Irmantas Gelūnas„Remiantis baime priimti sprendimai dažniausiai yra klaidingi, nes žmonės bando rasti labai paprastus itin sudėtingų problemų sprendimus“, – IQ teigė Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro (UNHCR) biuro vadovė Šiaurės ir Baltijos šalims Annika Sandlund. Apie tai, kokius migracijos iššūkius patiria su Rusija ir Baltarusija besiribojančios Europos valstybės, ir tai, kaip Europa bando subalansuoti žmogaus teises su nacionaliniu saugumu, su A. Sandlund kalbėjosi IQ apžvalgininkas Karolis Juršys.
– Pradėkime nuo stambiausio dramblio kambaryje – balandį ES priėmė migracijos paktą. Kuo jis svarbus ir kokias problemas turėtų spręsti?
– UNHCR daug metų dalyvavo derybose dėl šio pakto. Manome, kad jis yra geras ir iš tiesų išspręs bent kelias problemas. Pirma, tai leistų patekti į ES teritoriją ir taikyti procedūras tiems, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga. Antra, paktas taip pat leistų greitai grąžinti tuos, kuriems tarptautinės apsaugos nereikia, ir, trečia, jis įveda tam tikrą solidarumo mechanizmą tarp ES valstybių, kad prie išorinės sienos esanti šalis galėtų paprašyti kitų valstybių pagalbos, jei susidurtų su prieglobsčio ir migracijos spaudimu.
Nors paktas neišsprendžia visų problemų, tai yra teigiamas pokytis. Svarbu pabrėžti ir tai, kad jis jokiu būdu neįteisina atstūmimo politikos, bet nustato kitas alternatyvas, pavyzdžiui, privalomą pasienio procedūrą, kurios dauguma šalių iki šiol neturi. Šios procedūros padeda atrinkti tuos prieglobsčio prašytojus, kurie yra akivaizdžiai nepagrįsti ir gali būti greitai grąžinti atgal, nuo tų, kurie turi gerą priežastį pareikalauti pabėgėlio statuso. Ir galiausiai per vidurį yra sudėtingos bylos. Tai padeda valstybėms valdyti sienas taip, kaip iki šiol nebūtinai buvo įmanoma. UNHCR taip pat atlieka tam tikrą vaidmenį pakte, todėl valdžios institucijos turi leisti UNHCR patekti prie sienų. Kai kuriose šalyse mes tai turime, bet ne visose.
