BNS fotoVisuomenės nuomonės tyrimas atskleidė, kad didžiausią pagreitį įgauna lošimai internete.
2021-aisiais azartinius lošimus žaidė kas dešimtas Lietuvos gyventojas – 2 proc. mažiau nei prieš metus, kaip rodo Lietuvos lošimų priežiūros tarnybos užsakymu visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Vilmorus“ atlikta apklausa. Lapkričio 15–27 d. atliktas tyrimas atskleidžia, ar per antruosius koronaviruso pandemijos metus keitėsi Lietuvos gyventojų požiūris į lošimus ir loterijas.
Azartinius lošimus lošia 14 proc. vyrų ir 6 proc. moterų ir tai, pasak Lošimų priežiūros tarnybos psichologo Olego Mackevičiaus, lemia dar vaikystėje įsitvirtinę lyčių stereotipai ir nesirūpinimas vyrų emocine sveikata. „Reikėtų atkreipti dėmesį į visą priklausomybių problematiką. Didžioji dalis asmenų, turinčių priklausomybių, yra vyrai. Jie labiau piktnaudžiauja alkoholiu, psichotropinėmis medžiagomis, azartiniais žaidimais, labiau linkę į savižudybes. Vyrų emocine sveikata tiesiogiai niekas nesirūpina. Mes neturime sukūrę psichologinės pagalbos galimybių išimtinai vyrams. Lytiškumas šiuo atveju tikrai labai veikia. Vyrai nuo mažens yra smalsesni, labiau linkę rizikuoti. Dėl to visai natūralu, kad į rizikingesnes veiklas įsitraukia ir suaugę“, – sakė jis.
Vilniaus universiteto profesorė, Lietuvos priklausomybės ligų instituto ekspertė Laima Bulotaitė taip pat pritarė, kad tam turi įtakos visuomenėje susiformavę lyčių vaidmenys: „Vis dar gajus stereotipas, kad vyras turi turėti daugiau pinigų. Vyrams svarbu turėti pinigų, kad galėtų pasipuikuoti ar būtų geri šeimos maitintojai, tad vyrai daugiau įsitraukia į lošimus.“
Visgi L. Bulotaitė pabrėžė, kad lošiančių vyrų ir moterų santykis ne visada yra toks didelis, kaip rodo statistika. Visuomenėje vyrauja požiūris, kad moterims tokia veikla netinkama, tad jos savo lošimus dažniau slepia ir nenori to pripažinti.
Apmaudu, bet apie paauglių lošimą Lietuvoje išvis neturime statistinės informacijos.
Kitas ryškus azarto mėgėjų bruožas – jaunystė. Dauguma apklaustųjų prisipažinusių, kad išmėgina savo sėkmę lošimuose, buvo nuo 18 iki 40 metų (18–29 metų – 17 proc., 30–39 metų – 20 proc., 40–49 metų – 10 proc., 50–59 metų – 8 proc., 60–69 metų – 2 proc., 70 metų ir daugiau – 2 proc.).
„Jaunystėje smegenyse nėra iki galo susiformavę savireguliacijos mechanizmai. Ne taip lengva atsispirti pagundoms. Dėl to neretai einama į įvairias rizikingas veiklas. Apmaudu, bet apie paauglių lošimą Lietuvoje išvis neturime statistinės informacijos. Užsienio mokslininkai 2015 m. buvo atlikę tyrimą apie Lietuvos paauglių įsitraukimą į internetinius lošimus, ir jis parodė, kad kas penktas šalies paauglys turi lošimo patirties, o 6 proc. nurodė lošiantys 2–3 kartus per savaitę. Jau matome problemišką tendenciją, tačiau išsamaus epidemiologinio tyrimo neturime“, – kalbėjo O. Mackevičius.
Jo teigimu, visame pasaulyje jau seniai matoma paauglių lošimo problema. „Paaugliai yra smalsūs, netinkamai interpretuoja informaciją. Labai smalsauja apie suaugusiųjų pramogas, įsitraukia ir į psichoaktyvių medžiagų vartojimą“, – pabrėžė O. Mackevičius.
Jaunų žmonių polinkį lošti L. Bulotaitė aiškina tuo, kad seniau lošimai Lietuvoje nebuvo taip paplitę, tad poreikį rizikuoti vyresnių kartų atstovai realizuodavo kitaip. „Nors yra ir vyresnių lošėjų, daugiausia įsitraukia jaunimas. Manau, kad visa dabartinė lošimo kultūra skirta daugiau jauniems žmonėms. Dabar daugiausia lošiama internete. Jis yra priimtinas būtent jauniems žmonėms. Lošti skatinančios reklamos irgi daugiau yra internete“, – teigė profesorė.
Karantinas keičia įpročius
Apklausa parodė ir kur žmonės lošia dažniausiai – ryškios dvi tendencijos. Viena jų – stabiliai auga žmonių dalis, pasirenkanti žaisti azartinius žaidimus internetu: 2019 m. – 40 proc., 2020 m. – 42 proc., 2021 m. – 47 proc.
Pasak O. Mackevičiaus, šią internetinių lošimų didėjimo tendenciją lemia dvi priežastys – pandemija ir natūralus paslaugų persikėlimas į internetą. „Visoje Europoje ypač per pandemiją pastebėtas didelis internetinių lošimų šuolis. Reikia paminėti, kad į šiuos lošimus įsitraukia nebūtinai probleminiai lošėjai, o žmonės, kuriems beveik visos įprastos pramogos – kino teatrai, didieji prekybos centrai – buvo uždaryti ir daugelis neturėjo kaip pramogauti. Dėl to visai normalu, kad žmonės, neturėdami kuo užsiimti karantino metu ar būdami izoliacijoje, nusprendė pasmalsauti ir pabandyti azartinius lošimus internete“, – sakė psichologas.
Dauguma verslo sektorių natūraliai keliasi į internetą, o pandemija šiuos procesus smarkiai paspartino. Kadangi jaunimas labiau linkęs lošti ir įgudęs naudotis internetu, internetiniai lošimai įgavo didžiulį pagreitį.
L. Bulotaitė sutinka, kad azartinių žaidimų persikėlimas į internetą yra natūralus reiškinys, bet atkreipė dėmesį, kad tai įvyko per greitai ir neleido valstybei tinkamai pasiruošti. „Tokia internetinių lošimų tendencija būtų išsiplėtojusi per dešimt metų, galbūt greičiau, bet pandemija visa tai pagreitino. Kadangi nebuvo galimybių lošti tam skirtose vietose, viskas persikėlė į internetą. Iškilo pavojus, kad toks greitas pokytis neleido apgalvoti saugiklių ir paruošti atitinkamų įstatymų, apgalvoti, kaip apsaugoti jaunimą“, – teigė pašnekovė.
„Vilmorus“ apklausa taip pat rodo, kad lošimo automatų salonai ir kazino populiarumo irgi nepraranda – pirmuosiuose 2021 m. apsilankė 43 proc., o antruosiuose – 40 proc. respondentų. Paklaustas, kuris lošimo būdas – kazino ar internetas – gali lengviau sukelti priklausomybę, O. Mackevičius atsakė retoriniu klausimu: „O kuris alkoholis pavojingesnis?“
„Dėl šios įtraukties labai diskutuojama. Su lošimais pirmą kartą visi susiduria kaip socialiniai lošėjai. Žmonės tiesiog nori papramogauti. Socialiniai lošėjai išsiskiria tuo, kad lošia lėtai ir mažesnėmis sumomis. Jiems lošimai yra išimtinai pramoga, o ne būdas užsidirbti pinigų. Tokie lošėjai pradeda lošti įvairiose vietose. Pasakyti, kam gresia didesnė įtrauktis, sunku, nes žaisti pradedama įvairiose vietose. Čia panašiai kaip ir su alkoholiu. Visi alkoholiniai gėrimai yra pavojingi, jeigu vartojant nebelieka kontrolės. Jeigu lošiama tik pramogaujant, lošiama retai, problemų nebus, kad ir kas belošiama. Problemų atsiranda, kai pajuntamas azartas, pradedama tikėti, kad galima turėti įtakos laimėjimams ar atsiranda įsitikinimas, kad galima tapti profesionaliu lošėju. Pats sutrikimas yra lėtinis ir formuojasi gana ilgai. Žmogui labai sunku pastebėti, kada jis iš socialinio lošėjo tampa probleminis. Visi lošimai yra pavojingi ir gali sukelti bėdų. Teigti, kad viena rūšis pavojingesnė už kitą, nebūtų teisinga“, – sakė psichologas.
Kada pramoga tampa problema
Kitas ryškus „Vilmorus“ tyrime matomas rezultatas – 78 proc. apklaustųjų teigė, kad azartiniai žaidimai jiems nekelia problemų. Kaip interpretuoti tokį rodiklį? Ar juo galima pasitikėti? Anot O. Mackevičiaus, galima tikėti, kad daugumai azartiniai lošimai nekelia sunkumų, o itin problemiškų lošėjų yra apie kelis procentus: „Jeigu remtumės kitose šalyse atliktais tyrimais, itin probleminių lošėjų yra nuo 0,2 iki 2,5 proc. Tai atrodo nedidelis skaičius, bet jų kančios yra didelės“, – akcentavo O. Mackevičius.
„Didžioji dalis asmenų lošia kaip socialiniai lošėjai. Lietuvoje atliktos apklausos duomenys atitinka informaciją, pateikiamą užsienio moksliniuose straipsniuose. Galima tikėti, kad tie 78 proc. respondentų neturi problemų. Kad žmogus suvoktų problemą, kartais turi praeiti nemažai metų, nes pats sutrikimas yra lėtinis, o asmuo dėl savo įsitraukimo negali tinkamai suvokti situacijos – tai yra ne alkoholis ir ne narkotikai, žmogus nemato ryškaus fizinio pokyčio. Reikia stebėti savo būseną ar finansinius rodiklius. Žmonės dažniausiai suvokia problemą, kai įprotis lošti jau yra gerokai pažengęs. Dažnai lošėjai kreipiasi pagalbos jau turėdami 5–7 metų stažą“, – kalbėjo psichologas.
L. Bulotaitė pabrėžė, kad riba tarp pramogos ir priklausomybės labai slidi ir sunkiai pastebima: „Dauguma mano, kad kai pamatys, jog blogai, tada sustos. Taip visos priklausomybė vystosi. Niekas pradėjęs vartoti alkoholį negalvoja, kad taps priklausomas, ir mano, jog viską kontroliuoja. Tad ir tarp šių žmonių gali būti tokių, kurie nenori pripažinti esantys priklausomi. Jiems gal atrodo, kad problemų nėra, bet jei paklaustume jų artimųjų, išgirstume ką kita.“
Ar loterijos mažiau įtraukios?
„Noras laimėti pinigų ar daiktinį prizą“, – tokią priežastį, kodėl perka loterijos bilietus, nurodė 73 proc. apklausos respondentų.
Komentuodamas bilietų pirkėjų motyvaciją, O. Mackevičius atkreipė dėmesį, kad loterijose išleidžiama gerokai mažiau pinigų ir jas mėgsta mažesnes pajamas gaunantys asmenys: „Žmonės su loterijos bilietu nusiperka savotišką svajonę, kad, jeigu laimėsiu, paliksiu šitą ašarų pakalnę ir išvažiuosiu į kokį nors kruizą metams ir galėsiu gyventi be rūpesčių.“
Tyrimo duomenimis, 2021 m. bent vieną loterijos bilietą nusipirko 49 proc. apklaustųjų (2019 m. – 51 proc., 2020 m. – 43 proc.). Be to, dažniau vyresni (50–69 metų) žmonės. Absoliuti dauguma, 99 proc., dalyvaujančių loterijose nesiskolina pinigų bilietams pirkti (2019 m. ir 2020 m. buvo maždaug tiek pat).
Ar stovint prie kasos ir spontaniškai nusprendus į pirkinių krepšelį įsimesti ir loterijos bilietą galima tapti azartišku lošėju? Pasak O. Mackevičiaus, kadangi populiariausios TV loterijos vyksta kartą per dieną ar tik kartą per savaitę, tikimybė pajusti azarto jausmą yra gerokai mažesnė. „Loterijos priskiriamos prie lošimų, kurie kelia mažesnes problemas, jeigu kalbame apie tiražines loterijas. Kodėl? Problemai susiformuoti labai svarbus laikas nuo pastatymo iki rezultato gavimo. Jeigu kalbėtume apie automatinius lošimų įrenginius ar kazino, tas laikas yra labai trumpas. O su loterijos bilietais kitaip – reikia nusipirkti bilietą, sulaukti tiražo, jame dalyvauti ir tame pačiame tiraže daugiau bilietų nenusipirksi. Tad negalima čia ir dabar patenkinti poreikio lošti, net jei jis ir yra. Visgi visų formų lošimas yra pavojingas“, – sakė psichologas.
L. Bulotaitė pritarė O. Mackevičiaus nuomonei, kad į loterijas sunkiau įsitraukti, todėl, jei esi linkęs į azartą, tikėtina, eisi į kazino, o ne pirksi loterijos bilietą. „Bet vis daugiau kalbama ir apie įsitraukimą į loterijas. Reklamos, teigiančios, kad visi gali išlošti, skatina pirkti, bet jei pažvelgtume į tikimybių teoriją, šansai laimėti yra labai nedideli. Visgi yra patiklių žmonių, kurie į tai labai daug investuoja“, – atkreipė dėmesį profesorė.
„Vilmorus“ apklausos duomenimis, dauguma (72 proc.) respondentų vieno apsipirkimo metu loterijoms išleidžia nuo euro iki 4,99. Penktadalis tam skiria iki 9,99, o 2 proc. – 10–19,99 euro.
„Bendrauju su kolegomis, pas kuriuos mamos atveda vaikus, pasinėrusius į loterijos bilietų pirkimą. Kadangi jų į kazino neįleidžia, jie priešpiečių ar kitus pinigus išleidžia loterijoms. Aišku, mastas ir sumos mažesni, bet tai kelia problemų. Ne be reikalo yra įvairūs ribojimai, pavyzdžiui, prizų atsiėmimo amžiaus ir panašiai“, – perspėjo profesorė.
Perkantys loterijos bilietus retai tam skolinasi pinigų iš kitų – tai yra darę 1 proc. loterijose žaidžiančių žmonių. Dažniausiai skolinamasi iš draugų ir artimųjų, 0,2 proc. skolinosi greitųjų kreditų bendrovėse.
BEREKLAMOS:
