FreepikIncelių ideologija pamažu ateina ir į Lietuvą. „Svarbu suprasti, kad daugelis tų žmonių yra vaikai“, – interviu IQ teigė lygių galimybių ekspertė Augustė Dudutytė, kalbėdama apie incelių bendruomenės ideologiją, kuo ji patraukli jauniems paaugliams ir kaip būtų galima šią problemą spręsti.
– Kiek iš savo darbo patirties esiate susidūrusi su incelių bendruomene Lietuvoje, kokie asmenys jai priklauso ar galėtų priklausyti? Ar galima išskirti kurią nors ekonominę ar socialinę grupę?
– Kai kalbėjausi su mokytojais, kurie dirba mokyklose su jaunuoliais, iš jų žinau, kad Andrew Tate’o turinys yra paplitęs, kad jie vartoja visą tą manosphere žodyną ir tas žinutes atkartoja. Šiuo atveju tai buvo privati mokykla Vilniaus centre. Tai gali būti vidurinės klasės atstovai, miestiečiai. Bet taip pat žinau ir atvejų, kai tai pasitaiko ir gyvenant skurdesnėmis sąlygomis, pavyzdžiui, vienkiemiuose – ten neseniai įvestas internetas, vaikinų aplinkoje nėra bendraamžių, jie niekada nedirbę, ir jų pagrindinis langas į pasaulį yra internetas. Jie kaip tik labai gerai moka anglų kalbą, nes internetas yra ta erdvė, kur jie leidžia laiką, jie moka naudotis visomis socialinėmis medijomis. Tai atrodo tobuliausias incelių propagandos „klientas“, nes jis patiria socialinę atskirtį, nėra integravęsis į visuomenę, neturi galimybės susiformuoti nuomonės iš savo patirties – tada jis priima tą informaciją, kurią jam duoda internetas, ir jį įtraukia į visą incelių bendruomenę, dar labiau izoliuoja nuo visuomenės.
Eglė CimalanskaitėEsu skaičiusi iš užsienio tyrimų, kad nemaža dalis incelių bendruomenės narių taip pat yra jaunuoliai, kurie yra autizmo spektre, ir dėl to jiems sudėtinga užmegzti romantines pažintis, susirasti draugų, jie jaučiasi nepritampantys ir ieško tam paaiškinimų.
– Ir tas paaiškinimas yra ne apie spektrą, o apie tai, kad su visuomene yra kažkas negerai?
– Taip, manau, kad čia veikia du paraleliniai mechanizmai. Gali būti, kad stokoji kokių nors socialinių įgūdžių bendrauti su merginomis kaip su paprastais žmonėmis arba neatitinki vis dar gajaus nerealistiško vyriškumo idealo ir dėl to patiri atstūmimą. Incelių ideologija panaudojama kaip paaiškinimas, kodėl tu nepritampi, kodėl tau nepavyksta susirasti partnerės, kodėl tu esi socialiai izoliuotas ir t. t.
Kokia yra demografija, man sunku pasakyti. Incelių ideologija ieško atpirkimo ožių, ji labiausiai imponuoja tiems, kurie yra pažeidžiami. Tada kyla klausimas, kaip pažeidžiami – gali būti socialiai pažeidžiamas, gali būti psichologiškai pažeidžiamas, bet taip pat, man regis, gali būti pažeidžiamas kaip jaunas vyrukas, kuris neatitinka to dominuojančio vyriškumo idealo, ir tada ieškai kažkokio paaiškinimo. Internetas tampa saugia, anonimiška vieta, kur tai padaryti. Tie ideologiniai paaiškinimai tau yra labai patogūs, nes jie dažnai pasako, kad kaltas ne tu, o modernūs laikai, feminizmas, moterys ir t. t. Tu ne tik esi nekaltas, bet dar ir nuskriaustas, ir tas paaiškinimas taip natūraliai įsistato į tavo pasaulėžiūrą, kuo labiau esi pažeidžiamas vienu ar kitu pjūviu, tuo labiau tau imponuos šis paprastas, nuasmenintas, asmeninę atsakomybę nuimantis paaiškinimas.
Manyčiau, kad ši ideologija taip pat labai imponuoja tiems žmonėms, kurie jau turi kažkokias seksistines pažiūras, vadovaujasi lyčių stereotipais, nes tada, vadinasi, šis paaiškinimas įtelpa į tavo iš anksto susiformavusią pasaulėžiūrą.
– Tarsi reikia kažkokios išdirbtos dirvos. Jei galėtume apibrėžti specifinę demografiją, galėtume taikyti ir specifines, konkrečias priemones. Skaičiau Ellioto Rodgerio manifestą (2014 m. šešis žmones dėl incelių ideologijos nužudęs amerikietis – IQ past.) – jis užaugęs nevisiškai tobuloje šeimoje, jo tėvai išsiskyrė, kai jis buvo mažas, bet jis augo Los Andžele, turėjo turtingus tėvus, jam buvo viskas suteikta, ir vis tiek jis turėjo sunkumų mezgant socialinius santykius ir užkliuvo už tos ideologijos, kuri visiškai pakeitė žmogaus mąstymą. Nesvarbu, ar esi iš vienkiemio, ar tau suteiktos visos galimybės, vis tiek gali būti pažeidžiamas – to negali numatyti. Ar tokius žmones apvilia jų šeimos, visuomenė?
– Man patiko toks jutuberis („F. D. Signifier“ – IQ past.), sociologijos daktaras, o prieš tai gal 10 metų dirbo mokytoju. Jo darbinis profilis buvo susijęs su darbu su jaunais juodaodžiais vaikinais, kurių dalis yra iš skurdesnės aplinkos. Visa ši incelių tema jam yra arti širdies ir kompetencijų, ir man labai patiko, ką jis pasakė: vaikinai negimsta A. Tate’o gerbėjais, jie yra jais užauginami.
Nors, pavyzdžiui, kaip seriale „Adoslescence“ („Paauglystė“ – IQ past.) pristatyta, kad tėvai yra šokiruoti, jog jų ganėtinai „tvarkingai“ augintas sūnus galiausiai tapo žmogžudžiu. Bet kai kurie aiškintų, kad, jei augini vaiką su kažkokiais stereotipais ar lytinėmis normomis, kurių dalis yra tai, kad vaikinai turi slėpti savo emocijas, jog neatrodytų silpni, visą neigiamą energiją užspausti savyje, jie neišmoks savireguliacijos, neįgaus emocinio intelekto, be to, tai tiksinti bomba, ir jei jautiesi bejėgis, mizoginija tave įgalins. Kuriamas įspūdis, kad moterų žeminimas tau suteiks galios, statuso kitų akyse. Net ir mažesne forma skiepijami lyčių stereotipai skatina mizoginiją, savęs išaukštinimą ir kito žeminimą, ypač kad atrodytumei kaip stiprus vyras, jei dominuosi prieš moterį. Ir todėl internete dabar gausu tokio berniukus „įgalinančio“ turinio. Šis turinys yra labai populiarus toje visoje manosphere aplinkoje, bet ir konkrečiau incelių aplinkoje, kur kažkoks podcasteris pasikviečia atsirinktą grupę merginų, kurios dalies visuomenės akyse yra nepadorios, pavyzdžiui, turi „OnlyFans“ anketas, ir jas bando argumentais suvartyti, kad jos esą yra neturinčios vertės, paleistuvės, neprotingos ir t. t. Tai vadinamasis raige-bait‘inis („įniršį kurstantis“) turinys, kurį tada žiūri daug jaunų vyrukų, nes tai jiems sukurta – kad jie dar labiau įtvirtintų tą savo nuostatą ir poziciją, jog moterys yra žemesnės vertės, kad jos yra kvailesnės už vyrus, mažiau nusipelnusios, ir taip pateisinti tą savo neapykantą ir bendrą mizoginiją.
Tai tarsi užburtas ratas, kai tampi toks, kaip ir tas incelis... Esu tai mačiusi ir iš savo realių susidūrimų su inceliais. Nors tu labai nori santykių, tačiau turi tų mizoginiškų nuostatų, kurios tau dar labiau trukdo eiti į prasmingą ryšį su moterimi, ir tada turi vis mažiau galimybių susidaryti įspūdį apie tai, kad moteris irgi yra žmogus, iš realių patirčių. Tada visą tavo supratimą apie moterų ir vyrų tarpusavio santykius formuoja algoritmas. Algoritmas jau žino, kad tave labiausiai domina toks radikalizuojantis turinys. Tai užburtas, ydingas ratas, ir blogiausia tai, kad tie turinio kūrėjai prisidengia tuo, jog jie bando padėti inceliams. Jie yra tarsi gyvenimo stiliaus koučeriai, guru, kurie pasakoja, kaip gyventi, kaip tapti turtingu alfa patinu, aukštos vertės vyru. Bet iš tiesų jie pardavinėja druskingą vandenį – sprendimus, kurie nėra moksliškai pagrįsti ir kurie iš tiesų tik dar labiau įtraukia tuos jaunuolius į izoliaciją. Bando gydyti nuodais, nuo kurių jie ir susirgo.
– Jei esi vienišas, užaugęs internete, pripratęs prie tos bendruomenės ir tada netyčia susirandi merginą arba šiaip draugę, visa ta bendruomenė, prie kurios esi pripratęs, irgi tave atstums. Realiai rizikuoji prarasti tai, kas šiuo metu tau yra artimiausia.
– Taip, ir tapsi kažkokiu išdaviku ar parsidavėliu, arba dažnai bendruomenės nariai teigia, kad niekada iš tiesų nebuvai incelis, nes neatitikai tų sugalvotų kriterijų, kaip turi atrodyti ar koks būti.
– Sakėte, kad bendravote su mokytojais. Ar susidarėte kokį nors įspūdį, kokia yra šios bendruomenės radikalumo skalė čia, Lietuvoje? Viena yra vartoti tą turinį ir prijausti tai ideologijai, ir visai kas kita – naudoti tai praktikoje ar ką nors planuoti. Su kuo esate susidūrusi iš savo patirties?
– Mes neturime tyrimų, kurie rodo, kiek yra paplitusios incelių nuostatos Lietuvoje, arba, pavyzdžiui, kiek smurto artimoje aplinkoje atvejų yra nulemti būtent incelių ideologijos turinio. Bet mes turime visuomenės nuomonės apklausas, kurios matuoja, kiek yra paplitusios smurtinės nuostatos visuomenėje. Pavyzdžiui, jei neklystu, daugiau kaip 40 proc. Lietuvos gyventojų pritaria teiginiui, kad, kai berniukai mergaitėms kelia sijonus arba tampo už kasų, tai iš tiesų yra nekaltas dėmesio rodymas. Šių nuostatų paplitimas yra sąlygos, kurios ilgainiui veda prie smurto pateisinimo ir seksualinio priekabiavimo. Tarp jaunimo tokios nuostatos vis dar yra normalizuojamos, žinome, kad dalis žmonių iš tiesų pateisina smurtą. Tai nebūtinai kyla iš incelių ideologijos, tai mūsų patriarchalinės visuomenės paveldas, bet tai jau pasako apie smurtinių nuostatų paplitimą visuomenėje.
Taip pat skaičiau Lietuvos žmogaus teisių centro tyrimą apie tai, kiek tokių minčių statistiškai yra paplitę tarp lietuvių kūrėjų, kurie kuria turinį socialinėse medijose. Toje apklausoje buvo apklausta apie 300 jaunuolių nuo 15 iki 29 metų ir sudarytas sąrašas socialinės medijos paskyrų, kurias šie jaunuoliai stebi, seka ir kurių turinį vartoja. Ten iš tiesų matome labai daug paplitusio lyčių stereotipais įkrauto turinio – nuo to, kaip vaikinai yra vaizduojami kaip turintys dominuoti, turintys galią, privalantys būti disciplinuoti ir sėkmingi, finansiškai praturtėję; o merginos yra labiau manipuliuojančios, jautrios, nepastovios, kvailos, paviršutiniškos, taip pat iki turinio, kuris jau kalba ne tik atskirai apie moterų stereotipišką vaizdavimą ir vyrų stereotipišką vaizdavimą, bet jų santykių vaizdavimą. Tyrimas paminėjo, kad labai dažnai vaizduojamos tokios santykių situacijos būtent per konfliktą, kai mergina nuolat pyksta ant vaikino, vaikinas negerbia merginos, ji kažko nepasako iki galo, nutylėdama nekomunikuoja, o jis nesupranta kažkokių subtilių užuominų – žodžiu, moterys iš Veneros, o vyrai iš Marso. Dažnai net pašiepiama taip, kad ilgainiui yra normalu, jog tie santykiai tampa tokie, kur tu vienas kito neapkenti, šaipaisi, visai atvirai yra mizoginiškas turinys. Tos paskyros turi šimtus tūkstančių sekėjų.
Nors nežinome, kiek šios incelių ideologijos nuostatos yra paplitusios, bet žinome, kad turinys, kuris koreliuoja su smurtu lyties pagrindu ir lyčių stereotipais, yra plačiai sekamas. Net jeigu nežinome aprėpties, mes žinome tendenciją. Vienas tyrimas Jungtinėje Karalystėje atskleidė, kad Z karta labiau pritaria teiginiui, kad feminizmas padarė daugiau blogo nei gero, palyginti su kūdikių bumo karta. Nuostata, kad jaunimas bus vis progresyvesnis ir natūraliai su nauja karta ateis daugiau emancipacijos, tarpusavio pagarbos tiek tarp vyrų, tiek tarp moterų, neišsipildo. Matome, kad ilgainiui vis labiau plinta nuostatos, kad moterų emancipacija yra netektis vyrams, zero-sum game, kad tai neša žalą. Tai turbūt irgi susiję su tuo, kad labai daug jaunų žmonių vartoja tą turinį.
Dar vienas tyrimas rodo, kad, kuo anksčiau pradedi vartoti tą manosphere turinį kaip jaunas žmogus, tuo ilgiau liksi toje erdvėje. Jei neklystu, jei pradedi vartoti 13-os metų, toje erdvėje pasiliksi vidutiniškai penkerius metus. Jei pradedi žiūrėti vėlesniame amžiuje, tikėtina, kad praleisi mažesnį laiko tarpą. Gal irgi svarbu turėti omenyje, kad tikėtina, jog didžioji dalis, kuri vartoja tą turinį, yra iš tiesų jauni vyrukai. Vadinasi, jie vartoja tą turinį, kai formuojasi jų pasaulėžiūra, kai jie yra labiausiai susirūpinę socialiniu nepritapimu, kai jiems itin svarbu megzti sėkmingus santykius, tiek romantinius, tiek draugiškus. Ir tai visiškai normalu ir natūralu, kad jie išgyvena dėl šių dalykų. Bet tada ateina algoritmas ir super užsikačialinęs A. Tate’as su lamborghiniais, daugybe merginų fone, cigaru ir rollexais, ir tau pradeda dalinti visiškai mokslu nepagrįstus patarimus bei paaiškinimus apie tai, kodėl tave atstumia, kodėl tu taip jautiesi ir kaip tau iš to išbristi. Čia yra itin pavojinga kombinacija, nes tie jaunuoliai užaugs su šiomis nuostatomis. Tyrimai rodo, kad ankstyvoje jaunystėje suformuotos pažiūros didžiąja dalimi išlieka visą tavo gyvenimą ir paskui naudoji tą informaciją, kuri patvirtina tavo nuostatas. Šie žmonės užaugs, jie taps sprendimų priėmėjais, ir galbūt tas progresas, kurį mes padarėme lyčių lygybės atžvilgiu, kuris turi naudos tiek vyrams, tiek moterims, bus atsuktas atgal.
– O aš kaip tik turėjau hipotezę, kad, jei esi jaunas, kaip sakei, 13–14 metų, ir pradėjai vartoti tokį turinį, tave bus lengviau iš to ištraukti nei žmogų, kuriam yra 17–18 metų, kuris jau turi daugiau patirties, kurio nuostatos labiau susicementavusios. Minėjote, kad su tokiu turiniu paauglys praleidžia apie penkerius metus. O kas nutinka toliau? Ateina realus gyvenimas, universitetas, jis pamato, kad tai nėra tiesa?
– Galime paspėlioti. Manau, kad dalis jų tiesiog išauga. Turbūt ilgainiui gyvenimo realybė prispaudžia, kad negali sėdėti ir vartoti turinio aštuonias valandas per parą, tau reikia eiti dirbti, gyventi, ir tada per realias patirtis turbūt susiduri su reiškiniais, kurie meta iššūkį tavo įsivaizdavimui, kurį galbūt suformavo tas turinys, gali pradėti juo abejoti. Taip pat manau, kad, kai tau ilgą laiką pardavinėjama tokia panacėja, kad moterys yra kaltos dėl to, jog nesusirandi partnerės, nes jos siekia aukštesnio statuso vyrų, nei kad tu atitinki, ir kad tu arba nieko negali padaryti, reikia su tuo susitaikyti, arba tau reikia imtis kažkokių drastiškų, paviršutiniškų strategijų – kaip tapti labiau dominuojančiu, agresyviu, ištobulinti savo kūną ir pan., nors šiaip šios savybės nebūtinai prisideda prie sėkmingų santykių, – ir jei kelerius metus bandei, bandei, bandei šitą strategiją ir nepasiseka, kažkuriuo metu supranti, kad tai neveikia. Tada pats atsitrauksi nuo to turinio, nes suprasi, kad švaistai laiką. Praėjo metai, kiti, tavo situacija nėra pasikeitusi.
– Esate sakiusi, kad, jei rūpi ši problema, tai automatiškai turi rūpėti ir patys inceliai. Negali demonizuoti žmonių, nes iš esmės darai tą patį, ką ir jie – susikuri priešą. Ar esate svarsčiusi, kaip būtų galima spręsti šią problemą?
– Galiu pasakyti porą dalykų. Vienas – dėl mano argumento už empatiją, kad svarbu yra ne pašiepti šią bendruomenę, bet bandyti ją suprasti. Gėdinimas nėra efektyvi žmonių nuomonės keitimo strategija, tai juos tik dar labiau izoliuos, tai yra prisidėjimas prie priežasčių, dėl kurių jie iš tiesų ir pasislepia internete.
Kitas dalykas – svarbu suprasti, kad daugelis tų žmonių yra vaikai. Tai yra berniukai, kurie yra mokomi gniaužti savo emocijas, kurie yra ideologiškai apdirbti į pasaulėžiūrą, kuri tiek trumpuoju, tiek ilguoju laikotarpiais jiems sukuria daug žalos, nes sunkiau megzti romantinius santykius, bet taip pat jie pradeda matyti kitus vaikinus kaip konkurentus – ne tik objektifikuoti moteris, bet ir save, nes pradeda save vertinti pagal tokius paviršutiniškus kriterijus, kaip fizinė būklė, ar esi pakankamai raumeningas, ar pakankamai aukštas, ar tavo žandikaulis pakankamai vyriškas, ar esi pakankamai finansiškai sėkmingas, ar esi alfa vyras ir t. t. Iš tiesų tai nėra prosocialios savybės, o dar labiau vienatvę skatinančios savybės, kas turbūt ir nenuostabu, kai daug kalbame apie vyrų vienatvės epidemiją, ypač palyginti su vyrais iš ankstesnių kartų. Manau, kad tokio turinio vartojimas internete prisideda prie jų vienatvės, o berniukai tam tikra prasme tampa įkaitais. Iš vienos pusės – visuomenės nuo vaikystės jiems primetamų lytinių standartų, kurie apriboja tavo kaip žmogaus leistinus potyrius, emocijas ir t. t. Ir iš kitos pusės – tavo sprendimo pirminėms kančioms, kurios kyla iš tų lyčių stereotipų, ir tas sprendimas dar labiau sustiprina tavo kančias.
Manau, kad turime nenuvilti savo vaikų juos smerkdami, o ieškoti, kaip efektyviai jiems padėti. Efektyviausia pagalba yra prevencija. Tai visų lyčių stereotipų mažinimas ir lytinis švietimas, žmonių, kurie dirba su jaunais žmonėmis, švietimas apie tokį radikalizuojantį turinį, kad jie kiek įmanoma anksčiau tai pastebėtų ir prireikus suteiktų pagalbą – psichologinę ar emocinę.
Yra žmonių, kurie sako, kad problema kyla iš to, jog nėra pakankamai teigiamo vyriškumo pavyzdžių. Aš pati kiek abejoju šiuo argumentu, nes, jei mes pasižiūrėtume į populiariausių filmų pasiūlą, muzikos pasiūlą, fantastinių filmų veikėjus ir t. t., ten yra daug tradicinį vyriškumą atliepiančių veikėjų – vien visoje „Keršytojų“ franšizėje ar „Galaktikos sergėtojų“, Džonas Vikas ir t. t. Kas antras veiksmo filmas turi tradicinį vyriškumą atliepiantį vyrą kaip vaidmenį. Manau, kad mums trūksta skirtingų vyriškumo pavyzdžių. Iš dalies dėl popfeminizmo buvo manoma, kad kuriant progresyvius veikėjus reikia tiesiog sukurti daugiau moterų, kurios būtų vyriškos. Bet manau, kad progresyviausias dalykas, kurį galime padaryti, tai populiariojoje kultūroje atvaizduoti daugiau skirtingų vyriškumo pavyzdžių ir daugiau skirtingų moteriškumo pavyzdžių. Nes tokia yra realybė, ar ne? Žmonės yra skirtingi, bet kai neatitinki vienos ar kitos dėžutės, kuri vaizduojama ir šlovinama viešumoje, tai tau sukelia daugybę kančių, kurios ilgainiui gali išvirsti į destruktyvų elgesį tiek prieš save, tiek prieš kitus. Skirtingos reprezentacijos yra labai svarbu – pamatyti, kad ir koks tu būtumei, galėtumei atrasti tai, ką reiškia būti geru žmogumi nepaisant to, kokios lyties esi.
– Kita mano interviu pašnekovė, socialinė darbuotoja, teigė, kad jaunuolių aplinkoje yra mažai teigiamų vyriškumo pavyzdžių, autoritetų, su kuriais jie galėtų pasišnekėti, ir net tarp jos kolegų vyrų nėra tiek daug tų, kurie pastebi šią problemą, nors ją pastebi jos kolegės moterys.
– Tos darbo pozicijos, kur jaunuoliai gali susidurti su suaugusiaisiais, – mokytojai, jaunimo darbuotojai, sveikatos įstaigų darbuotojai, – yra stipriai feminizuotos, šiuose sektoriuose dirba kur kas daugiau moterų nei vyrų. Jei sakome, kad padarėme nemažai progreso įtraukdami moteris į STEAM sritis, turime pripažinti, kad nepadarėme tiek daug įtraukdami vyrus į tradiciškai moteriškas sritis. Tai, kad nėra vyrų, su kuriais galėtų pasidalinti, galvoju, ar čia labiau problema, kad nėra tų vyrų, ar kad negali su jais pasidalinti. Gal čia irgi yra tas suaugusio vyro negebėjimas užmegzti pokalbio su jaunu žmogumi, tai ta pati iš lyčių normų kylanti problema – nesijauti įgudęs emociškai, jautiesi nejaukiai tuose pokalbiuose, nenori pasirodyti pažeidžiamas ar silpnas.
– Kaip ir seriale „Adoslescence“, kur, atrodo, normali šeima, o paskui po kurio laiko pamatai, kad tėvas atitinka tuos tradicinius stereotipus ir kodėl sūnui galėjo atrodyti sunku su juo pasikalbėti. Mes esame tiek užaugę su tais stereotipais, kad jų patys neatpažįstame.
– Visiškai. Manau, svarbu pripažinti, kad visi esame seksistai ir nėra kokios nors atskiros grupės super blogų žmonių, kurie kuria visą blogį. Kasdienybėje mes tas lyčių normas kuriame, įkūnijame ir perkuriame, reprodukuojame, patys nepastebėdami keliame tuos dvejopus standartus vyrams ir moterims. Žinome, kad iš to kyla daugybė socialinių problemų – tarp vyrų paplitęs alkoholizmas, savižudybės, nusikalstamos veikos, smurtas, moterys irgi patiria smurtą artimoje aplinkoje, taip pat kibernetinis smurtas, mizoginija, mažesnės algos ir t. t. Lyčių normos yra oras, kuriuo mes kvėpuojame, ir nors galime būti prie jo pripratę ir normalizavę, tai nereiškia, kad tai nedaro žalos. Manau, kad tokie momentai, kai jauni žmonės tampa imlūs tokiam turiniui, negalėtų nutikti, jei iki tol nebūtų palaikomi „nekalti“ stereotipai. Tai yra būtinos sąlygos, kaip ir minėjai, kad galėtum tapti imlus smurtavimui prieš moteris, seksualiniam smurtui, moterų sudaiktinimui ir t. t.
Kokie, mano vertinimu, yra sprendimai? Manau, kad žinant, kokią žalą daro socialinės medijos ir interneto vartojimas žmonėms, ypač jauniems, turėtų būti taikomos tokios pačios amžiaus ribojimo priemonės, kaip daroma su bet kokiu kitu priklausomybes keliančiu produktu ar priemone. Žinau, kad Australijoje tai įgyvendinama – kad galėtum naudotis socialiniais tinklais, turi pereiti griežtus tapatybę patvirtinančius elektroninius vartus, kaip dabar mes naudojame prisijungdami prie elektroninės bankininkystės. Tai griežčiau turi būti įgyvendinama ir Lietuvoje bei Europos Sąjungoje.
Turėtume į švietimą daugiau įtraukti lyčių stereotipų naikinimą, lytinį ugdymą ir skatinti ne tai kad daugiau teigiamo vyriškumo pavyzdžių – tai yra nauja dėžutė, nauja norma, su kuria ateina nauja opresija ir disciplinavimas, jei ta grupė neatitiktų standarto, – o tiesiog skirtingų vyrų ir moterų vaizdavimą, kad ir koks tu bebūtum, svarbiausia, kad būtum geru žmogumi. Dabar kurti atskirą standartą apie tai, ką reiškia būti geru vyru, man skamba labai keistai. Jei man kas nors sakytų, štai ką reiškia būti gera moterimi, man būtų labai keista. Jei sakytų, štai ką reiškia būti geru, pavyzdžiui, juodaodžiu, nes yra biologiniai skirtumai, ar ne? Tai kodėl mes nesukuriame standarto negalią turintiems asmenims, ką reiškia būti geru asmeniu su negalia? Ar geru depresija sergančiu asmeniu? Kai pradedi taip ekstrapoliuoti, pamatai tą absurdą, kai, man atrodo, mums tiesiog reikia skatinti bendražmogiška pagarba, lygiateisiškumu ir laisvu pasirinkimu grįstus santykių modelius. Tai, ką reiškia būti geru žmogumi ir kad tai būtų pateikiama skirtingų žmonių lūpomis.
Tai, koks dabar yra socialinių medijų pasipelnymo modelis, kai jis grįstas kuo ilgesniu žmonių dėmesio išlaikymu platformoje, o tai daroma per algoritmą skatinant vis labiau radikalizuojantį, konfliktišką turinį, prisideda ne tik prie jaunuolių radikalizacijos, bet ir segregacijos, kai vaikinams ir merginoms yra rodomas kardinaliai skirtingas turinys. Tai tik dabar labiau skatina stereotipinį elgesį tarp moterų ir vyrų, skatina priešpriešą, susiskaldymą, kuris iš dalies matyti JAV, bet ne tik Amerikoje, o ir visame pasaulyje politiniais aspektais. Jei nenorime turėti susikiršinusios visuomenės, gyventi draugiškai, santarvėje, turime galvoti, kaip spręsti šį algoritmų paskatų mechanizmą, kuris yra labai neetiškas ir kuris išnaudoja pažeidžiamiausius asmenis jų sunkiausiu momentu tam, kad monetizuotų jų silpnybes, parduodant kažkokią išsigalvotą šventą karvę, kuri tik dar labiau pagilina problemas.
