisės studijas, 1994–2000 m. atstovavo Slovakiją Europos žmogaus teisių teisme. 2006 m. pirmą kartą tapo premjeru. Šios kadencijos metu SMER priėmė kairuolišką Darbo kodeksą. 2012–2020 m. partijos nuosekliai didino minimalią algą, įvedė progresinius pajamų mokesčius, įvedė nemokamą viešąjį transportą studentams ir pensininkams. 2014 m. R. Fico dalyvavo prezidento rinkimuose, bet antrame ture pralaimėjo politikos naujokui, filantropui Andrejui Kiskai. Per pandemiją politikas priešinosi vakcinavimui nuo COVID-19. Žurnalistus R. Fico yra pavadinęs “antislovakiškomis prostitutėmis“, o dėl šalies problemų nevengia kaltinti Georgą Sorosą, teigdamas, kad prezidentė Z. Čaputova yra milijonieriaus ir JAV marionetė.
Partijos atrama – pensininkai ir mažiau uždirbantys darbininkai. Atrodė, kad didelė problema SMER gali tapti P. Pellegrini įkurta partija „Balsas“, tačiau R. Fico sėkmingai gąsdina rinkėjus tuo, jog šis buvęs sąjungininkas atvers kelią į valdžią liberalams. Galimi koalicijos partneriai bus „Balsas“, kraštutinės dešinės „Respublika“ arba panašių pažiūrų Slovakų nacionalinė partija. Paskutiniuose parlamento rinkimuose SMER gavo 18 proc. ir iškovojo 38 mandatus. Dabar apklausos žada apie penktadalį balsų, kurie gali pavirsti 33-41 vieta.
R. Fico oponentų viltis – liberalai
Kelią į valdžią R. Fico gali užtverti liberalai – „Progresyvi Slovakija“ (PS) Partiją prieš 5 metus įkūrė dabartinė prezidentė Z. Čaputova su bendražygiais.
PS lyderiai pasirinkimą balsuoti už partiją pateikia kaip geriausią būdą sustabdyti R. Fico ir šalies tapimą oligarchija. Rinkimus jie laiko kova tarp praeities ir jų žadamos orios ateities. Ypač svarbu partijai pritraukti neapsisprendusius dešiniųjų pažiūrų miestų rinkėjus. PS kartais pavadinama Bratislavos liberalų klubu, o pasiekti regionų rinkėjus, dažnai balsuojančius už populistus, gerokai sudėtingiau. Kampanija energinga ir nukreipta į jaunimą – nuo kalnų žygių iki partijos protmušių baruose.
PS į rinkimus veda 39-erių Oksfordo universitete politikos mokslų disertaciją apgynęs, Europos parlamento vicepirmininkas Michalas Šimečka, kilęs iš sovietinių disidentų giminės. Pergalės atveju M. Šimečka taptų jauniausiu premjeru šalies istorijoje. Iki politinės karjeros pradžios, jis buvo žurnalistas (dirbo tiek Slovakijoje, tiek „Financial Times“) ir užsienio politikos temų kursų lektorius Prahos ir Bratislavos miestų universitetuose.
Programoje PS žada nekeisti užsienio politikos kurso, reformuoti švietimo ir sveikatos apsaugos sistemas, ginti demokratines vertybes. Vienas pagrindinių tikslų – didinti ekonominį konkurencingumą, padėti smulkiam ir vidutiniam verslui, skatinti investicijas, mažinti biurokratinę naštą, nekelti mokesčių, padėti namų ūkiams, kuriuos ištinka sunkumai dėl kylančių pragyvenimo išlaidų, plėtoti žaliąsias ir skaitmenines technologijas, pažaboti emigraciją, įvesti lytinį švietimą, įteisinti vienalytę partnerystę. Keletas lyderių yra kalbėję apie tai, kad pritartų narkotikų kontrolės liberalizavimui.
Pergalės atveju tarp galimų koalicijos partnerių yra „Balsas“ (P. Pellegrini teigia, kad susitarti būtų sunku), SASKA (nepritaria PS ekonominei politikai, kurią laiko kairiąja), krikščionys demokratai (baiminasi PS vertybinio liberalumo), galbūt ir OL‘aNO. Šalies istorijoje eilinių rinkimų nesulaukė jau dvi koalicijos vienytos vien tik siekio neleisti į valdžią pakliūti R. Fico.
Praėjusiuose parlamento rinkimuose PS dalyvavo koalicijoje su partija „Kartu – Pilietinė demokratija“. Iki 7% barjero pritrūko vos 0,03%. Dabar apklausos žada 16–19 proc. ir 29–39 mandatus.
Ukrainos draugų blokas
Krikščionių demokratų judėjimas (KDH) yra viena iš seniausių partijų šalyje, įkurta Aksominės revoliucijos dalyvių disidentų. Buvo laikai, kai KDH rinkimuose kovodavo dėl pergalės, o dabar jau dvi kadencijas iš eilės nepatenka į parlamentą – 2020 m. gavo 4,65 proc. balsų. Tačiau šį kartą turėtų grįžti. KDH išreiškė aiškią poziciją, kad po rinkimų dėl skandalų ir korupcijos tikrai nebendradarbiaus su SMER. Tačiau galimą bendradarbiavimą su PS apsunkins tai, kad KDH yra socialiai konservatyvi ir nepalaiko LGBT bendruomenės (pirmininkas Milanas Majerskis turėjo atsiprašyti, kai LGBT palygino su maru). KDH kritikuoja Rusijos ir Kinijos režimus, siekia griežtos imigracijos politikos. Apklausos žada 5–7 proc. ir 9–16 mandatų.
Partija „Laisvė ir solidarumas“ (SASKA) įkurta 2009 m. ir nuo to laiko visada patenka į parlamentą, o 2016 m. rinkimuose užėmė aukščiausią savo vietą – antrąją. Partija orientuojasi į verslo bendruomenės interesus, individo asmeninę ir ekonominę laisvę. SASKA yra pro-europietiška partija, bet kritikuoja Briuselio biurokratiją ir organizacinę struktūrą. Šiuose rinkimuose SASKA žada mažinti valstybės skolą, mažiau reguliuoti ekonomiką. Pasisako už narkotikų politikos liberalizavimą ir LGBT santuokas. Nuo 2020 m. rinkimų iki 2022 m. rugsėjo SASKA dirbo koalicijoje, vėliau pasitraukė ir inicijavo sėkmingai pasibaigusį balsavimą dėl nepasitikėjimo vyriausybe. Partijos įkūrėjas R. Sulikas yra ir vienintelis istorijoje jos lyderis. 2020 m. SASKA gavo 6 proc. balsų ir 13 mandatų. Dabar apklausos žada panašų rezultatą ir 10-15 mandatų.
OL‘aNO rinkimuose dalyvauja koalicijoje su keliomis mažesnėmis partijoms, iš kurių parlamente 2020-2023 dirbo tik partija „Žmonėms“. OL‘aNO formaliai įkurta 2011 m., kai atskilo nuo SASKA. Iki šiol rinkimuose dar niekada nėra nukritusi žemiau trečiosios vietos. Partija laikosi konservatyvios linijos vertybiniais klausimais – priešinasi LGBT santuokoms ir partnerystei, privalomam lytiniam švietimui mokyklose, narkotikų dekriminalizavimui. OL‘aNO struktūra hierarchinė – svarbiausius sprendimus priima įkūrėjas ir lyderis, milijonierius I. Matovičius.
OL‘aNO metai valdžioji buvo paženklinti chaotišku darbu – koalicija nesutarė dėl kovos su pandemija, infliacija, nedarbu, biudžeto deficitu ir kylančiomis energijos kainomis. Ryški sėkmės istorija buvo teisinė reforma, sustiprinusi kovą su korupcija. Šalis dar niekada nebuvo taip aukštai “Transparency International“ reitinge. Įvertinus BVP, Slovakija buvo penktoji pagal pagalbos Kijivui apimtis. Iš šalies buvo išsiųsti 69 Rusijos diplomatai. NATO standartus pasiekė gynybos finansavimas, koalicija tvirtai rėmė Ukrainos narystę ES ir NATO. Tiesa, sunkiai sekėsi užsitikrinti energetinę nepriklausomybę. Šalia kovos su korupcija (šiuo klausimu partijai pakenkė I. Matovičiaus magistro darbo plagijavimo skandalas), OL‘aNO šiuose rinkimuose pabrėžia imigracijos griežtinimo būtinybę. 2020 m. rezultatas buvo ketvirtadalis balsų ir 53 mandatai. Dabar tikėtina gauti 6–9 proc. Jeigu pavyks peržengti 7 proc. barjerą, taikomą koalicijoms, OL‘aNO ir partneriai gali 14-16 mandatų.
Dvi partijos pasižymi nevienareikšmiškai vertintina pozicija Ukrainos klausimu. Partija „Balsas – Socialinė demokratija“ įkurta prieš trejus metus, kai SMER paliko buvęs premjeras P. Pellegrini. „Balsas“ save pateikia kaip socialdemokratinę partiją, kuri atstovauja pažeidžiamiems žmonėms, ypač darbininkams, ligoniams, jaunoms šeimoms, senjorams, regionų gyventojams. P. Pellegrini žada didinti socialines išlaidas, laikosi pro-europietiškos linijos, nori toliau remti Ukrainą (bet ne ginkluote). Partijai itin sėkmingi buvo pernykščiai savivaldos rinkimai – jie dabar turi daugiausiai merų postų ir mandatų tarybose. Aiškios pozicijos, ką rems po rinkimų, „Balsas“ kol kas neišreiškia. P. Pellegrini asmeniniai santykiai su R. Fico labai prasti, nors politiškai pastarais jam artimesnis už M. Šimečką. Šiuo metu partija parlamente turi 12 vietų. Apklausos žada 11–15 proc. ir 21–27 mandatus.
„Mes esame šeima“ (SR) – euroskeptiška dešinioji politinė jėga, įkurta 2015 m. Po 2020 m. rinkimų jie dirbo parlamente. SR nepalaiko naujų sankcijų Rusijai, nes sako, kad dabartinės yra pakankamos, tačiau neblokavo paramos Ukrainai. 2020 m. partija gavo 8% balsų ir iškovojo 17 mandatų. Dabar apklausos žada 4-5%. Jeigu kartelę peržengti pavyktų, veikiausiai tai virstų 8–10 vietų.
Rusofiliškos partijos
Kraštutinės dešinės partiją „Respublika“ (REP) įkūrė nuo Liaudies partijos “Mūsų Slovakija“ (L‘SNS) atskilę politikai. Dėl pažiūrų kartais ši politinė jėga net apibrėžiama kaip neofašistinė. Partijos pažiūros euroskeptiškos ir rusofiliškos. Pasisakoma už ginkluotės tiekimo Ukrainai nutraukimą ir Slovakijos pasitraukimą iš ES ir NATO. Dėl karo REP kaltina NATO ir Ukrainą. Patekę į valdžią jie siektų drausti remti nevyriausybines organizacijas, kad šalis būtų apsaugota nuo G. Soroso. Pasisakė prieš COVID-19 skiepus, palaiko lyties keitimo draudimą. Vienas iš partijos steigėjų buvo nuteistas už Holokausto neigimą. REP itin aktyviai veikia socialiniuose tinkluose. Šios partijos prisijungimas prie koalicijos sukeltų reputacinę žalą vyriausybei ir po rinkimų R. Fico gali sulaukti diplomatinio spaudimo atsisakyti idėjos bendradarbiauti. Apklausos REP žada 5–8 proc. ir 9–16 vietų. Dabar partija turi 5 mandatus.
Slovakų nacionalinė partija (SNS) įkurta 1990 m. Socialiai konservatyvi, rusofiliška ir nacionalistinė partija jau yra dirbusi koalicijose su SMER. 2020 m. į parlamentą nepateko, bet dabar gali grįžti. SNS kategoriškai pasisako prieš sankcijas Rusijai ir nori bendradarbiauti su Kinija. SNS lyderis Andrejus Danko sako, kad Rusijos okupuotos teritorijos „istoriškai nėra ukrainietiškos“. 2020 m. rezultatas buvo blogiausias istorijoje – 3 proc. balsų. Dabar prognozės žada 4–6 proc. Jeigu pavyks peržengti kartelę, SNS parlamente turės apie 10 vietų.
Neonacių politinė jėga Liaudies partija „Mūsų Slovakija“ (L‘SNS) įkurta 2010 m. Parlamente dirba nuo 2016 m. Šiuose rinkimuose partijos galimybes varžo populiaresni atskalūnai „Respublika“ ir SMER rinkiminė retorika, nukreipta į panašų elektoratą. 2020 m. L‘SNS gavo beveik 8 proc. balsų ir 17 mandatų. Dabar prognozės žada mažiau negu 2 proc. balsų.
Po rinkimų laukia sunkios derybos
Parlamente neabejotinai dirbs keturios partijos – SMER, PS, „Balsas“ ir REP. Greičiausiai ten bus ir SASKA bei KDH. Tai reiškia, kad galutinę jėgų konfigūraciją labai lems mažesnių partijų, balansuojančių ties patekimo į parlamentą riba, rezultatas.
Visgi, lemiamas žodis priklausys P. Pellegrini. Jo apsisprendimas lems tai, PS ar SMER turės galimybę formuoti vyriausybę. Abu variantai politiškai sunkūs “Balsui“. Kad ir ką nuspręstų ši partija, porinkiminis laikas bus įtemptas. R. Fico patirtų diplomatinį spaudimą į koaliciją nepriimti REP, o šios partijos parama gali būti būtina. PS (greičiausiai be „Balso“ reiks dar dviejų partnerių) turėtų sunkiai derėtis su SASKA dėl ekonomikos, su KDH – dėl vertybių. Tad laukia įtemptas porinkiminis ruduo.
Matas Baltrukevičius yra Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos politikos ir analitikos skyriaus vadovas