Meniu
Prenumerata

pirmadienis, birželio 27 d.


PRANCŪZIJOS PARLAMENTO RINKIMAI
Trečiasis mūšis: E. Macrono komandai teks atlaikyti radikalų konkurenciją
Matas Baltrukevičius
Scanpix
Kumštis E. Macronui.

Sekmadienį vyks Prancūzijos parlamento rinkimai, kurie kartais taikliai pavadinami trečiuoju prezidento rinkimų turu. Nors jie gerokai nublanksta prieš mūšius dėl Eliziejaus rūmų, bet yra svarbūs. Jeigu prezidento remiama partija nesugebės laimėti rinkimų, teks dirbti su opozicijos premjeru. Istoriškai šalies vadovams tokiose padėtyse sunkiai sekdavosi pasiekti rezultatų vidaus politikoje ir tekdavo koncentruotis į užsienio reikalus. Tačiau to dar nebuvo nutikę nuo tada, kai įvykdyta reforma, pagal kurią parlamento rinkimai rengiami iškart po prezidento. Apklausos rodo, kad Emmanuelio Macrono suburta koalicija „Kartu“ turėtų rinkimus laimėti, bet nebūtinai turės daugiau nei pusę vietų.

Nacionalinėje asamblėjoje yra 577 vietos, daugumai reikia 289. Parlamentas renkamas dviejų turų mažoritarine sistema. Jeigu pirmame ture kandidatas gauna daugiau nei pusę balsų, ir jų suma viršija ketvirtadalio apygardos rinkėjų skaičių, jis yra laikomas išrinktu. Jeigu nė vienas kandidatas tokio rezultato nepasiekia, rengiamas antrasis turas, kuriame dalyvauja visi, pirmajame ture gavę bent 12,5 proc. balsų nuo visų apygardoje registruotų rinkėjų. Antrame ture Nacionalinės asamblėjos nariu tampa kandidatas, gavęs daugiausiai balsų.

Įveikti Macronofobiją

E. Macrono partija „Renesansas“ rinkimams subūrė koaliciją „Kartu“, kuriai priklauso dar keturios satelitinės partijos, kelios išties įkurtos tiesiog tam, jog didintų E. Macrono populiarumą tikslinėse visuomenės grupėse.

Prezidentas prieš rinkimus aktyvus – galbūt papildomos motyvacijos duoda tai, kad kam pavyko pasiekti perrinkimą. Iki tol nuo 1958 m. konstitucinės reformos tai buvo pavykę padaryti tik tokiems politikos sunkiasvoriams, kaip Francois Mitterrandas ir Jacquesas Chiracas. Tačiau teisus ir kairiųjų lyderis Jeanas-Lucas Melenchonas, kuris teigia, kad atsižvelgiant ir į rinkėjų aktyvumą, E. Macronas gavo silpniausią mandatą nuo 1969 m. Kalbama net apie „Macronofobiją“ – prezidentas turi aiškų savo rėmėjų ratą, bet poliarizuoja visuomenę, daugelio yra laikomas arogantišku ir autoritarišku. Kairiesiems jis „turtingųjų prezidentas“, dešiniesiems – progresyvus globalistas.

E. Macronas supranta, jog ši kadencija jam bus paskutinė, tad galima imtis ir ne pačių populiariausių reformų. Tam reikia gero pasirodymo parlamento rinkimuose – „Renesanso“ pergalė leistų Elisabeth Borne toliau eiti premjerės pareigas.

Iki rinkimų E. Macrono partija vadinosi „Pirmyn, Respublika“ (LREM). Pokytis laikomas pasiruošimu 2027 m. prezidento rinkimams – lyderio inicialai santrumpoje nebėra būtinybė. Partijai reikia atsitraukti nuo personalizuotos politikos ir išsigryninti ne visada nuoseklią darbotvarkę. Pavyzdžiui, daug kam nenuoširdus pasirodė E. Macrono „ekologinis nušvitimas“ tarp pirmo ir antro prezidento rinkimų turo. Jis veikiausiai buvo reikalingas kairiųjų balsams pritraukti. „Renesanso“ frakciją parlamente per kadenciją paliko net 48 nariai. Daugelis jų – dėl nusivylimo menku dėmesiu ekologijai. Šiuo metu be satelitinių partijų „Renesansas“ net neturėtų daugumos.

Prieš penkerius metus E. Macrono partijai laimėjus parlamento rinkimus netrūko besišaipančių, kad parlamente dominuoja „mėgėjai“, žiniasklaida mėgavosi aprašinėdama nesėkmes ar neapgalvotus žingsnius (teisės komisijos pirmininkė pradžioje painiodavo įstatymus ir dekretus). Dabar naujokų mažiau, o tarp jų dominuoja arba artimi E. Macrono sąjungininkai, arba gerai žinomos asmenybės. „Renesansui“ dėl jo centristiškumo gana palanki yra ir rinkimų sistema. Skirtingais vertinimais E. Macrono blokas gali turėti nuo 250 iki 335 vietų – parlamentinė dauguma gali būti ir nepasiekta. Prieš penkerius metus prezidento sąjungininkai laimėjo 350 vietų.

Pagaliau vieninga kairė

Viena iš Prancūzijos prezidento rinkimų sėkmės istorijų buvo solidus J.-L. Melenchono pasirodymas. Pirmame ture jis gavo beveik 22 proc. balsų, iki antrojo prezidento rinkimų turo pritrūko kiek daugiau, nei 400 tūkst. balsų. Dabar J.-L. Melenchonas subūrė plačią kairiųjų koaliciją – Naująją ekologinę ir socialinę liaudies sąjungą (NUPES), į kurią įtrauktos keturios pagrindinės kairiosios partijos (daugiausiai kandidatų kelianti J.-L. Melenchono „Nepalaužtoji Prancūzija“, istorinė kairės lyderė Prancūzijoje Socialistų partija (kelia 70 kandidatų), žalieji (100 kandidatų) ir Prancūzijos komunistų partija (50 kandidatų)) ir daug mažųjų. Jeigu šios politinės jėgos būtų susivienijusios ir prezidento rinkimams, J.-L. Melenchonas su daugiau negu 30 proc. balsų būtų gana užtikrintai laimėjęs pirmąjį rinkimų turą. Tai nebuvo pirmas mėginimas sutelkti kairiuosius, tačiau anksčiau pastangos būdavo bevaisės. Dabar sutarta vos per 13 dienų, nes prezidento rinkimai aiškiai parodė, kas dabar yra vienintelis galimas vieningų kairiųjų vedlys.

Tiesa, NUPES formavimas nebuvo labai paprastas – ne visi buvo patenkinti J.-L. Melenchono siekiu pritraukti socialistus (J.-L. Melenchonas daugiau nei 30 metų buvo šios partijos narys), kurie praeityje daug kartų nuvylė kairiųjų pažiūrų rinkėjus. Pačius socialistus taip pat paliko dalis nuosaikesnių politikų, buvo teigiančių, kad NUPES lyderis nori paversti Prancūziją į Šiaurės Korėją. Buvęs Prancūzijos prezidentas Francois Hollande‘as mano, kad sąjunga kelia grėsmę socialistų išlikimui. Kyla klausimų, kiek NUPES gali išsilaikyti – J.-L. Melenchonas daugelio partnerių akyse per daug euroskeptiškas. Bet formuojant bloką daro nuolaidas – programoje įrašytas palaikymas Ukrainos laisvei ir suverenitetui (kiti kairiųjų lyderiai nuožmiai kritikavo vangią J.-L. Melenchono reakciją į karą Ukrainoje), nežadama palikti Europos Sąjungos (ES) ar euro zonos. NUPES žada daugiau negu 15 proc. didinti minimalų atlyginimą, viešojo sektoriaus atlyginimus kelti dešimtadaliu, pensinį amžių sumažinti iki 60 metų, labiau apmokestinti turtingiausius, didinti mokesčius verslui, įvesti kasmėnesinę išmoką jaunimui, užšaldyti pagrindinių maisto produktų ir kuro kainas. Taip pat žadama atsisakyti branduolinės energetikos ir keisti policijos darbo modelį, kad nebepasitaikytų smurto prieš demonstrantus atvejų. NUPES panaikintų liberalias F. Hollande‘o ir E. Macrono darbo rinkos reformas. Tai pat būta rengiama nauja Prancūzijos konstitucija, daugiau galios suteikianti parlamentui. Nesistengiama surinkti glamūrinių kandidatų – čia rasime ir viešbučių valytojų streiko lyderį, ir kepėją, paskelbusį bado streiką dėl migracijos politikos.

Dešinioji žiniasklaida J.-L. Melenchoną vadina „šarlatanu su diktatoriaus kvapu“. NUPES rinkimus pateikia kaip galimybę tiesiogiai išrinkti J.-L. Melenchoną naujuoju Prancūzijos premjeru. Tiesa, derybos dėl vyriausybės formavimo pergalės atveju dar vyktų atskirai. Būtent dėl to kiekviena partija turės kandidatus bent 50 apygardų ir skirstydamiesi apygardas siekė, kad visi turėtų bent po 15, kuriose būtų realu laimėti. Tai leistų visoms gauti biudžetinį finansavimą ir turėti frakcijas parlamente. NUPES sėkmė labai priklauso ir nuo rinkėjų aktyvumo – taikomasi į nusivylusius politika rinkėjus ir siekiama įtikinti juos ateiti balsuoti už kairiuosius. Šiuo metu NUPES aljansui priklausančios partijos Nacionalinėje asamblėjoje kartu sudėjus turi 68 vietas. Mažai abejojančių, kad pirmame ture kairieji bus populiariausi, tačiau po antrojo turo smuks į antrąją vietą ir turės 120-230 vietų.

Rinkimų sistemos aukos?

Nacionalinis sambūris (RN) į rinkimus ateina su nauju lyderiu, vos 26-erių Jordanu Bardella. Kol kas jis yra tik laikinasis lyderis. RN padėtį dar labiau kaitina buvusio kandidato į prezidentus E. Zemmouro naujoji partija „Rekonkista“. Tačiau Nacionalinis sambūris gerokai populiaresnis už konkurentus tarp darbininkų ir nuo imigracijos vis dažniau pereina prie ekonominių ir socialinių klausimų. Kampanijoje RN kalba apie siekį griežtinti pilietybės įgijimo tvarką, atsargiai, bet žada pagerinti santykius su Rusija.

RN santykiai su kairiaisiais įtempti. Ne tik dėl didžiulio požiūrių skirtumo, bet ir dėl to, jog abi politinės jėgos mėgina save pateikti kaip vienintelę alternatyvą E. Macronui. RN kampanijos šūkis: „Vienintelė opozicija Macronui!“. Marine Le Pen J.-L. Melanchoną pavadino dvaro juokdariu, kuris nori Nacionalinė asamblėją paversti skvoterių rojumi.

Visgi, parlamento rinkimai partijai yra sudėtingesni už prezidento, kur RN ilgametė lyderė Marine Le Pen jau du kartus iš eilės pasiekė antrąjį turą. J. Bardella pripažino, jog tikslai santykinai kuklūs – 15 vietų ir galimybė turėti frakciją. Jeigu pavyktų tai pasiekti, šis rezultatas būtų didžiausia visų laikų partijos pergalė. 2017 m. RN iškovojo aštuonias vietas parlamente, mandatų skaičius kadencijos eigoje sumažėjo iki šešių. Šalies lygmeniu Nacionalinio sambūrio kandidatai turėtų gauti iki penktadalio balsų, kurie gali konvertuotis į istorinę sėkmę ir 13–50 mandatų.

Dešinieji respublikonai rinkimuose dalyvauja kartu su klasikiniam liberalizmui atstovaujančia Demokratų ir nepriklausomų politikų sąjunga. Ši koalicija pavadinta Dešinės ir centro sąjunga (UDC). Prieš parlamento rinkimus nuotaikos liūdnos, ypač dėl patirto smūgio prezidento rinkimuose, kai respublikonų kandidatė Valerie Pecresse gavo mažiau negu 5 proc. balsų. Iki tol niekada centro dešinės kandidatai nėra pirmuose turuose gavę mažiau nei 19 proc. Tradicinės dešinės problema labai aiški – į jų rinkėjus labai sėkmingai apeliuoja E. Macronas, o tai verčia dalį narių radikalizuotis, tikintis pritraukti daugiau balsų. Tokia padėtis didina vidines įtampas. Prieš penkerius metus respublikonai rinkimuose laimėjo 136 vietas, kadencijos eigoje 16 deputatų paliko frakciją. Pirmame ture UDC turėtų gauti apie dešimtadalį balsų ir po rinkimų turėti 35-70 mandatų.

Sunkiai kelią į parlamentą skintis turėtų kita kraštutinės dešinės partija – E. Zemmouro įsteigta „Rekonkista“. Pats lyderis savo kandidatūrą kelia Prancūzijos Rivjeroje, kur gerai pasirodė prezidento rinkimuose. Sprendimas nebuvo lengvas. Politikas labai norėjo sąjungos su RN, kuri būtų pagerinusi rezultatus ir veikiausiai atvėrusi kelią į parlamentą. Rizika patyrus asmeninį pralaimėjimą greitai pabaigti politinę karjerą yra didžiulė. Per šią kampaniją E. Zemmouras buvo išteisintas byloje, kurioje kaltintas Holokausto neigimu, iškeltoje po dviprasmiško pasisakymo apie su naciais bendradarbiavusį Vichy režimą. Praeityje jis yra gavęs baudą, kai TV eteryje migrantus išvadino žudikais, vagimis ir prievartautojais. „Rekonkistos“ rėmėjų branduolį sudaro tai, kas Prancūzijoje vadinama buržua – vidurinioji klasė, smulkūs verslininkai. Dar viena svarbi visuomenės grupė – buvę kolonijų gyventojai, grįžę į Prancūziją joms atgavus nepriklausomybę, ir jų palikuonys. Jie įtariai žvelgia į augantį musulmonų skaičių šalyje. Rinkimuose „Rekonkista“ turėtų gauti 4–6 proc. balsų, tačiau geriausiu atveju gali iškovoti iki dviejų vietų.

Parlamento rinkimų sistema savaime apsunkina prognozavimą. Šalis išgyvena ryškius ir dramatiškus partinės sistemos pokyčius. Dėl to sociologinių mandatų projekcijų sudarinėtojai šį kartą yra itin atsargūs. Viena aišku – veikiausiai E. Macrono sąjungininkai turės daugiausiai vietų parlamente, bet paties prezidento darbas bus kiek sudėtingesnis, negu anksčiau. Opozicija bus ne tik skaitlingesnė, bet ir turinti ryškesnių lyderių bei geriau organizuota.

Matas Baltrukevičius yra Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo centro vyriausiasis tyrėjas

2022 06 11 06:43
Spausdinti