ScanpixPabėgėliai iš Sudano pyksta ant viso pasaulio, kad šis nekreipia dėmesio į jų negandas. Kinley Salmonas pasakoja apie beviltišką jų padėtį.
Rytinėje Čado dalyje įsikūrusioje pabėgėlių stovykloje kaitrioje pašiūrėje įsitaisęs Abdelazizas ramiai klausėsi žmonių pasakojimų apie patirtą siaubą. Šaltakraujiškos žudynės prie kelio užkardų, galvų kapojimas, ant kelio gulintys išpurtę kūnai. Jie visi pabėgo iš Darfūro regiono vakarinėje Sudano dalyje, kur sukarintos arabų pajėgos žudė visus masalitus – žmones, priklausančius šiai juodaodžių afrikiečių etninei grupei.
Kartais Abdelazizas įsiterpdavo ir paguosdavo moterį, kuri šluostydavosi ašaras į hidžabą, arba imdavosi tiksliau išversti žodžius stovyklos medicinos darbuotojams. Tačiau, kitaip nei kiti humanitarinės pagalbos darbuotojai, 34-erių Abdelazizas nebuvo atskridęs iš kito krizės apimto regiono. Pats buvo pabėgęs iš Darfūro ir jau antrą kartą gyvenime išsigelbėjęs nuo genocido.
Nuo 2023 m. balandžio, kai prasidėjo Sudano ginkluotųjų pajėgų (SAF) ir sukarintos grupuotės, pramintos Greitosiomis paramos pajėgomis (RSF), susirėmimai, į Čadą iš Sudano plūstelėjo daugiau kaip 450 tūkst. pabėgėlių. SAF vadas Abdelis Fattah al Burhanas ir RSF vadas Muhammadas Hamdanas Dagalo, pramintas Hemedti, vadovavo šaliai nuo 2021 m. pabaigos, kai įvykdė perversmą ir nušalino tuometį civilį ministrą pirmininką.
