Lėtos politikos ir ekonomikos reformos Ukrainoje Vakarų partneriams kelia erzelį. Prarasti kantrybę būtų pavojinga abiem pusėms.
Tai iš dalies suprantama. Herojiška revoliucija sukėlė milžiniškus lūkesčius, tad nusivylimas buvo užprogramuotas. Pasak Rytų Europos studijų centro direktoriaus Lino Kojalos, skambūs pažadai išlaikyti politinę vienybę, kuri turėjo tapti struktūrinių reformų įgyvendinimo varikliu, didele dalimi nepasiteisino. Ukrainos politinės sistemos frustraciją iliustruoja tokie sprendimai kaip vakarietiško sukirpimo ministrų atsisakymas Volodymyro Hroismano vyriausybėje. Šie reformatoriai (tarp jų ir buvęs ekonomikos ministras Aivaras Abromavičius), nesusaistyti korupcinių bei oligarchinių ryšių, turėjo palengvinti politinį procesą.
Rusijos studijų centro (Jungtinė Karalystė) direktoriaus Andrew Foxallo teigimu, sėkminga Ukrainos integracija į Vakarų politines organizacijas turi būti vykdoma ne žodžiais, o darbais. A. Foxallas IQ tikino, kad tarptautinė bendruomenė palaiko Ukrainą ir supranta, jog kovoti su korupcija tuo pat metu kariaujant su Rusija yra itin sudėtinga, tačiau stagnuojantis reformų procesas siaurina Ukrainos užtarėjų gretas. „Ukraina privalo kur kas ryžtingiau kovoti su šalį persmelkusiu beteisiškumu. Tai reikėtų daryti perimant vakarietiškas teisės normas“, – argumentavo pašnekovas.
„Panama Papers“ informacija, atskleidusi ofšorines Ukrainos prezidento Petro Porošenkos machinacijas, rodo, kad šalies politiniam elitui prioritetu vis dar išlieka trumpojo laikotarpio rentos, o ne struktūriniai šalies valdymo pokyčiai.
Sunki lūkesčių našta
Siekiant adekvačiai įvertinti ligšiolinę Ukrainos reformų proceso (ne)sėkmę, verta pabrėžti, kad jos padėtis gerokai skiriasi nuo kitų Vidurio ir Rytų Europos valstybių. Visų pirma, iki 1990-ųjų Ukraina beveik neturėjo realios savivaldos patirties, o sovietmečiu labiau nei kitos regiono šalys buvo integruota į SSRS socialines ir ekonomines organizacijas. Iki 2014 m. Ukraina nebuvo įgyvendinusi jokių fundamentalių valdymo reformų, o prezidentaujant Viktorui Janukovyčiui šalis pastebimai susilpnėjo ekonomiškai, kariuomenė ir saugumo institucijos buvo pajungtos Rusijos specialiosioms tarnyboms. Pertvarkas stabdė ir tai, kad ES lyderiai Ukrainai taip niekuomet ir nepasiūlė konkretaus įstojimo į Bendriją veiksmų plano.
Tau liko dar vienas bandymas, Petro.
Šalies politinis elitas vis dar glaudžiai susisaistęs su senuoju, stambiems oligarchams naudingu ekonomikos modeliu. Didelėje ir poliarizuotoje valstybėje susiklostė palankios sąlygos asmeninėms kunigaikštystėms kurtis ir klestėti. Tai ypač būdinga šalies rytų ir pietryčių regionams. Tokiai daugialypei valstybei sudėtinga pritaikyti bendrą visuomenės raidos viziją. Trukdo ir politinės vienybės stoka, pasireiškianti nuolatinėmis peštynėmis dėl įtakos vyriausybėje ir Radoje. Reformas ilgą laiką stabdė ir glaudūs kultūriniai, istoriniai Ukrainos ir Rusijos santykiai, dalyvavimas bendrame informaciniame lauke, kurio turinį kontroliuoja didžioji kaimynė.
Ukrainą remiančios ir spaudžiančios Vakarų valstybės turėtų objektyviai įvertinti susiklosčiusią padėtį ir nesitikėti iš jos to, ką per itin trumpą laikotarpį pasiekti yra utopiška.
Tad lėtą reformų procesą reikėtų vertinti Ukrainą supančiame politiniame, istoriniame ir geografiniame kontekste. Ji negali kardinaliai transformuotis per naktį dėl objektyvių priežasčių, iš kurių, be abejo, esminė yra Rusijos karinė agresija, trukdanti susikoncentruoti į vidaus politikos pokyčius.
Ukrainą remiančios ir spaudžiančios Vakarų valstybės turėtų objektyviai įvertinti susiklosčiusią padėtį ir nesitikėti iš jos to, ką per itin trumpą laikotarpį pasiekti yra utopiška. Vakarų spaudimas turi būti pamatuotas ir racionalus, o Ukrainai vertėtų efektyviau viešinti padarytus darbus ir sėkmės istorijas.
Nuveikti darbai
Lėtas procesas nereiškia, kad jis apskritai nevyksta. Per pastaruosius dvejus metus Ukraina pasiekė svarbių laimėjimų. Labiausiai juos paskatino didžiulis pilietinės visuomenės ir nevyriausybinio sektoriaus entuziazmas, po 2013-ųjų revoliucijos išaugęs į kokybiškai brandesnį lygmenį, palyginti su Oranžine revoliucija 2004 m. Jauni visuomenės veikėjai reikalauja valdžios atstovų atskaitingumo ir skaidrumo. Jie ne tik aktyviai reaguoja į valdžios veiksmus, tačiau ir patys prisideda prie pokyčių: dalis tapo parlamentarais, kiti įsteigė nevyriausybines organizacijas, naujas žiniasklaidos platformas.
Iš apačios kylantis spaudimas ir Maidane bei Donbase žuvusių aukų atminimas senosios sistemos atstovus verčia pasitempti. Prezidentas P. Porošenka, premjerai Arsenijus Jaceniukas ir V. Hroismanas yra seno sukirpimo politikai, tačiau kaip savotiški tarpininkai jie bent iš dalies sudaro sąlygas jauniems reformatoriams įnešti savo indėlį.
Saugumo sektoriuje efektyviai įgyvendintos svarbios reformos: įvykdyta kadrų kaita specialiosiose žinybose ir policijoje, smarkiai sumažinta Rusijos agentų įtaka. Įsteigti savanorių batalionai iš esmės padėjo sustabdyti „Novorosijos“ projektą, nors šie savanoriai kartais reikalauja per daug savarankiškumo. Dujų prekybos srityje Ukraina panaikino tarpininkus, dėl kurių interesų strigo energetikos reformos. Energetikos sektoriuje pamažu ardomi monopoliai, nutrauktas dujų vartojimo subsidijavimas namų ūkiams ir verslams.
Siekdami atsispirti Rusijos ideologinei, ekonominei ir karinei agresijai, ukrainiečiai turės pademonstruoti ryžtą ir kantrybę, nepamiršdami, dėl ko Maidane ir Donbase pasiaukojo jų tautiečiai.
Tarptautinio valiutos fondo ir kitų donorų parama susieta su specifinėmis sąlygomis: viešųjų išlaidų mažinimu, bankų restruktūrizacija, mokesčių reforma. Dalį reikalavimų vyriausybė jau įgyvendino, pavyzdžiui, uždarė 60 bankų ir subalansavo biudžetą po to, kai apkarpė išlaidas. Pastebima pažanga dereguliacijos srityje. Nuo 2016 m. pagaliau įsigaliojo ES asociacijos sutartyje numatytos laisvosios prekybos nuostatos, pagreitinsiančios ekonomikos modernizaciją. Sparčiai judama vizų liberalizacijos linkme.
Viena svarbiausių iniciatyvų – „Reanimacijos reformų paketas“. Tai pilietinės visuomenės organizacijų susivienijimas, kurio dėka priimti 75 valstybės valdymą tobulinantys įstatymai. Labai reikšmingas žingsnis įsteigti Antikorupcijos biurą. Jis jau pradėjo 56 korupcijos bylas, iš kurių kelias paskatino jaunųjų žurnalistų tyrimai. Kaip sėkmės istorija minima ir internetinė viešųjų pirkimų sistema „ProZorro“, užtikrinanti skaidresnį itin korumpuoto valstybinio sektoriaus darbą.
Būtina pasitempti
Kitose srityse pertvarkos stringa. Tai ypač pasakytina apie valdininkiją ir teisės sektorių, antikorupcijos iniciatyvas. Iki šiol nė viena korupcijos byla nesibaigė konkrečiomis bausmėmis pažeidėjams. Nenubausti ir piliečių žudynes Maidane sankcionavę pareigūnai. Senasis elitas smarkiai priešinasi bandymams pakeisti valstybės įmonių vadovus – batalijos šioje srityje privertė atsistatydinti naujos kartos ekonomikos ministrą A. Abromavičių. Kol kas sunkiai sekasi kovoti su dujų monopolininkės „NaftoGaz“ – vienos korumpuočiausių šalies bendrovių – hegemonija.
Sovietinio sukirpimo biurokratija yra išsipūtusi, nekompetentinga ir nesuinteresuota skatinti valstybės aparato efektyvumo. Apkerpėję valdininkai laikosi įsikibę darbo vietų, dėl žemos kompetencijos jie visiškai netinkami privačiajam sektoriui. Siekiant į šią sritį pritraukti jaunų talentų ir mažinti korupciją, būtina didinti atlyginimus (ši politika pasiteisino Gruzijoje). Tokių proveržių itin trūksta teismuose, o ypač nuo SSRS laikų nereformuotoje griozdiškoje Generalinėje prokuratūroje.
Rusijos įtaka
Kaip ir galima tikėtis, Rusija aktyviai kiša pagalius į Ukrainos europeizacijos lokomotyvą. Karinė agresija – tik vienas iš daugelio svertų. Pasak Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojo Nerijaus Maliukevičiaus, būtina įvertinti vadinamosios švelniosios galios priemones, kurias naudoja Kremlius. Viena jų – korupcinės praktikos eksportas į kaimynes, iš kurių Rusijai svarbiausia Ukraina. Pašnekovui pritarė ir A. Foxallas – jo vertinimu, destabilizuojantį poveikį turi ir tokie Kremliaus ruporai kaip RT ir „Sputnik“, Vakarų sostinėse sėjantys abejones dėl Ukrainos pateikiamų įvykių versijų. A. Foxallas įsitikinęs, kad blogiausia, kas gali nutikti Ukrainai, – Vakarų vienybės erozija. Likusi viena ji neturės jokių galimybių pasipriešinti Rusijai.
Kitas pavojingo poveikio būdas, kurį mini N. Maliukevičius, yra „konservatyvioji“ darbotvarkė, apeliuojanti į religijos autoritetą, „tradicines vertybes“ ir priešiškumą kitoms vakarietiškoms įtakoms. Taip pat verta atkreipti dėmesį į Kremliaus palaikomą radikalios dešinės judėjimų veiklą, kuri skaldo Ukrainos visuomenę ir kelia nepasitikėjimą P. Porošenkos gebėjimu suvaldyti situaciją šalyje.
Siekdami atsispirti Rusijos ideologinei, ekonominei ir karinei agresijai, ukrainiečiai turės pademonstruoti ryžtą ir kantrybę, nepamiršdami, dėl ko Maidane ir Donbase pasiaukojo jų tautiečiai. Orumo revoliucijos pažadas pernelyg svarbus, kad būtų iššvaistytas. Lieka viltis, kad pilietinės visuomenės vienybė neleis Ukrainai vėl įkristi rusiškai meškai į glėbį.
