EPA-ELTA nuotr.Benjaminas Netanyahu į istoriją įeis kaip vienas ilgiausiai Izraelį valdžiusių premjerų – ir kaip žmogus, kuris karo šėlsmą pavertė savo politinio išlikimo priemone. Kaip rodo „The New York Times“ atliktas tyrimas, nuo 2023-iųjų spalio iki šių dienų Izraelio sprendimus dėl karo Gazoje neretai lėmė ne tik karinė logika ar nacionalinio saugumo argumentai, bet ir paties B. Netanyahu siekis išsaugoti valdžią.
Milžiniškos žmonių aukos, sugriautas Gazos Ruožas, sužlugdytas Izraelio įvaizdis pasaulyje ir net paties premjero arešto orderis tarptautiniame teisme buvo kaina už vienintelį tikslą, kuris jam, regis, rūpėjo labiausiai, – išlikti valdžioje.
Šis straipsnis parengtas remiantis „The New York Times“ atliktu išsamiu tyrimu, kuriam vadovavo Jeruzalės biuro vadovas Patrickas Kingsley, Tel Avive dirbantis žurnalo reporteris Ronenas Bergmanas ir Jeruzalėje įsikūręs reporteris Natanas Odenheimeris. Jie kalbėjosi su daugiau kaip 110 pareigūnų Izraelyje, Jungtinėse Valstijose ir arabų pasaulyje, išanalizavo dešimtis dokumentų – nuo vyriausybės posėdžių protokolų ir karo planų iki teismo bylų įrašų. Tokia apimtis leidžia pažvelgti į karo eigą ne tik kaip į karinį konfliktą, bet ir kaip į kruopščiai vykdytą politinę strategiją, kurios detalės pirmą kartą atskleidžiamos taip išsamiai.
Paliaubos, kurias sužlugdė
2024-ųjų balandį, praėjus pusmečiui nuo 2023 m. spalio 7-osios „Hamas“ išpuolio prieš Izraelį, per kurį buvo nužudyta apie 1200 žmonių ir pagrobta dar maždaug 250, B. Netanyahu buvo slaptai parengęs planą, galėjusį sustabdyti karo siaubą. Dokumentas, paruoštas deryboms su Egipto tarpininkais, numatė šešių savaičių paliaubas, daugiau kaip 30 įkaitų išlaisvinimą per kelias savaites ir tolimesnes derybas dėl ilgalaikės taikos. Šiame plane daugelis matė istorinę galimybę ne tik nutraukti kraujo praliejimą Gazoje, bet ir atverti kelią ilgai lauktam Izraelio ir Saudo Arabijos santykių normalizavimui.
Tiesa, pats planas nebuvo įtrauktas į oficialią vyriausybės posėdžio darbotvarkę – B. Netanyahu tikėjosi pristatyti jį staiga, neleisdamas kraštutiniams ministrams koordinuoti bendro pasipriešinimo. Tačiau, kaip parodė NYT žurnalistų surinkti posėdžio protokolai, ši taktika žlugo dar prieš jam prabylant. Finansų ministras Bezalelis Smotrichas, garsėjantis radikaliais pasisakymais ir ilgai siekiantis žydų gyvenviečių atkūrimo Gazoje, pertraukė diskusiją ir metė ultimatumą: „Noriu, kad žinotumėte: jei bus pateikta tokia pasidavimo sutartis, jūs nebeturėsite vyriausybės. Vyriausybė baigta.“
Nors oficialiai jokio plano B. Netanyahu dar nepateikė, B. Smotrichas jau buvo išgirdęs gandus apie planuojamą susitarimą su „Hamas“ ir tarpininkais, kuris numatytų paliaubas bei įkaitų išlaisvinimą. Savo pareiškimu jis sąmoningai užbėgo įvykiams už akių. B. Netanyahu sustingo. Jis viešai neigė, kad toks planas egzistuoja, ir tyliai sušnibždėjo savo patarėjams: „Nepateikite plano.“ Taip buvo palaidota galimybė išgelbėti gyvybes, sugrąžinti įkaitus ir žengti taikos link.
Karas kaip politinė strategija
Kaip pabrėžia „The New York Times“, iš pradžių atrodė, kad spalio 7-oji bus B. Netanyahu politinės karjeros pabaiga. Jis kaltintas dėl skaudžiausios Izraelio gynybos nesėkmės šalies istorijoje, kai „Hamas“ įsiveržė į pietinius miestelius, nužudė apie 1200 žmonių ir pagrobė šimtus įkaitų. Politiniai priešininkai laukė jo atsistatydinimo, o visuomenė reikalavo atsakomybės.
Tačiau, užuot traukęsis, B. Netanyahu pavertė karą savo išlikimo strategija. Jis pasitelkė karinį konfliktą, kad sutelktų aplink save kraštutinių pažiūrų koalicijos partnerius, stabdė paliaubų derybas ir vilkino „dienos po karo“ planus, kurie galėjo destabilizuoti jo valdančiąją daugumą. Net ir tada, kai kariuomenės vadovai matė mažai prasmės tęsti karinę kampaniją, B. Netanyahu nenusileido ir atsisakė ieškoti susitarimo.
Kaip teigia tyrimo autoriai, esminiais karo etapais B. Netanyahu sprendimai stabdė paliaubų galimybes ir ilgino kovas Gazoje, dažnai vadovaujantis ne vien karine logika, bet ir politiniais sumetimais. Dėl vilkinimo buvo prarasta ir įkaitų gyvybių – bent aštuoni jų žuvo nelaisvėje, kol politikai ginčijosi. Tuo metu visuomenės apklausos rodė, kad daugiau nei pusė izraeliečių pritarė įkaitų susigrąžinimui net kompromiso su „Hamas“ kaina, tačiau B. Netanyahu atsikirto: „Ne pusė mano rinkėjų.“
Kai 2025 m. sausį jis pagaliau sutiko su paliaubomis, kaip teigia „The New York Times“, jų tekstas beveik nesiskyrė nuo susitarimo, kurį atmetė dar 2024 m. balandį. Tačiau iki to laiko žuvusiųjų skaičius Gazoje jau buvo pasiekęs dešimtis tūkstančių, o Izraelio visuomenė vis labiau susiskaldė tarp reikalaujančių nutraukti karą ir tų, kurie teigė, kad reikia „visiškos pergalės“.
Institucijų puolimas ir manipuliacijos
Kol kare žuvo tūkstančiai, B. Netanyahu dėmesį nukreipė ir į vidines grėsmes – institucijas bei pareigūnus, kurie galėjo kelti pavojų jo valdžiai ar teisinei padėčiai. Jau pirmomis karo savaitėmis jo aplinka pradėjo rinkti ir redaguoti dokumentus, kurie vėliau galėtų būti panaudoti jo paties gynybai.
Premjero administracijos vadovas Tzachi Bravermanas nurodė archyvarams pakeisti protokolų įrašus apie B. Netanyahu telefono skambučius spalio 7-osios rytą. Laiką pakoregavo taip, kad atrodytų, jog premjeras iškart reagavo ryžtingai. Šis atvejis dabar tiriamas kaip galimas dokumentų klastojimas.
Premjero komanda taip pat sąmoningai išjunginėjo posėdžių įrašymo įrangą ir perkėlė susitikimus į patalpas be nuolatinių įrašymo priemonių, kad galėtų patys valdyti, kas ir kaip bus užfiksuota. Net kariuomenės vadus buvo liepta tikrinti, ar jie nesineša slaptų įrašymo įrenginių.
Kai dėl įkaitų šeimų protestų vis garsiau buvo reikalaujama susitarimo, B. Netanyahu su savo komanda ėmėsi juos diskredituoti. Pasinaudoję nutekintu „Hamas“ dokumentu, kuriame buvo minimi psichologinio spaudimo metodai prieš Izraelio visuomenę, jie tarptautinei spaudai išplatino ištraukas, kurios, kaip rašo „The New York Times“, turėjo įrodyti, kad protestuotojai „atlieka „Hamas“ užsakymus“. Ši kampanija padėjo sumažinti spaudimą premjerui, tačiau dar labiau supriešino visuomenę.
Galiausiai B. Netanyahu ėmėsi atvirai šalinti žmones, kurie trukdė jo planams. Pirmiausia jis inicijavo vidaus saugumo tarnybos „Shin Bet“ vadovo Roneno Baro atleidimą, apkaltinęs jį nesugebėjimu užkirsti kelio spalio 7-osios atakai, vyriausybės neįspėjimu apie artėjančią grėsmę ir peržengus įgaliojimus, kai šis pasiūlė tirti kariuomenės ir valdžios klaidas. Vos po kelių dienų pradėtas ir procesas prieš generalinę prokurorę Gali Baharav-Miarą, kuri prižiūri paties premjero korupcijos bylą.
„Šis procesas neteisėtas“, – per posėdį aiškiai pasakė generalinė prokurorė G. Baharav-Miara, tačiau B. Netanyahu ignoravo jos pastabas ir užtikrino, kad balsavimas dėl atleidimo įvyktų. Jo tikslas buvo aiškus – atsikratyti pareigūnų, kurie galėjo jį paversti teisiamuoju ar sustabdyti valdžios konsolidaciją.
Smūgis Iranui – koalicijos klijai
2025-ųjų birželį B. Netanyahu pasiekė vieną įspūdingiausių savo karjeros momentų – Izraelio oro pajėgų smūgį Iranui, kuriam jis rengėsi daugelį metų. Tačiau, kaip atkreipia dėmesį „The New York Times“ tyrimas, ir šis žygdarbis buvo glaudžiai susijęs su jo pastangomis išsaugoti valdžią.
Tuometinė vyriausybė vėl buvo ant žlugimo ribos – ultraortodoksų partijos grasino atsisakyti paramos dėl nesutarimų dėl biudžeto ir karo eigos. Būtent tada B. Netanyahu sukvietė vieną iš ultraortodoksų lyderių Moshe Gafni į slaptą pasitarimą ir privertė jį pasirašyti konfidencialumo įsipareigojimą. Tik tada premjeras atskleidė planą: per keturias dienas Izraelis smogs Iranui. Tai buvo sumanus politinis manevras, kuris įtikino sąjungininkus nesugriauti koalicijos – bijant sutrikdyti planuojamą karinę operaciją.
Praėjus vos kelioms dienoms nuo šio pokalbio, ultraortodoksai pasitraukė iš ultimatyvios pozicijos, o B. Netanyahu išsaugojo daugumą parlamente. Kitą dieną Izraelio lėktuvai pakilo į misiją ir smogė taikiniams Irane, padarydami žalos jo branduolinei ir raketų infrastruktūrai.
Per 12 dienų trukusį konfliktą B. Netanyahu įtikino ir JAV prezidentą D. Trumpą prisijungti prie operacijos, panaudojant amerikiečių karinius pajėgumus. Izraelio visuomenėje ir tarp kritikų šis žingsnis buvo sutiktas kaip politinis ir karinis triumfas, padidinęs jo populiarumą tiek, kiek to nebūtų padarę nė vienos Gazos kampanijos „pergalės“.
Po to konstatavo Izraelis Kohenas, Haredi radijo vedėjas ir artimas M. Gafni bendražygis: „Planai smogti Iranui buvo vienintelis dalykas, dėl kurio ultraortodoksai nesugriovė vyriausybės. Ir Bibi tai žinojo.“
Kaina: žuvusieji, sugriuvusi Gaza ir sugriuvęs pasitikėjimas
B. Netanyahu politinis išlikimas turėjo savo kainą – ir ji buvo milžiniška. Karas Gazoje peržengė visas ankstesnių konfliktų ribas. Per pusantrų metų ten žuvo daugiau kaip 55 tūkst. žmonių, iš jų maždaug 10 tūkst. vaikų. Apie du milijonus gyventojų buvo priversti palikti savo namus. Didžioji dalis Gazos miestų virto griuvėsiais, bado ir ligų krizė dar labiau gilino žmonių kančias.
Tarptautinėje arenoje Izraelis prarado užsienio partnerių simpatijas. Jo veiksmai sulaukė Tarptautinio Teisingumo Teismo vertinimo dėl galimo genocido, o Tarptautinis Baudžiamasis Teismas išdavė B. Netanyahu arešto orderį. Izraelio reputacija, kadaise buvusi stipriausios regiono demokratijos simboliu, pasiekė dugną.
Kad ir kokias karines pergales B. Netanyahu pavyko pasiekti, kad ir kaip jis gebėjo manipuliuoti krizėmis ir išlikti valdžioje, kaina buvo, kaip rašo „The New York Times“, viena didžiausių XXI amžiaus katastrofų, ilgus dešimtmečius temdysianti Izraelio reputaciją.
Tačiau pats B. Netanyahu šią kainą matė kitaip. Baigęs karą su Iranu, jis kalbėjo: „Spalio 7-ąją stovėjome ant bedugnės krašto. Patyrėme baisiausią katastrofą mūsų valstybės istorijoje. Tačiau dėl bendrų vyriausybės, saugumo pajėgų ir jūsų – tautos – pastangų mes sugebėjome atsitiesti ir kautis drąsiai.“
Izraelis liko susiskaldęs ir dar pažeidžiamesnis, bet B. Netanyahu pasiekė savo – išliko.
