Asmeninis archyvasNeseniai švietimo, mokslo ir sporto ministras Gintautas Jakštas pareiškė, kad Lietuva, kaip ir Latvija ir Estija, galėtų pamažu atsisakyti mokymo rusų kalba. Tačiau švietimo ekspertai įsitikinę, kad aklai sekti kaimynių pavyzdžiu būtų ydinga.
Praėjusią savaitę ministras G. Jakštas Žinių radijo eteryje patvirtino, kad Lietuva galėtų pasimokyti iš gretimų valstybių. „Turėtume orientuotis į Europos Sąjungos kalbas, kad tautinių mažumų mokymas vyktų jų kalba, galimi dvišaliai susitarimai su kitomis šalimis, jei yra draugiška šalis, pavyzdžiui, Ukraina. Latvija ir Estija yra pavyzdys“, – tvirtino G. Jakštas ir pridūrė, kad ministerija svarstys, ar būtų galima atsisakyti mokymo rusų kalba.
Nors ministerija nurodė tik svarstysianti, ar būtų verta naikinti rusakalbių mokyklas, dalis politikų ir prezidentūra išlieka itin kritiški. Ekonomikos ir inovacijų ministrė, Laisvės partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė kalbėdamasi su žurnalistai nurodė, kad ministro įžvalgos dėl tautinių mažumų mokyklų – populizmas ir bandymas pasipelnyti politinių dividendų. Prezidento Gitano Nausėdos vyriausioji patarėja Asta Skaisgirytė pabrėžė, kad vertėtų diskutuoti ne apie rusiškų mokyklų naikinimą, o kaip pagerinti rusakalbių ar lenkakalbių integraciją.
Tačiau tautinių mažumų švietimo tema ne visada buvo aktuali politikams. Švietimo ekspertai pripažįsta, kad ilgą laiką skirtingos vyriausybės neturėjo politinės valios pagerinti tautinių mažumų švietimą. Dėl to iki šiol dalis mokinių, besimokančių rusiškose mokyklose, atsiduria visuomenės paraštėse (IQ apie tai rašė straipsnyje „Atsidūrę paraštėse“).
Kauno technologijos universiteto (KTU) Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto dekano Ainiaus Lašo teigimu, iki šiol trūksta politinio sutarimo, kodėl reikėtų panaikinti rusiškas mokyklas. Interviu IQ portalui docentas patvirtino, kad, siekiant reformuoti tautinių mažumų ugdymą, nederėtų imtis skubotų veiksmų ir iškart sekti latvių ir estų pėdomis.
– Praėjusią savaitę ministras G. Jakštas pareiškė svarstysiantis galimybes atsisakyti mokymo rusų kalba. Jis taip pat nurodė, kad rusakalbių mokyklų uždarymas nėra įmanomas dėl senų tradicijų. Kaip vertinate tokius G. Jakšto pasvarstymus?
– Visų pirma, atgavusi nepriklausomybę, Lietuva, kitaip nei Latvija ir Estija, suteikė pilietybę be išimties visiems tuo metu šalyje gyvenusiems asmenims. Kadangi Lietuvoje, palyginti su mūsų kaimynėmis, nėra tiek daug rusakalbių, kyla klausimas, ar mums tikrai reikia drastiškai naikinti visų tautinių mažumų mokyklas?
Šiuo atveju pastebiu, kad politikai neskuba priimti sprendimų, o analizuoja, dėl kokių priežasčių kyla problemų dėl rusakalbių mokyklų: ar tose mokyklose nėra skatinama vaikų integracija į Lietuvos visuomenę, ar mokiniai nėra tinkamai mokomi lietuvių kalba, o gal tų ugdymo įstaigų bendruomenės yra visiškai prokremliškos? Jeigu bus nustatyta, kad rusakalbių mokyklų tinklas yra tapęs prokremlišku getu, politikai privalės naikinti tas ugdymo įstaigas. Tačiau, jei problema slypi kitur, net neverta kalbėti apie mokyklų naikinimą. Jeigu seksime latvių ir estų pavyzdžiu, nebūtinai išspręsime tautinių mažumų ugdymo problemas.
– Susidaro įspūdis, kad dalis politikų, kalbančių apie tautinių mažumų švietimą, neišskiria rusakalbių mokyklų ir jas tapatina su lenkiškosiomis. Kaip manote, kodėl taip yra?
– Dar visai neseniai lenkų tautinė mažuma buvo laikoma gana prorusiška. Tai susiję su Lenkų rinkimų akcijos partija (Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga – IQ past.), konkrečiai Voldemaru Tomaševskiu, kuris iki šiol simpatizuoja Kremliui. Dėl to ilgą laiką apie tautinių mažumų mokyklas buvo kalbama apibendrintai. Dabar jau aiškėja, kad rusakalbės ugdymo įstaigos galėtų kelti daugiau pavojaus valstybės saugumui. Tačiau kol kas nėra tikslių duomenų apie lenkakalbes mokyklas.
– Laisvės partijos pirmininkės Aušrinės Armonaitės teigimu, ministro svarstymai dėl tautinių mažumų mokyklų panaikinimo – populizmas ir bandymas pasipelnyti politinių dividendų. Ką rodo išsiskiriančios politikų nuomonės šia tema?
– Akivaizdu, kad tarp politikų jau tvyro priešrinkiminė įtampa. Nors tautinių mažumų švietimo tema yra verta diskusijos ir išsamios analizės, susidaro įspūdis, kad tiek A. Armonaitė, tiek kiti politikos lyderiai tarsi a priori teigia, kad jokios problemos nėra.
