UnsplashVirš išlaužtų Blahodatnės kultūros centro durų plevėsuojanti mėlynos ir geltonos spalvų vėliava yra ukrainietiška, tačiau viduje gulintys negyvi kariai – rusai.
Praėjus savaitei nuo kontrpuolimo pietryčiuose prieš Maskvos invazines pajėgas pradžios, Ukraina atkovojo keletą gyvenviečių prie Mokri Jalo upės Donecko srityje.
Kyjivo pajėgos veržiasi į priekį, ir net Rusijos kariuomenė patvirtina, kad jos pozicijos Urožainėje, už dviejų kilometrų į pietus nuo Blahodatnės, buvo užpultos.
Šiam slėniui į pietus vadovauja patyrusi 68-oji jėgerių brigada, ir tai yra akivaizdžiausias Ukrainos pažangos ženklas nuo platesnio puolimo pradžios.
Ukrainos kariuomenė pareiškė, kad jau susidūrė su galingu Rusijos karių pasipriešinimu, nors dar nepasiekė pagrindinės įtvirtintos užpuolikų gynybos linijos.
„Kai atvyksiu į Donecko centrą, pasakysiu, kad mūsų misija iš dalies įvykdyta“, – naujienų agentūrai AFP sakė 68-ojo būrio vyresnysis karininkas, vadinamas Lermontovu.
„Nuo 2014 metų svajojau apie Donecką – tai Donbaso širdis“, – sakė jis trumpame interviu, kurio metu iš rankų nepaleido radijo imtuvo, išmaniojo telefono ir nuolat dalijo įsakymus.
Po poeto portretu
Blahodatnėje gyvena nedidelė ūkininkų bendruomenė. Kaimas yra už 90 km į vakarus nuo Donecko, pagrindinio Donbaso miesto, kurį nuo 2014 metų iš dalies valdo Maskvos paskirti pareigūnai.
Ukrainos puolimo tikslas – susigrąžinti visas žemes, kurias Rusija užgrobė per 2014 metų konfliktą arba po praėjusių metų plataus masto invazijos, tačiau šis puolimas tik prasidėjo.
Sekmadienį Ukraina iškėlė vėliavą virš Blagodatnės, tačiau ten esantys kariai AFP sakė, kad pasipriešinimas truko dar dvi dienas.
Kai kuriose kaimo vietovėse dar reikia išvalyti minas, palaidoti rusų kareivių lavonus ir šiek tiek ukrainiečių civilių.
Mažiausiai keturi rusų kariai žuvo nuniokotame kultūros centre, kurį dar prieš pastarąjį mūšį nusiaubė kelis mėnesius trukusios artilerijos kautynės.
Jie guli ten, kur nukrito, tarp sudaužyto stiklo ir panaudotų 5,45 mm kalibro šovinių.
Vieno iš žuvusiųjų kaukolė buvo peršauta iš apačios, tarsi būtų šauta po žandikauliu, galbūt tai buvo savižudybė, praradus viltį, paskutinėje mūšio stadijoje.
Dar vienas kūnas gulėjo nuo sviedinių apgadintoje bibliotekoje po XIX amžiaus poeto ir dailininko Taraso Ševčenkos, moderniosios ukrainiečių literatūros pradininko, portretu.
Centro vestibiulyje stovėjo puspilnė dėžė nepanaudotų 5,45 mm kalibro šovinių, kuriuos abi pusės naudojo sovietinių laikų automatiniuose šautuvuose „AK-74“.
Centras, kuriame vyko žūtbūtinis mūšis, atrodė seniai apleistas. Pro išdaužytus langus į koncertų salę be stogo įskrido kregždės ir susisuko lizdus gegnėse.
„Turime juos sunaikinti“
68-oji jėgerių brigada nėra vienas iš naujų dalinių, kuris buvo apmokytas naudotis NATO ginkluote, ruošiantis ilgai lauktam pagrindiniam šių metų kontrpuolimui.
Ji buvo įkurta praėjusių metų balandį, netrukus po Rusijos invazijos, siekiant specializuotis kovoje miškuose ir pelkėse.
Dalinys neturi tankų „Leopard“ ir kovos mašinų „Bradley“, kaip kai kurios pietiniame fronte esančios brigados, tačiau neseniai gavo JAV pagamintų MRAP tipo šarvuočių.
Šios jau mūšiuose ne kartą naudotos „MaxxPro“ transporto priemonės su galingais 50 kalibro kulkosvaidžiais stogo bokštelyje gali gabenti karius į karo lauką, nepaisant nuolatinio rusų apšaudymo.
Kovos medikas agentūrai AFP pasakojo, kad būtent dėl to brigada galėjo dalyvauti mūšyje.
„Mums nebūtų pavykę, jei būtume turėję tik savo senas transporto priemones“, – teigė jis.
„Kad ir kaip į tai žiūrėtumėte, ši kontrpuolimo operacija yra būtina. Jei ne mes, tai kas tai padarys?“ – pridūrė jis.
„Mes turime juos sunaikinti ir išvyti iš savo žemės“, – sakė jis apie rusus.
