Anton BondarevRusija šiandien vis dar tvarkosi panašiai kaip Čingischano mongolai. Esminis skirtumas toks, kad dabartinė Aukso ordos vadavietė yra ne Kazanėje ar buvusioje sostinėje Berkės Sarajuje, o Maskvoje. Taip interviu Vladimirui Laučiui teigė žinomas rusų rašytojas ir publicistas Viktoras Šenderovičius.
– Veikiate ir įtikinate aplinkinius savo žodžio galia. Kai žmogus turi talentą gerai rašyti, skaitytojai jo kūryboje vertina pirmiausia estetiką, bet kartu ir analitiką, kuriai galbūt atitenka antra vieta, bet kuri vis tiek įgyja santykinį pranašumą, nes auditorijai didesnę įtaką daro žodžiai to žmogaus, kuris rašo gerai, o ne to, kuris rašyti nemoka ir reiškia savo mintis šablonais. Kitaip tariant, jūs įtikinate ir literatūriniu, ir analitiniu kampu. O ką daryti, jei visuomenė – tiek Vakarų, tiek Rusijos (nors galbūt dėl skirtingų priežasčių) – tiesiog nebemoka ir nebemėgsta skaityti? Ji pažįsta raides, moka nuskaityti informaciją, bet didžioji ir vis auganti jos dalis iš esmės skaityti nebemoka. Apie tai kalbama Vakaruose, bet panašų vaizdą matome ir Rusijos visuomenėje.
Kaip rašytojas gali prisibelsti iki tokios visuomenės, o ką ir kalbėti apie tai, kaip jis gali kam nors paskatinti tokią visuomenę, kuri neturi nieko bendra su knyga ir literatūra? Juk net Brežnevo ir persitvarkymo epochos Rusijos visuomenė buvo skaitanti. Literatūros vaidmuo joje buvo nemenkas. SSRS tam tikra prasme buvo Apšvietos įpėdinė. Keista ir kruvina, bet įpėdinė. Tai tas pats projektas, kad ir radikalizuotas. Matyt, todėl ir visuomenė buvo skaitanti, o knyga buvo svarbus švietimo ir ugdymo – tiek jaunimo, tiek vyresnio amžiaus žmonių – elementas. O kas dabar? Kaip jaustis rašytojui? Ar jis dar gali ką nors nuveikti visuomenėje, kuri nebeskaito (Rusijoje galbūt dėl vienų priežasčių, Vakaruose – dėl kitų)?
– Rašytojas neturėtų mestis į didybės maniją, jei įmanoma. Nors rašytojo darbas iš prigimties galbūt yra šiek tiek mesianistinis. Rezultatas – efemerinis: ne duona, batonas ar namas. Žinoma, bet kurios rašto kūrybos pamatuose esama mesianizmo. Bet kuris rašantis žmogus pažįsta tą puikų – ir apgaulingą – narkotinį euforijos jausmą, kad ką nors parašysite ar parašėte, ir pasaulis kai tik perskaitys, ką parašėte, pasikeis. Jaunystėje man tai irgi buvo būdinga kaip ir visiems, bet iki 30 metų tai turi baigtis.
