Unsplash„Gyvename lūžio laikotarpiu. Tai reiškia, kad pasaulis po jo nebebus toks pat, koks buvo prieš tai“, – šie žodžiai ištarti Vokietijos kanclerio Olafo Scholzo kalboje, sakytoje 2022 m. vasario 27 d. – praėjus trims dienoms nuo Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą pradžios. Čia jis pirmą kartą pavartojo terminą „Zeitenwende“ – „lūžio laikotarpį“. Tas lūžis reiškė Vokietijos perėjimą nuo nuosaikios ir ekonomine galia grįstos valstybės į didelę karinę galią turinčią jėgą.
Šiemet Vokietija pirmą kartą nuo Šaltojo karo laikų pasiekė gynybai skiriamų 2 proc. bendrojo vidaus produkto ribą – beveik 72 mlrd. eurų (visa gynybai skiriamų lėšų suma yra įslaptinta). Rusijos invazija į Ukrainą buvo gana didelis šokas Berlynui, kad jis pajudėtų iš karinio sąstingio. Tačiau ar Vokietija gali tapti trečiąja Europos branduoline galia?
Šiuo metu Vokietija pati neturi savo branduolinių ginklų, tačiau šalyje, kaip NATO narėje, saugomos JAV branduolinės galvutės. Berlynas supranta, kad šių ginklų dislokavimas yra strategiškai svarbus atgrasymo komponentas. Esant reikalui šiuos ginklus galėtų panaudoti tik JAV. Tačiau augant rizikai, kad JAV gali iš Aljanso pasitraukti, kartu patraukti ir savo branduolines pajėgas iš Europos, Vokietija, Jungtinė Karalystė (JK) ir Prancūzija (dvi vienintelės Europos šalys, turinčios savo branduolinių ginklų) ėmė kelti klausimą, ar Berlynui nereikėtų tokiais ginklais apsirūpinti pačiam.
Vokiečių politikai ir ekspertai čia brėžia siaurą ribą. Viena vertus, Vokietijai būtų naudinga glaudžiai bendradarbiauti su artimiausiomis Europos kaimynėmis. Kita vertus, tai galėtų paskatinti JAV atitraukti savo pajėgas iš regiono. Kol kas atrodo, kad svarbiausi Vokietijos sprendimų priėmėjai, įskaitant ir O. Scholzą su gynybos ministru Borisu Pistoriusu, laikosi požiūrio, jog reikia remtis JAV bei NATO parama ir stiprinti oro gynybą, o ne gaminti savo branduolinius ginklus.
