Europoje stiprėjantys nacionalistiniai judėjimai vis garsiau kritikuoja ES ir Vakarus. Estijos pavyzdys rodo, kad tai veda prie šylančių jausmų Rusijai.
Marine Le Pen vizitas Taline gegužės viduryje šliūkštelėjo žibalo į jau liepsnojantį laužą. Kraštutinės dešinės grupėms visoje ES bandant sutelkti jėgas prieš Europos Parlamento (EP) rinkimus, Prancūzijos nacionalistų lyderė dar labiau pakurstė Estiją apėmusią politinę sumaištį.
Efektui pasiekti būtų pakakę jau vien skandalingos M. Le Pen asmenukės su Estijos konservatyviosios liaudies partijos (EKRE) jaunimo sparno lyderiu, Estijos parlamento Rygikogo nariu Ruubenu Kaalepu, kuriai jie abu pozavo apskritimu sudėję nykštį ir rodomąjį pirštą. Sulaukusi kritikos bangos, prancūzų politikė paaiškino, kad tas ženklas jai reiškia „viskas gerai“ (angl. OK), o apie galimas sąsajas su rasistiniais judėjimais ji esą nieko negirdėjusi. Galiausiai paskelbta, kad M. Le Pen paprašė EKRE narių asmenukę pašalinti iš socialinių tinklų, nors tai jau nieko negalėjo pakeisti.
Antrasis svarbus veiksnys buvo pačios M. Le Pen asmenybė ir praeities darbai. Neatsitiktinai per Estijos sostinėje surengtą spaudos konferenciją ji negalėjo atsiginti nepatogių klausimų apie santykius su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu ir prarado savitvardą. „Jūsų klausimas mane žeidžia. Man sunku suprasti, kodėl klausinėjate manęs apie Rusiją“, – sakė politikė, lyg ne ji prieš 2017-ųjų Prancūzijos prezidento rinkimus būtų Maskvoje susitikusi su V. Putinu, o 2014-aisiais, Rusijai rodant agresiją Ukrainoje, suderėjusi paskolą rinkimų kampanijai iš Rusijos banko ir viešai pasisakiusi už okupuotame Kryme surengtą referendumą.
Nesutarimai dėl Rusijos
Būtent santykių su Rusija klausimas lieka vienas labiausiai Europos nacionalistus skaldančių veiksnių. Vienoje pusėje yra veržlusis Italijos vicepremjeras Matteo Salvini, užsimojęs per sąjungą su M. Le Pen ir kitais kraštutiniais dešiniaisiais suburti stiprią frakciją EP. Anksčiau toje pat ES institucijoje jis yra viešai pasirodęs su V. Putino atvaizdu ant marškinėlių ir raginęs naikinti sankcijas Rusijai. Kitoje pusėje yra veikėjai, kurie lyg ir norėtų prisijungti prie konstruojamos nacionalistinės Romos–Paryžiaus ašies, tačiau taip pat turi savų priežasčių nervingai dairytis per petį į Rusiją.
Ryškus pastarųjų jėgų pavyzdys yra lenkų valdančioji „Teisės ir teisingumo“ (PiS) partija. Nors faktinis Lenkijos vadovas Jarosławas Kaczyńskis dažnai konfliktuoja su ES institucijomis ir gina tariamą Varšuvos teisę į nevaržomą suverenitetą, jis nesiryžta peržengti bent vienos raudonosios linijos. „Matau atskirose šalyse besiformuojančias politines grupuotes, kurios yra akivaizdžiai susijusios su Maskva ir gauna jos paramą. Ponios Le Pen grupuotė yra geras pavyzdys, – J. Kaczyńskis gegužės pabaigoje rašė savaitraščiui „Gazeta Polska“. – Todėl svarbiausias klausimas, kiek Kremlius veiks šių grupuočių politiką, jei jos taps svarbia jėga ES? Kitais žodžiais tariant, kiek stiprūs yra šie ryšiai ir priklausomybė?“ PiS, kaip ir anksčiau, ketina likti nuosaikiai euroskeptiškame Europos konservatorių ir reformistų aljanse (ACRE).
Tuo įdomesnė europinio euroskeptikų judėjimo kontekste yra jau minėtos EKRE, naujai iškilusios Estijos politikos jėgos, laikysena. Iš pirmo žvilgsnio tai yra gana tipiniai nacionalistai, savo oficialią interneto svetainę pateikiantys vien estų kalba ir niekada neslėpę, kad pirmiausia rūpinasi tautinės valstybės modelio stiprinimu. EKRE jaunimo sparnas, „Mėlynasis pabudimas“, labiausiai iki šiol garsėjo kasmetėmis eitynėmis su fakelais ir dėmesiu neopagoniškiems ritualams. Tačiau „konservatyviųjų liaudininkų“ sprendimas šlietis prie M. Salvini ir M. Le Pen kuriamo euroskeptikų bloko, kaip ir jų dalyvavimas valdančiojoje Estijos koalicijoje su simpatijų Rusijai neslepiančia jėga, liudija apie svarbius pokyčius mažiausioje iš trijų Baltijos šalių.
Skandalingi partneriai
Kovo 3 d. vykusiuose Estijos parlamento rinkimuose „konservatyvieji liaudininkai“ kiek netikėtai užėmė trečią vietą gavę 17,8 proc. rinkėjų balsų, o balandžio viduryje pateikė bene dar didesnę staigmeną, sutarę dėl dalyvavimo naujoje šalies vyriausybėje. Lemiamą akimirką Centro partijos vadovas ir ligšiolinis premjeras Jüri Ratas pasirinko verčiau būti lyderiu koalicijoje su kraštutine dešine (EKRE) ir pastaruoju metu nusilpusiais konservatoriais („Isamaa“ partija), negu tapti rinkimus laimėjusios liberalios Reformų partijos ramsčiu.
EKRE, kaip ir „Isamaa“, lyderiai užmerkė akis prieš tai, kad Centro partija yra pasirašiusi bendradarbiavimo susitarimą su Rusijos valdančiąja „Vieningosios Rusijos“ partija ir praeityje nemažai rūpinosi tautinių mažumų interesais. „Iš esmės niekas nenorėjo Reformų partijos vėl praleisti į valdžią. Centro partijai EKRE prisijungimas buvo faktiškai vienintelis šansas suformuoti daugumos vyriausybę“, – IQ sakė estų Tartu universitete daktaro laipsnį apsigynęs politologas Lukas Pukelis.
Visai ne OK, M. Helme. (Scanpix nuotr.)
EKRE patekimas į Estijos vyriausybės sudėtį įdomus jau vien dėl to, kad partija pastaraisiais metais garsėjo aštriais teiginiais ir skandalais. Dar 2013 m. vienas partijos lyderių, o šiuo metu finansų ministras, Martinas Helme televizijos eteryje pareiškė, kad nori matyti Estiją „balta šalimi“, ir liepė „juodiems pradingti“. 2019-ųjų kovą jis interviu vokiečių transliuotojui „Deutsche Welle“ patvirtino nepersigalvojęs, o per naujojo ministrų kabineto prisaikdinimą su tėvu ir partijos vadovu Martu Helme demonstravo tą patį rasistų pamėgtą ženklą, kurio vėliau Taline teko išsižadėti M. Le Pen. Be to, dabartinis žemės ūkio ministras Martinas Järvikas šalies politikos elitą yra pavadinęs „slaptais žydais“ ir viešai grasinęs moterims, kad parodys joms vietą. Galiausiai dar vienas EKRE narys Marti Kuusikas tarptautinės prekybos ir informacinių technologijų ministro poste praleido vos vieną dieną – jį užgriuvo įtarimai, kad jis smurtaudavo prieš buvusią žmoną.
EKRE atėjimas į valdančiąją koaliciją jau sukėlė diskusijų ir dėl galimo nederamo spaudimo žiniasklaidai. Iš darbo vos per keletą balandžio savaičių buvo priversti pasitraukti keli aršiausi partiją kritikavę estų žurnalistai. Reaguodama Estijos prezidentė Kersti Kaljulaid į vyriausybės priesaikos ceremoniją atėjo apsivilkusi paprastą džemperį su užrašu „Žodis yra laisvas“. Vienas iš darbo netekusių žurnalistų, Ahto Lobjakas, „VoxEurop.eu“ projekto „27 balsai už Europą“ straipsnyje, skirtame EP rinkimams Estijoje, pareiškė, kad EKRE vyriausybėje tapo „uodega, kuri vizgina liberalų šunį“.
Kai pavyksta integracija
Iš estų nacionalistų, kaip iš jokių kitų, būtų galima tikėtis, kad jie bus susirūpinę dėl tikrų ar tariamų grėsmių, kurių gali kelti Rusija. Atkūrus Estijos nepriklausomybę, buvo gerai suvokiamas tikslas sustiprinti tautinę valstybę, ir bent iš dalies tai buvo pasiekta nusitaikius į rusakalbius, iš pradžių sudariusius beveik 40 proc. šalies gyventojų. Kitaip negu Lietuvoje, į Estiją sovietmečiu atvykę žmonės ir jų palikuonys automatiškai negavo pilietybės, o pirmiau turėjo įrodyti, kad atitinka nustatytus reikalavimus. Taip susidarė gausi, nors ir nuolat mažėjanti, jokios pilietybės neturinčių asmenų grupė.
Paradoksaliu būdu būtent griežto estų integracijos modelio efektyvumas gali padėti paaiškinti nacionalistų sėkmę tiek rinkimuose, tiek formuojant valdančiąją koaliciją. Kiek anksčiau EKRE sprendimas įžengti į koaliciją su Centro partija – ilgą laiką pagrindine rusakalbiams draugiška Estijos politine jėga, pasirašiusia bendradarbiavimo susitarimą su V. Putino „Vieningąja Rusija“ – būtų atrodęs vargiai įmanomas. „Per tuos beveik 30 metų, galima sakyti, rusai buvo šiek tiek prijaukinti. Manau, kad estai jau irgi turi tą pasitikėjimą, kad rusai radikalių priemonių nesiims“, – IQ sakė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Kęstutis Girnius.
Kita vertus, Centro partijos lyderis J. Ratas, nepaisydamas pasipylusios kritikos, taip pat tikisi suvaldyti estų nacionalistus ir per daug neišgąsdinti etninėms mažumoms priklausančių rinkėjų. EKRE lyderis Martas Helme, anksčiau buvęs Estijos ambasadoriumi Maskvoje, šia kryptimi dirba jau kurį laiką: praėjusių metų rugsėjį interviu „Postimees“ versijai rusų kalba jis sakė sutinkąs su Rusijos užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu, kad „Baltijos šalių saugumo garantas yra sąžininga ir taiką mylinti Rusija“. Pastaruoju metu „konservatyvieji liaudininkai“ atsisakė ir planų uždaryti mokyklas, kuriose dalykai dėstomi daugiausia rusų kalba.
K. Kaljulaid priminimas: „Žodis yra laisvas.“ (Scanpix nuotr.)
Mažėjant Rusijos veiksnio svarbai, tuo pačiu metu ryškėja spaudimas Estijos kraštutinei dešinei prisitaikyti prie kintančios politinių idėjų paklausos. Viena EKRE iškilimo priežasčių buvo migrantų krizė Europoje ar veikiau jos interpretacijos Estijoje, kur iki šiol gyvena vos keli tūkstančiai musulmonų. „Migrantų krizė labai sužadino vaizduotę daugeliui žmonių – kas bus, jei ir pas mus tos imigrantų bangos ateis“, – sakė L. Pukelis ir pridūrė, kad atviras rasizmas anksčiau nebuvo estų nacionalizmui būdingas bruožas. „Estijos padėtis skiriasi nuo lietuvių, nes ten imigravo labai daug rusų. O EKRE sako, kad mes jau turime pakankamai imigrantų, todėl mums jų daugiau nereikia“, – teigė K. Girnius.
Dar vienas svarbus veiksnys buvo daugiausia liberalų balsais priimtas sprendimas Estijoje įteisinti homoseksualių porų partnerystę. Nors įstatymo įgyvendinimas iki šiol stringa, bent dalis estų rinkėjų spėjo nusivilti ir pasipiktinti diskusijų stoka, kaip ir „Isamaa“ konservatorių neveiklumu. „Tai sukūrė labai palankią terpę tiems EKRE lyderiams, sakantiems, kad yra politinis deficitas, atotrūkis nuo paprastų žmonių, ir kad politikai nori gražiai atrodyti tarptautinėje arenoje, Briuselyje“, – sakė L. Pukelis. Jo teigimu, nereikėtų pernelyg stebėtis, kad EKRE rinkėjai lieka gana abejingi partijos suartėjimui su Rusijai draugiškomis jėgomis šalies viduje ir už jos ribų – jiems svarbiausi esantys pažadai tvarkytis su naujomis grėsmėmis „tradicinėms vertybėms“ ir tautinei tapatybei.
O kaip Lietuvoje?
EKRE pažiūrų slinktis nuo antirusiškos prie euroskeptiškos laikysenos, kaltinant Briuselį dėl Estijai kylančių naujų grėsmių, nėra savaime kuo nors išskirtinė – panašių tendencijų jau galima įžvelgti ir Lietuvoje, kur nacionalistinė retorika dažnai sutampa su kritika ES. Vis dėlto bent kol kas būtent Estijoje, o ne Lietuvoje, nacionalistams pavyko tapti vyriausybės dalimi.
Vienas galimų paaiškinimų – tai, kad estai gali būti tiesiog labiau linkę į tokio pobūdžio eksperimentus. „Palyginti su Lietuva, estai yra patriotiškesni, – IQ pasakojo L. Pukelis. – Jie labiau didžiuojasi savo valstybe, ir tai išties kvepia nacionalizmu. Estai tikrai gyvena tautinės valstybės idėja, beveik vadovėline forma.“ Pasak politologo, Lietuvoje sėkmė dažniau lydi kitokio pobūdžio populizmą, o pernelyg didelis tautiškumo akcentavimas lietuvių rinkėjus esą gali net atbaidyti. „Lietuvoje gali būti bandymas žaisti ta tautine simbolika, kaip tai padarė valstiečiai, bet tokį grynai nacionalistinį judėjimą sunkiai įsivaizduoju“, – sakė L. Pukelis.
Lietuvos tautininkų gretose nesant ryškaus charizmatinio lyderio, K. Girnius taip pat nemato aiškių prielaidų nacionalistiniam judėjimui iškilti. „Nė viena tikra radikaliai nacionalistinė partija Lietuvoje per rinkimus nėra surinkusi daugiau nei 1,5 proc. balsų, – pabrėžė jis. – Vienas dalykas yra tai, kad Lietuvoje tautinė sudėtis yra gana palanki. Lenkų ir rusų yra, bet jų ne tiek daug, ir jeigu tu gyveni kur nors kaime Šiaurės Lietuvoje, ruso ar lenko beveik per visą gyvenimą nesutiksi.“ Politologas taip pat atkreipė dėmesį, kad Lietuvos iki šiol stipriau neužkliudė ir daugelyje Europos šalių aktualios imigracijos bangos, o proporcingai didesnė nei Estijoje emigracija gerokai sumažino nepatenkintųjų skaičių.
„Lietuvoje ta etninė tapatybė yra labiau užtikrinta. Kitaip tariant, pas mus nėra tų grėsmių, su kuriomis Estija kadaise susidūrė“, – apibendrino K. Girnius.
