PixabayŠvedijos parlamento (Riksdago) rinkimuose, kuriems pranašautas trileris ir sunki kova (tokia kebli situacija buvo ir 2018 m.), jau skelbiamas galutinis rezultatas.
Priekyje, surinkusi 30 proc. balsų – Socialdemokratų darbininkų partija su ligšioline premjere Magdalena Andersson, o jai iš paskos seka Ulfas Kristerssonas su Moderatų partija (19 proc.) ir net 20 proc. balsų sulaukęs Jimmie Åkessonas su kontroversiškai vertinamais Švedų demokratais. Ir nors didžiąją amžiaus dalį šalį valdę socialdemokratai, palyginti su 2018 m. rinkimais, pagerino savo padėtį ir už juos balsavo daugiau rinkėjų, Švedijoje dažniausiai valdo kairės arba dešinės koalicijos.
Šį kartą laimėjo dešinės partijų koalicija. Švedijos premjerė M. Andersson paskelbė, kad atsistatydina, ir naujos vyriausybės formavimo iniciatyva yra perleidžiama Moderatų partijos lyderiui U. Kristerssonui. Tačiau, kaip spėja apžvalgininkai, odiozinei Švedų demokratų partijai, matyt, nebus siūlomi ministrų postai būsimoje vyriausybėje. Atrodo, kad Švedijos vyriausybė, kaip buvo nutikę ir po 2018 m. Riksdago rinkimų, bus formuojama ilgai.
Aktyviai segregacijos, išsiskiriančių visuomenės grupių vengianti, konsensuso kultūra pagrįsta Švedijos visuomenė „atsidūrė kampe“, tad bus priversta priimti griežtus sprendimus ir prisitaikyti prie dabartinės realybės, kurioje yra prieitas liepto galas: tokių nusikalstamumo skaičių, kokie vyrauja dabar, šalyje nėra buvę. Dabar Švedijoje padėtis tokia, kad prieš išeidamas į kiemą apsidairai, ar netyko lauke gaujų atstovai su šaunamaisiais ginklais. Vien šiais metais pasišaudymo ir pasigaudymo statistika yra išaugusi 75 proc., ir dabar šaunamieji ginklai panaudojami ne kartą kitą per mėnesį kaip anksčiau, o po kelis sykius per savaitę. Stokholme šūviai reguliariai aidi jau ne tik miesto pakraščiuose, bet ir grėsmingai artėja link centro.
Dieną prieš rinkimus dar nuo popietės ilgos eilės formavosi prie išankstinio balsavimo palapinių, pasklidusių po Stokholmo centrą ten, kur anksčiau buvo suręsti COVID-19 vakcinavimo centrai, o apogėjų pasiekė sekmadienį, rinkimų dieną. Balsavimas vyko ramiai, bet dėl naujai priimto sprendimo, kad rinkėjas privalo pasiimti partijos, už kurią balsuos, lapuką už širmos, anonimiškai, gerokai apsunkino ir prailgino visą procesą – švedai neturi tokių lapų su partijų sąrašais, kokie būna Lietuvoje. Švedijoje būna atspausdinti partijų lapukai (žr. nuotrauką), ir rinkėjas, atvykęs į vietą, iš pradžių eina už širmos pasiimti lapukų, vėliau už kitos širmos įdeda vieną jų į voką, galiausiai ateina iki rinkimų darbuotojų, kurie, patikrinę rinkėjo ID, pažymi jo balsavimą sąraše ir patys įmeta vokus į balsadėžes.
Ši žingsniai, kaip ir faktas, kad rinkėjai į balsavimo salę įleidžiami tik po vieną, gerokai vilkina procesą. Įdomu tai, kad Švedijoje nedraudžiama agituoti rinkimų dieną: visų partijų atstovai laisvi agituoti net ir tą pačią rinkimų dieną, todėl miesto centre galima regėti kiekvienos partijos nedidukes šventes su muzika, balionais, saldainiais, pramogomis vaikams. Einant į balsavietę, stoviniuoja partijų verbuotojai, ir tai greičiausiai glumina silpnanervius, neapsisprendusius rinkėjus arba neturinčius tvirtos nuomonės, tad jų sprendimas gali būti pakeistas paskutinę minutę. Tai yra gerai partijai, bet nebūtinai gerai rinkėjams.
Šeštadienį beagituodama balsuoti M. Andersson lankėsi viename prastai pagarsėjusių Stokholmo rajonų Rinkebyje (miesto pakraštyje esantis rajonas yra tapęs inkubaciniu katilu kriminalinėms gaujoms ir mažiausiai išsilavinusiai miesto gyventojų daliai, kurioje vyrauja nedarbas, nusikalstamumas, narkotikų vartojimas ir elementari dezintegracija bei švedų kalbos nemokėjimas), o mažo ūgio lieknas U. Kristerssonas šturmavo prestižinio Stokholmo rajono Estermalmo minią.
Švedų demokratai vertinami prieštaringai todėl, kad jie greičiausiai ketina aukštyn kojomis apversti dalykus švediškoje politikoje. Šalis, kurios ketvirtadalį gyventojų sudaro ne švedų tautybės gyventojai, yra stipriai supriešinta. Tarp kai kurių pažįstamų švedų šiandien – nepasitenkinimas, atrodo, kad Švedų demokratai kai kuriems yra tapę rasizmo sinonimu. Akivaizdu, kad Švedų demokratai yra ryški antiimigracinė partija, kurios iškilimas žymi Švedijos politikos pasaulio radikalizaciją. Tačiau patys Švedų demokratai ir už juos balsavę taip nemano – J. Åkessonas teigia, kad Švedija ir valdant socialdemokratams „judėjo ne ta linkme“. Dabar atėjo laikas, anot Švedijos demokratų, atkurti saugumą, gerovę ir socialinę sanglaudą.
„Švedija – pirmiausia“, – teigia J. Åkessonas. Įdomu, kad Demokratų partijai pritaria ir Moderatų pirmininkas bei potencialus naujos vyriausybės premjeras U. Kristerssonas. Jis teigia, kad „dabar sulauksime šalyje tvarkos“. Galutinai suskaičiavus balsus paaiškėjo, kad dešinės partijų koalicija, kurią formuoja Moderatai, Švedų demokratai, Krikščionys demokratai ir Liberalai, gavo 49,6 proc. balsų, o kairysis blokas, kuriame svarbiausias pozicijas turi Socialdemokratų darbininkų partija, beveik procentu mažiau – 48,9 proc. Riksdago vietomis pasiskirstoma taip: 176 vietos iš 349 tenka dešinės koalicijos atstovams, 173 – naujai opozicijai, t. y. kairės koalicijai, į kurią, be socialdemokratų, įeina dar Kairiosios partijos (buvusių eurokomunistų), Žaliųjų ir Centro partijų atstovai.
Straipsnio autoriai yra Vlada Dapkos ir prof. Arvydas Guogis (Mykolo Romerio universitetas)
