Lietuvos institucijos pradeda rengti visuotinį valstybės gynimo planą, kuriame bus apibrėžta ne tik ginkluota gynyba, bet ir kitų institucijų bei visuomenės pilietinio pasipriešinimo vaidmuo. Tai interviu BNS patvirtino krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas.
Ministro teigimu, parengiamieji darbai kol kas vyksta neviešame formate, o artimiausiu metu numatoma paruošti plano koncepciją. „Kol kas nedetalizuosiu, nes svarstymas dar nebuvo atviras. Aš tik noriu pasakyti, kad darbas šita linkme vyksta“, – sakė ministras.
Krašto apsaugos ministras pirmajame išsamiame interviu taip pat atsakė į klausimus apie kariuomenės vaidmenį valdant pandemiją, visuotinio šaukimo perspektyvas ir naujo poligono statybą.
– Norėčiau pradėti nuo pandemijos reikalų: ar svarstote kaip nors peržiūrėti krašto apsaugos sistemos indėlį valdant pandemiją?
– Ekstremali situacija leido išbandyti, kaip krašto apsaugos sistema realiai teikia paramą civilėms institucijoms, kas yra numatyta įstatymuose. Parama buvo suteikta laiku, ji dabar teikiama, kai atėjo antra banga. Tai ne tik tie keli žmonės, kurie į komandiruoti į Sveikatos apsaugos ministeriją, bet ir tie, kurie padeda išsiaiškinti pandemijos atvejus Nacionaliniame visuomenės sveikatos centre. Ten dirba 70 savanorių, jie yra rotuojami, todėl realiai karių įsitraukimas jau skaičiuojamas šimtais.
Ar įmanoma plėsti tą paramą – aš manau, kad įmanoma. Jeigu Sveikatos apsaugos ministerija išreikš pageidavimą įsitraukti į procesą gabenant, skirstant vakcinas ar dar kokį nors, be abejonės, ta parama bus suteikta. Su kariuomenės vadu esu sutaręs, kad jeigu tik bus prašymas, parama bus suteikiama.
– Ar Sveikatos apsaugos ministerija yra išsakiusi pageidavimą, kad kariuomenė įsitrauktų skirstant vakcinas?
– Ne, tokio pageidavimo nebuvo išsakyta. Jeigu atsirastų poreikis, tai kariuomenė turi tam tikrus pajėgumus – nuo pervežimo iki apsaugos. Kiek supratau, kol kas Sveikatos apsaugos ministerija susitvarko savo jėgomis.
– Pereikime prie kitų krašto apsaugos sistemos klausimų. 2018 metų politinių partijų susitarime dėl gynybos yra nuostata, kad 2022 metais ketinama priimti sprendimus dėl galimybės įvesti visuotinę karo prievolę. Ar bus kitais metais esminis sprendimas šiuo klausimu?
– Mes kaip partija esame už tai pasisakę, aš esu apie tai pasisakęs, esame šalininkai šios priemonės. Tačiau politinis noras turi būti remiamas resursais. Dabartinėje situacijoje krašto apsaugos biudžetas nebuvo padidintas ženkliai. Buvo padidinti pinigai, bet jie skirti socialinei daliai, kuri irgi svarbi.
Karinio biudžeto perspektyvas matysime šių metų rudenį, gal net anksčiau. Resursai reikalingi ne tik pakviesti papildomą kiekį žmonių, bet ir aprūpinti juos, aprūpinti karinius dalinius. Žmonių kvietimas vien dėl kažkokios masės karinėms struktūroms netinka, jie viską detaliai planuoja keliems metams į ateitį. Jeigu toks politinis sprendimas patektų į karinį planavimą, tai resursų poreikis išaugtų keliais šimtais milijonų – iš karto atvirai ir tiesiai sakau.
Kariuomenė norėtų turėti tuos dalykus, kurie dabar suplanuoti. Kai kurių ginkluotės pirkinių dar nesame gavę, arba jei esame gavę, tai nesame pilnai įsisavinę tų pajėgumų iki galo. Kariuomenė turi poreikį, kad tai, kas yra suplanuota, iš popieriaus, iš planų patektų pas juos realiai ir jie su nauja ginkluote, nauju aprūpinimu galėtų pilnai veikti, ką yra susiplanavę. Todėl šaukimo dalykus reikia labai derinti, juo labiau, šaukiamųjų skaičius dabar yra padidintas iki 4 tūkst.. Jis gali kasmet keistis. Mano supratimu, mes turime atsižvelgti netgi į kaimyninėse valstybėse vykdomus šaukimus, kada šauktiniai šaukiami ir kada atleidžiami, kokios tos bangos, mes turime ir savo šaukimus pagal tai orientuoti. Tai yra daug niuansų.
– Kada to aiškumo gali būti daugiau?
– Aiškumas bus, bet priklausomai nuo resursų. Tiesiog nenorime atimti iš kariuomenės tų resursų, kuriuos ji turi. Visuotinis šaukimas – tai papildomas resursas, tą turime suprasti. Tai nėra tiesiog paprastas politinis sprendimas, tai yra politinis sprendimas dėl labai didelių resursų panaudojimo.
– Suprantama, kad dėl to reikės diskusijos Seime, Vyriausybėje. Bet ar Jūs kaip ministras esate pasiryžęs teikti tokį pasiūlymą, ar dar esate atviras šiuo klausimu?
– Aš tikrai esu atviras. Juo labiau, kad reikia paisyti ir karinio patarimo iš kariškių. Aš atviras tai diskusijai, bet aš ją sieju su resursais. Pats principas yra geras ir manau, kad jeigu demografinė situacija Lietuvoje nesikeis, tiesą sakant, mes greitu laiku tikrai pereisime prie visuotinio šaukimo nori nenori, bet greičiausiai tas pašaukiamų žmonių skaičius bus labai panašus.
– Jūsų asmeniniu požiūriu, privalomai turėt būti šaukiami tik vaikinai, ar ir merginos?
– Geras klausimas... Žinoma, kad teisės lygios. Karininkų korpuse 12 proc. yra moterys. Tarp savanorių, kurie eina kaip šauktiniai, tas procentas yra nuolat didėjantis. Taip kad merginos, moterys egzistuoja. Ar gali būti kaip visuotinio šaukimo dalis kaip kokiame Izraelyje, irgi svarstytinas klausimas, bet mes to negalime nuleisti iš viršaus. Manau, kad ir visuomenėje turi būti apsisprendimas. Mes žinome, kad labai prieštaringos nuomonės dėl to egzistuoja, tai jei visuomenėje būtų galiausiai toks apsisprendimas, kad lygios teisės ir taškas, tada taip, bet kol kas aš to apsisprendimo nematau.
Reikia kalbėti ir apie pareigas, ir apie galimybes. Pavyzdžiui, reikia tam tikrą ginkluotės dalį gabentis ant pečių, minosvaidį ar kulkosvaidį, tam reikia fizinio pajėgumo. Galime sulyginti teises, bet pasidalinti darbus kariuomenėje vis tiek tektų. Moterys, tarnaujančios karinėse struktūrose, dažniausiai tarnauja kaip specialistės, nes kariuomenėje yra tikrai nemažai administracinių pareigybių, administracinio darbo, kurį irgi reikia padaryti.
– Pakalbėkime apie sąjungininkų buvimą Lietuvoje. Norėčiau pradėti nuo amerikiečių. Šiuo metu Lietuvoje yra jau trečias amerikiečių batalionas. Yra grafikai ir į ateitį, taigi praktiškai jie būna beveik nuolatos. Ar teisingai suprantu skaitydamas Vyriausybės programą, kad norite įkalti dar vieną kuoliuką – pasiekti dvišalį susitarimą, apibrėžiantį nuolatinį bataliono dislokavimą?
– Be abejonės, toks noras egzistuoja. Taip, rotacijos dabar vyksta, ir dabartinis batalionas rotaciją žada tęsti iki vasaros pabaigos. Mes kalbame apie nepertraukiamą buvimą Lietuvoje. Mūsų norų išsakymas yra labai svarbus, nes amerikiečiai negali patys atsiųsti papildomų pajėgumų be mūsų sutikimo ir noro. Mūsų noras, indikacija, kad mes to siekiame, yra labai svarbi.
Iš kitos pusės, jie irgi indikuoja kai kuriuos dalykus. Pavyzdžiui, jei norite – vystykite paramą. Reikalingi pajėgumai, tam tikra infrastruktūra, nes batalionas atvažiuoja ne pabūti, atvažiuoja treniruotis, mokytis, vykdyti kovinį parengimą. Jie ir patys prisideda prie tos infrastruktūros vystymo. Pabradės poligone geležinkelio atšaka pradėta eksploatuoti šį pavasarį – amerikiečiai patys pirmieji ją ir išbandė. Manau, ateityje, atsižvelgiant į karinius atgrasymo planus, mes vienaip ar kitaip to tikimės pasiekti. Žinoma, priklausys ir nuo naujos amerikiečių administracijos.
– Norėčiau perklausti dėl abiejų aspektų – infrastruktūros ir politikos. Pirmiausia – infrastruktūra. Dabar Lietuvoje turime du sąjungininkų batalionus – be amerikiečių yra ir vokiečių vadovaujamas NATO tarptautinis batalionas. Atsiranda realių logistinių klausimų, kaip juos sutalpinti, kad karinis parengimas būtų efektyvus. Koks yra Jūsų planas ir tikslas dėl naujo poligono, kada turėtų būti priimtas sprendimas ir kada jis turėtų atsirasti?
– Dabartiniai poligonai išnaudojami ir plečiami, ar tai būtų prie Ruklos, ar Pabradėje, ar Kazlų Rūdoje. Tos galimybės naudojamos labai stipriai – kai pasižiūriu jų naudojimo grafikus, daliniai ten vienas po kito, nes ne tik amerikiečiai ir vokiečiai, bet ir mūsų padaliniai turi treniruotis, mokytis.
(Dėl naujo poligono) studijos šiais metais bus padarytos likusiai Lietuvos daliai – buvo padarytos Vakarų Lietuvoje, bus daromos likusiai daliai. Sprendimas greičiausiai 2022 metais bus priimtas. Kokio dydžio, kurioje konkrečioje vietoje – manau, be studijos to pasakyti negalime. Egzistuoja įvairių nuomonių, netgi konkrečių vietų nurodyta. Bet kol kas kaip tai erdvėje atrodys, aš neatsakyčiau.
– O kada faktiškai atsirastų poligonas?
– Visi nori kuo greičiau. Bet poligono steigimas yra didelis investicinis projektas, yra žemių išpirkimas, ir taip toliau. Kiek pažiūrėjau pagal potencialų grafiką, tai 2024-2025 metais gali atsirasti.
– Pereikime prie geopolitikos. Gruodžio mėnesį daugiau nei šimtas Rusijos ir Vakarų ekspertų paskelbė bendrą studiją, kur siūlo eiti kitu keliu – tartis, kaip apriboti tiek NATO, tiek Rusijos konvencinių pajėgų dislokavimą Europoje, pirmiausia kalbama apie Baltijos regioną, Lenkiją, iš kitos pusės – Rusijos Vakarų apygardą ir Karaliaučiaus kraštą. Ar galima eiti kitu keliu – ne didinti pajėgumus, bet tartis dėl abipusio mažinimo?
– Manau, kad kol kas kalbama tik būtent apie NATO šalių mažinimus, apie Rusiją kalba neina. Rusija, tiesą sakant, kaip tik nuosekliai traukiasi iš visų sutarčių jau ne vienerius metus, kurios didintų karinį skaidrumą. Kaip tik šiomis dienomis paskelbta, kad Rusija traukiasi iš Atviro dangaus sutarties.
Čia kaip minkštosios galios panaudojimas – trikdyti Vakarų visuomenes tokiais pareiškimais, kad gali būti abipusiški kažkokie dalykai daromi. Kol kas mes matome labai vienpusiškus Rusijos karinės galios stiprinimo elementus mūsų kryptimi, Karaliaučiaus srityje, Vakarų kryptimi. Tai rodo ne tik pratybos, bet ir naujų karinių junginių steigimas, naujo karinio potencialo buvimas šitame regione. Ir tikrai tai ne amerikiečių bataliono dydžio vienetai. Kuriamos divizijos, kurios apginkluojamos. Joms tie batalionai tikriausiai net nevaidintų didelio vaidmens, jeigu jie imtųsi karinių veiksmų. Šiuo atveju, manau, kad Lietuva turi būti nuosekli stiprindama savo nacionalinį saugumą. Mes tikrai prieš vienpuses nuolaidas. Kol kas aš tokias iniciatyvas vertinu tik kaip vienpuses nuolaidas, visiškai neatsižvelgiančias į Rusijos karinio potencialo augimą ir stiprinimą.
– Koks yra Baltarusijos vaidmuo, kaip vertinate, ar Baltarusija kariniu požiūriu yra kažkokia buferinė zona, ar tai de facto Rusijos provincija?
– Visi mes suprantame, kad Baltarusija čia nevaidina savarankiško vaidmens. Baltarusijos ginkluotosios pajėgos yra papildomas paramos elementas Rusijos ginkluotosioms pajėgoms. Visos karinės pratybos, kurios vyksta Baltarusijos teritorijoje, šiais metais, kaip žinia, bus vėl didžiulės strateginės pratybos Vakarų kryptimi „Zapad“, jos tik rodo Baltarusijos pagalbinį vaidmenį. Rusija, politiškai vertinant, matosi, kad stiprina savo padėtį Baltarusijoje, stiprina ir karinį buvimą, ir mėgina skubinti sąjunginės valstybės projektą. Žinoma, kad mes siekiame atkreipti dėmesį į Rusijos aktyvumą Baltarusijoje, karinę sąveiką.
– Pastaraisiais metais grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime, kurį atlieka karinė žvalgyba kartu su VSD, šalia Rusijos ir Baltarusijos pradėta minėti ir Kinija. Kariniu požiūriu, kaip jūs apibrėžtumėte Kiniją ar tai yra grėsmė, ar varžovė, ar konkurentė?
– NATO valstybėse nėra vieningo požiūrio. Jungtinės Amerikos Valstijos labai aiškiai mato, kad Kinija jau pradeda kelti ir karines grėsmes, Ramiojo vandenyno regione stiprina savo pajėgas, tam skiria didelius resursus. Europos požiūris į Kiniją nėra toks vieningas. Lietuva čia siekia galbūt labiau įtvirtinti tokią poziciją, kuri artimesnė amerikiečiams. Pavyzdžiui, kad užtikrindami kibernetinį saugumą, kai kalbame apie 5G internetą, turėtume atsisakyti Kinijos technologijų, neįsileisti į strateginius objektus investicinių projektų. Mes matome, kas atsitiko kai kuriose Europos šalyse, kai buvo neapdairiai pasielgta ir atiduoti kai kurie infrastruktūriniai projektai. Yra erdvė dar didelėms diskusijoms ir Europos Sąjungos, ir NATO viduje.
– Ar nacionalinio saugumo prasme, bendradarbiavimo su JAV kontekste, kinų investicijos Klaipėdos uoste yra ta raudona linija, kurios negalima leisti peržengti, ar kažkokio lygio investicijos galėtų būti?
– Turime visai neblogus įstatymus, kurių kitos valstybės neturi dėl atitikties nacionalinio saugumo interesams. Komisijoje, kuri įvertina tą atskirų investicijų atitiktį, ar Kinijos, ar kitų trečiųjų valstybių, mes labai aiškiai esame išsakę ir indikavę, ir, manau, valstybės tą mato ir atsižvelgia, kad strateginiuose sektoriuose tokių investicijų mes nelabai pageidaujame.
– Pakalbėkime apie kitus didelius infrastruktūros projektus, pirmiausia apie trijų karinių miestelių statybą Šiauliuose, Vilniaus rajone ir Šilalės rajone. Padėjote parašą ant beveik 170 mln. eurų vertės sutarties. Laimėtojus atrinko buvusi Vyriausybė, bet ar Jūs atėjęs į šitą poziciją dar atlikote kažkokį auditą to, kas buvo suderėta su šitomis įmonėmis?
– Taip, nes norėjau įsitikinti, ar visi vertinimai buvo atlikti. Mums pristatė visų institucijų vertinimus – nuo VSD iki Antrojo departamento (karinės žvalgybos), buvo atliktas sutarčių auditas, visos teisinės procedūros. Visas procesas vyko nuo 2019-ųjų metų vasaros, pusantrų metų. Čia nuopelnų tikrai negalėčiau prisiimti. Bet aš pasitikrinau ir prieš kelias dienas pasirašiau šį projektą. Iš krašto apsaugos biudžeto mes negalėtumėme trijų miestelių statybos finansuoti vienu metu, o ši sutartis numato, kad pastačius tris karinius miestelius Vilniuje, Šiauliuose ir Šilalės rajone, pajūryje, tas mokėjimas būtų išskirstytas dar 12 metų. Taigi infrastruktūros kūrimo krūvis labai gerai išsidėlioja. O tie kariniai miesteliai reikalingi, nes mūsų kariai gyvena ir konteineriuose, ir palapinėse, taip pat ir sąjungininkų. Todėl sukūrus geros būklės karinius objektus, sąlygos ir kariams gyventi, ir prisikviesti sąjungininkus ženkliai pagerėtų.
– Kaip bus vykdoma šių sandorių priežiūra? Ar dabartinių mechanizmų pakanka?
– Priežiūra yra sutartyje numatyta. Be abejonės, yra numatyta ir antikorupcinė priežiūra, nes kai vyksta dideli projektai, ypač statybų srityje, visko būna. Todėl esame nusimatę papildomas priemones. Bet pabrėšiu – čia kariuomenė, krašto apsauga yra kol kas sutarties dalyvė, bet ne tiesioginė vykdytoja. Mes, aišku, stebėsime procesą, žiūrėsime, kaip vyksta darbai. Darysime tai, kas numatyta sutartyje. Ir aš labai viliuosi, kad sutarčių partneriai įgyvendins savo įsipareigojimus, kurie tikrai nėra maži, ir kad bus šiais metais parengti projektai ir kad nuo šių metų pabaigos jie bus pradėti įgyvendinti. Vienas iš projektų partnerių ruošiasi paankstinti net keliais mėnesiais įgyvendinimo pradžią savo rizika. Tai aš manau, kad jei 2023 metais šie objektai visi bus įgyvendinti, tai krašto apsauga labai jų laukia.
– Kuris miestelis bus pradedamas statyti anksčiau?
– Tai greičiausiai bus pradedami Vilniuje, galbūt, ir Šilalės rajone. (Ministro atstovė spaudai po interviu papildė, kad Vilniaus ir Šilalės kariniai miesteliai turėtų būti pastatyti pusmečiu anksčiau, nei pagal pasirašytą sutartį. Pagal sutartį Dariaus Mockaus valdomai bendrovei „Darnu Group“ priklausanti „Salvinta“ darbus turėtų pasibaigti 2023 metų gruodžio mėnesį, tačiau planuoja pastatyti ir priduoti 2023 metų birželio mėnesį).
– Ar teisingai suprantu, kad Lietuvos žvalgybos tarnybos – tiek karinė žvalgyba, tiek VSD, išsklaidė Seimo nario Vytauto Bako keliamus klausimus, kad su „MG Baltic“ susijusių įmonių dalyvavimas galėtų pažeisti nacionalinio saugumo interesus?
– Pasitikrinome susirašinėjimą, pažymas, tad galėčiau tik dar kartą pasakyti, kas buvo parašyta – kad duomenų, patvirtinančių, kad minimi kandidatai ar subtiekėjai nėra patikimi ar keltų pavojų nacionaliniam saugumui ar kitos valstybės narės saugumui, nenustatyta. Nėra tokių įrodymų. Policijos departamentas nepateikė informacijos, Valstybės saugumo departamentas pasakė, kad tiekėjo patikimumo ir grėsmės nacionaliniam ar kitam valstybės saugumui nebuvimą patvirtina tiekėjo patikimumo pažymėjimas. Jie turi pažymas dėl įslaptintos informacijos, žymimos „slaptai“ žyma. Pasižiūrėjau visus dokumentus, susirašinėjimą – visi teisiniai dokumentai surinkti.
Be abejonės, mes žinome teisminius procesus, kurie vyksta. Ar suvaldomos rizikos, susijusios su jais – taip, gavau teisininkų konsultaciją, kad tos rizikos yra suvaldomos ir projektai dėl to neturėtų nukentėti. Tačiau dar kartą pabrėšiu – nuopelnų dėl projektų iniciatyvos ir sudarymo sau prisiimti negaliu. Jų nutraukimas, pavyzdžiui, jei priimtų vienasmenį sprendimą, kad nepaisant visų parengiamųjų darbų, jie nutraukiami, valstybei ir krašto apsaugai kainuotų kelis milijonus eurų. Manau, kad bet kokiu atveju turime vertinti tuos teisinius argumentus.
– Ministre, kokia būtų Jūsų žinia Lietuvos verslui, gynybos pramonei, ar Jūs numatote priemonių skatinti Lietuvos gynybos pramonę?
– Buvo tokių numatyta priemonių, bet noriu pabrėžti, kad iš žmonių, kurie dirba gynybos pramonėje, turėtų irgi būti didesnė iniciatyva. Krašto apsauga yra šiek tiek pasiruošusi į ateitį paremti tuos projektus ekonominiais finansiniais instrumentais, per įvairius fondus, bet iniciatyvą taip pat turi rodyti tie, kurie mano, kad gali ne tik tarpininkauti kokiam nors labai geram ginkluotės pardavėjui Vakaruose, bet ir sukurti realius pajėgumus čia Lietuvoje, kažką vystyti. Patys suprantate, kad kai Lietuvoje atsiranda sudėtinga karinė technika, reikalingas aptarnavimas, remontas. Žinoma, kad tokias iniciatyvas paremtumėme, jos labai reikalingos.
– Vienas iš didžiausių sandorių yra amerikietiškų sraigtasparnių „Black Hawk“ pirkimas. iš pradžių svarstyta pirkti šešis, vėliau apsistota ties keturiais. Kaip vertinate šį sandorį, ar numatote kažkokių korekcijų?
– Sumažinimas atsirado dėl ne nuo mūsų priklausančių priežasčių. Manau, kad sandoris yra geras, nes mums reikia pasitraukti nuo sraigtasparnių rusiškos platformos. Visos Rytų Europos šalys skirtingu greičiu tą dalyką daro. Juo labiau, kad po kelių metų pasibaigia resursas, kada tuos „Mi-8“ baigti eksploatuoti ir jų atsisakyti. Man svarbu, kad turėsime amerikiečių sraigtasparnius, amerikiečių parengtus mūsų specialistus šiai platformai aptarnauti. Tai ne tik politinis sprendimas, kad įsigykime iš amerikiečių, tas irgi labai svarbu, bet svarbu ir pats pirkinys. Kartais lyginamos kainos, sakoma, kad per daug gal kainuoja, bet reikalas tame, kad mes ne tik specialiai aprūpintus sraigtasparnius perkame, bet visą aptarnavimo apmokymo paketą, ko mes savo šalyje, deja, neturime.
– Kaip suprantu, yra palikta galimybė ateityje nusipirkti ir dar porą sraigtasparnių?
– Taip.
– Pastaraisiais metais vis pasigirsta svarstymų, kad nors NATO ir Lietuva turi ginkluotos gynybos planus, bet Lietuvai trūktų visuotinio valstybės gynimo plano, kuris apibrėžtų ir kitų valstybės institucijų, visuomenės pilietinio pasipriešinimo vaidmenį. Ar Jūs pritariate, ar nepritariate, kad yra tokia spraga ir reikėtų visaapimančio platesnio plano?
– Be abejonės, aš tam pritariu, ir, tiesą sakant, mes apie tai galvojame, ir ne tik galvojame, bet ir darome. Koncepcija yra kuriama. Tai bus padaryta. Tas planas anksčiau ar vėliau, aš tikiuosi, kad anksčiau, atsiras. Mes pradedame nuo koncepcinių dalykų.
– Gal galite detalizuoti?
– Ne, kol kas nedetalizuosiu, nes svarstymas dar nebuvo atviras. Aš tik noriu pasakyti, kad darbas šita linkme vyksta.
– Tai vyksta kažkokiam uždarame įslaptintame formate?
– Taip, kol kas tokiame. Tiesiog dar neišėjome į viešumą, nesutarę, kokia dalimi ir kiek komunikuoti.
– Ar koordinuojanti institucija būtų Krašto apsaugos ministerija, ar kažkas kitas?
– Geriausiai, kai koordinuojant institucija yra Vyriausybė, nes jeigu yra tarpinstitucinis planas, kai reikia įtraukti kitus, tai būtų geriausia. Bet žinoma, jei būtų prasirinkta, kad tai turi daryti Krašto apsaugos ministerija, tai tai ir darysime.
– Tai bus viena iš svarbių Jūsų strateginių prioritetų?
– Taip, vienas iš svarbių dokumentų.
– Jūs esate ir ministras, ir Seimo narys. Kaip derinsite šiuos darbus, kiek laiko liks parlamentinei veiklai?
– Jau matosi, kad mūsų dalyvavimas eiliniuose balsavimuose Seime nėra toks nuoseklus, kaip norėtųsi, dalyvaujame pačiuose svarbiausiuose principiniuose balsavimuose. Bet pasibaigė eilinė rudens sesija, iki kitos dar du geri mėnesiai, yra laiko ir darbams ministerijoje.
Iš tokios situacijos yra ir pliusas – iš Seimo atėję ministrai gal labiau nepriklausomi, savarankiškesni sprendimuose. Nenoriu nuvertinti kitų ministrų pastangų, jie irgi kvalifikuoti profesionalai, bet mums padaryti politinį spaudimą sunkiau, nes turime tvirtesnį užnugarį.
Ministro darbe, jeigu lyginčiau su Seimu, labai daug informacijos, tenka eiti į gylį gerokai giliau negu tai mes darome Seime.
– Kaip apibūdintumėte savo vadovavimo stilių – kiek imatės darbų ant savo pečių, kiek esate tas, kuris daugiau deleguoja funkcijas?
– Aš esu iš tų, kuris deleguoja funkcijas. Politinę atsakomybę, be abejonės, visada prisiimi, bet jeigu yra politinė komanda, viceministrai, tai mes turime visi dirbti kartu. Jeigu yra pasidalintos sritys, tai viceministrai savo atsakomybę turi nešti, vykdyti užsibrėžtus uždavinius, darbus. Norėčiau, kad mano pasirinkimai būtų įvertinti kaip geri ir viceministrai atliktų kvalifikuotai savo darbą.
Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB BNS sutikimo draudžiama
