Paulius PeleckisPrezidentūrai ir Užsienio reikalų ministerijai (URM) jau trečią mėnesį nesutariant dėl diplomatinio korpuso paskyrimų, šalies vadovo vyriausioji patarėja užsienio politikos klausimais Asta Skaisgirytė nėra linkusi sureikšminti ginčų dėl ambasadorių kandidatūrų. Pasak jos, gana įprasta, kad rinkimai šiek tiek pristabdo sprendimus, susijusius su kadrų politika.
Visgi, prezidento Gitano Nausėdos užsienio politikos grupės vadovė pripažįsta – Daukanto aikštės ir Vyriausybės santykius apsunkina konservatorių partijos lyderio užimamos pareigos Ministrų kabinete. A. Skaisgirytės teigimu, URM vadovaujantis valdančiosios Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pirmininkas Gabrielius Landsbergis dažnai vidaus politikos klausimus supainioja su užsienio politikos sritimi. Todėl, tęsė ji, nepaisant Prezidentūros noro šiuos klausimus spręsti kartu su Vyriausybe, neišvengiamai įsiplieskia konfliktai.
„Kai valdančiosios partijos pirmininkas, kuriam vidus taip pat labai rūpi, perneša vidų į užsienio politikos lauką – tada ir kyla konfliktas“, – interviu Eltai sakė A. Skaisgirytė.
G. Nausėdos patarėja leidžia suprasti, kad ir dėl stringančio ambasadorių paskyrimo kaltė krenta būtent ant Vyriausybės pečių – A. Skaisgirytė nurodo, jog „prezidentui natūraliai nepatinka“, jeigu kas nors bando apriboti jo galias. Tokiu atveju, vaizdžiai tarė ji, šalies vadovas elgiasi lyg vyresnysis brolis, kurio jaunesnioji atžala privalo klausytis.
„Jeigu Vyriausybė mano, kad jos kažkaip turi būti apkarpytos, prezidentui tai natūraliai nepatinka. Ir jis tada sako – taip, jaunesnysis broli, klausyk vyresniojo“, – kalbėjo prezidento patarėja.
„Prezidentas yra valstybės vadovas. Prezidentas, vienas. (...) Tai kas kurio turi klausyti – labai aišku, man atrodo“, – pažymėjo ji, pridurdama, kad URM galėtų įsiklausyti į prezidento prašymus ir dėl į skandalus įsivėlusio ambasadoriaus Jungtinėje Karalystėje Eitvydo Bajarūno.
Tačiau šalies vadovo patarėja įžvelgė ir tam tikro pozityvo – jos nuomone, URM ir Prezidentūros pozicijos dėl ambasadorių pastaruoju metu suartėjo.
„Manau, kad, galbūt, dar reikės jiems vieno susitikimo, kad jie finalizuotų visą sąrašą, ir mes turėsime 2024 m. rotaciją – įskaitant ir Lenkiją“, – patikino A. Skaisgirytė.
– Jau trečias mėnuo kaip tęsiasi Prezidentūros ir URM ginčas dėl ambasadoriaus Lenkijoje paskyrimo, išaugęs, kai kurių vertinimu, į dalies diplomatinio korpuso krizę – stringa visa 2024 m. ambasadorių rotacija. O dar ir vėl į dėmesio centrą grįžo ir ambasadoriaus Jungtinėje Karalystėje E. Bajarūno istorija. Ar ne per daug konfliktų ir įtampų atsiradę mūsų užsienio politikos bare?
– Apie užsienio politiką pradėčiau kalbėti nuo kitų dalykų – nuo geopolitinių, nuo strateginių, kurie yra tikrai svarbūs Lietuvai. Jeigu šį klausimą galėtume palikti pabaigai, kur, man atrodo, būtų šio klausimo vieta – būtų teisingiau. Tai personalo, kadrų politika. Mes žinome, kadrų politika yra labai svarbu kiekvienoje organizacijoje – tačiau tai nėra pirmiau bendros eigos, misijos ir to, ką darome, ar ne?
– Bet veikiausiai sutiksite, kad dėl bendros misijos šalies institucijos, atsakingos už užsienio politiką, sutaria.
– Jos sutaria. Todėl aš taip ir suprantu, kad žurnalistams gal yra mažiau įdomu, nes konflikto – nėra (juokiasi). Bet šiaip, jeigu jau diskutuoti, tai galėtume diskutuoti apie tai, kokios yra geopolitinės kryptys, kokie yra ilgalaikiai, trumpalaikiai darbai. Suprantate, šie klausimai – tai jie yra įdomūs, jie veža.
O jūsų įvardinti klausimai – sakyčiau taip: kiekvieni rinkiminiai metai yra sudėtingi kadrų politikoje. Pati buvau diplomatinėje tarnyboje labai ilgą laiką. Atsimenu tuos metus, rinkiminius metus. O šie metai – trijų rinkimų metai. Tai tie rinkiminiai metai ir sunkūs. Ir mano atmintyje labai dažnai ta rotacija šiek tiek būdavo pristojusi, pristabdyta, kadangi viskas keičiasi.
Tačiau šiuo atveju, man visiškai vilties duoda tai, kad ministras Landsbergis jau du kartus dėl ambasadorių susitiko su prezidentu. Atrodo, kad tos pozicijos dėl kadrų politikos – labai suartėjo. Bent jau aš turiu tokią nuojautą. Manau, kad, galbūt, dar reikės jiems vieno susitikimo, kad jie finalizuotų visą sąrašą, ir mes turėsime 2024 m. rotaciją – įskaitant ir Lenkiją.
– Nors už užsienio politiką atsakingos institucijos ir sutaria dėl tų bendrų krypčių, bet pažvelgus ne tik į pastarųjų mėnesių aktualijas, susidaro įspūdis, kad tos įtampos taip ir niekada neišblėso. Kiek anksčiau „Žinių radijui“ sakėte, kad tai yra valdančiųjų apsisprendimo dalis – jie, pasak jūsų, nuo kadencijos pradžios pasirinko konfrontacinį kelią. Ar reikėtų suprasti, kad ir šiomis savaitėmis besitęsiantys ginčai dėl ambasadorių yra tos konservatorių laikysenos išdava?
– Man sunku komentuoti iš konservatorių pusės, kokie yra jų tikslai.
– Bet kaip jūs sau pačiai tai paaiškinate?
– Nežinau. Iš mūsų pusės, iš prezidento, iš jo komandos pusės, nuo pat 2020 m., nuo pat rinkimų ir naujos Vyriausybės patvirtinimo buvo noras užsienio politikos srityje dirbti kartu – taip, kaip įpareigoja Konstitucija.
Kur yra sudėtingumas, sunkumas ar, nežinau, likimo pirštas – kad valdančiųjų partijos pirmininkas yra ir užsienio reikalų ministras. Tai, turbūt, yra ir pliusas, ir minusas. Pliusas tas, kad jis gali labai daug partinių, intelektinių resursų pajungti Užsienio reikalų ministerijai ir užsienio reikalams. Čia, sakyčiau, yra didelis pliusas.
Didelis minusas – kad jo, kaip valdančiosios koalicijos pagrindinės partijos pirmininko, vieta, vis dėlto, ne vienoje iš ministerijų arba Vyriausybės vadovo, arba Seimo frakcijos seniūno, kur yra padengiama visa paletė klausimų – tame tarpe, ir vidaus klausimų. Tai, galbūt, ir paaiškinimas į jūsų klausimą: kai valdančiosios partijos pirmininkas, kuriam vidus taip pat labai rūpi, perneša vidų į užsienio politikos lauką – tada ir kyla konfliktas.
Kodėl anksčiau tų konfliktų pavykdavo išvengti? Dėl to, kad anksčiau užsienio reikalų ministrai, kaip taisyklė, nebūdavo valdančiųjų partijų pirmininkai. (...)
Tai ši situacija, kuri yra dabar su šia Vyriausybe, yra pirma Lietuvos istorijoje. Ir mes tą patyrimą dabar ir pereiname. Galbūt po kitų rinkimų jau tik reflektuosime išmoktas pamokas, tačiau dabar dar esame kitoje fazėje – kai turime su tuo gyventi.
– Visgi, stebint viešąją erdvę, sunku būtų vienareikšmiškai pasakyti, kas šiame prezidento ir valdančiųjų konflikte yra toji ofenzyvinė pusė ir ar tikrai problemos kyla tik iš konservatorių gretų. Galima prisiminti daugybę atvejų, kai pagrindą konfliktui kėlė būtent Prezidentūra – pavyzdžiui, vadinamieji G. Landsbergio ir prezidento nekalbadieniai, sprendimas nekviesti ministro į susitikimą su Ukrainos prezidentu. Galima prisiminti atvejų ir iš anksčiau – kaip kad istorija dėl Vokietijos kanclerės Angelos Merkel žinučių.
– Gana preciziškai išvardijote tuos epizodus, kuriuos, galbūt, galima laikyti tam tikrais nekalbadieniais. Bet yra ir kitų epizodų, kur prezidento ir Vyriausybės linijos visiškai sutapo. Karas Ukrainoje – tai buvo labai didelis epizodas. Bet ir kiti epizodai – sakykime, dėl europinės politikos, dėl NATO integracijos, pagaliau dėl vokiečių brigados. Tie požiūriai sutapo.
– Dėl vokiečių brigados dar būtų galima pasiginčyti – prisimename, kaip skyrėsi institucijų retorikos.
– Tačiau finale Vyriausybė pritarė, kad viskas gerai, kad vokiečių brigada turi čia atsirasti ir kuo greičiau.
Vienu žodžiu, yra ir taip, ir taip buvę. Tos diskusijos kai kuriais klausimais vyko. Aš galiu tik pasakyti, kad pačiais svarbiausiais, strateginiais užsienio politikos klausimais mes su Vyriausybe susitariame. Ir tas yra gerai ir šaliai, ir tas yra gerai ir mūsų užsienio politikos linijai.
– Bet ambasadorių istorijos kontekste net prezidento simpatikai – pavyzdžiui, socialdemokratai, išreiškę paramą šalies vadovui siekiant antrosios kadencijos – nenorom, bet užsimena, kad šiame ginče yra ir prezidento kaltės. Pastarųjų mėnesių kontekste, kai kalbame apie ambasadorių klausimą – jūsų vertinimu, ar iš Prezidentūros buvo padaryta klaidų?
– Nekalbėčiau tokiomis kategorijomis, ar buvo padaryta klaidų. Čia yra politologiniai vertinimai. Jeigu paklausite kokio politologo, matyt, su dideliu malonumu pateiks jums atsakymų variantus.
Mes priimame sprendimus. Mes nekomentuojame, mes priimame sprendimus. Tie sprendimai buvo tokie arba kitokie. Kažkam jie galėjo nepatikti. Jeigu kažkam nepatiko – galime diskutuoti toliau, ieškodami konsensuso, kol prieisime kažkokio varianto, kuris tinka visiems – kaip, manau, galima beveik sakyti buvo ambasadorių atveju.
– Dar kiek pasiliekant prie šios temos – buvo girdėti balsų, sakančių, jog prezidentas ginčuose dėl ambasadorių galėtų elgtis išmintingiau, tam tikra prasme, kaip vyresnysis brolis. Pakartoti seniau, kiek kitame kontekste pasakytus žodžius: „gana yra gana“. Kodėl prezidentas nesiėmė tokios laikysenos?
– Prezidento laikyseną apibrėžia ne kažkokie subjektyvūs faktoriai, bet jo konstitucinės galios ir jo padėtis valstybės institucijų struktūroje. Jo galios yra didelės. Jeigu Vyriausybė mano, kad jos kažkaip turi būti apkarpytos, prezidentui tai natūraliai nepatinka. Ir jis tada sako – taip, jaunesnysis broli, klausyk vyresniojo.
Prezidentas yra valstybės vadovas. Prezidentas, vienas. Kartais mes populiariai sakome – Lietuvos valstybės vadovai. Ne, Lietuvoje nėra triumvirato. Lietuva – ne Bosnija ir Hercegovina. Lietuva turi valstybės vadovą, valstybės vadovas yra vienas – prezidentas. Kiti du pareigūnai – Seimo pirmininkas ir ministras pirmininkas, yra labai svarbūs institucijų, dviejų labai svarbių institucijų pareigūnai. Bet vadovas yra vienas. Tai kas kurio turi klausyti – labai aišku, man atrodo.
– Prezidentas sulaukė kritikos ne tik dėl kivirčo su užsienio reikalų ministru, bet ir dėl viename interviu įvardintų dviejų diplomatų, pasak jo, dalyvavusių atrankoje į ambasadą Lenkijoje. Kiti politikai, dalyvaujantys ambasadorių skyrimo procedūrose, susilaikė nuo bet kokio pavardžių aptarinėjimo ir nuolat pabrėžė, jog tai yra neleistina ir įstatymiškai, ir gali pakenkti diplomatų reputacijai. Vertinant iš dabartinio taško – kaip manote, ar prezidentui reikėjo susilaikyti nuo tų dviejų pavardžių paskelbimo?
– Priminsiu, kad pirmiausiai pavardės, tiesa kitos, buvo paskelbtos spaudoje ir socialiniuose tinkluose dar anksčiau. Tai mes viso to gražaus diplomatinio konfidencialumo šiuo atveju neturėjome nuo pat pradžių, nes tos kitos pavardės buvo nutekintos daug anksčiau.
– Bet viena, kai tas pavardes paskelbia spauda arba jos paviešinamos socialiniuose tinkluose, visai kas kita – kai tos pavardės iškeliauja iš prezidento lūpų.
– Ne, ne. Ne tos pavardės. Tų pavardžių mes niekur parašytų nematėme. Mes jų niekur nematėme. Tai kelia klausimų. Tada prezidentas gali sakyti – yra Jonaitis, yra Petraitis, yra Antanaitis, dar krūva diplomatų, kurių pavardžių mes taip ir nepamatėme.
Ką noriu pasakyti – neteisinga būtų kaltinti prezidentą, kad jis pasakė kažkokias pavardes, kurių sąrašuose nebuvo, ir nutylėti faktą, kad kai kurios kitos pavardės buvo atsiradusios viešojoje erdvėje pakankamai anksti.
– Dėl to URM pradėtas tyrimas.
– Duok Dieve, kad jie tai ir išsiaiškintų.
– Bet sakote, tos pavardės, kurias įvardijo prezidentas, jos „neatkeliavo“ sąraše tarp galimų kandidatų?
– Jų tiesiog niekur nebuvo.
– Tai kaip tuomet prezidentas jas apskritai sužinojo?
– Nežinau.
– Net jūs nežinote?
– Ne.
– Įdomu. Tuomet dar grįžkime prie platesnės diskusijos ambasadorių klausimu. Prezidentūra ne kartą pažymėjo – nereikia sureikšminti to, kad 2024 m. ambasadorių rotacijos skyrimas užsidelsė. Esą diskusijos rodo, kad ieškoma tinkamiausių kandidatų.
Tokie teiginiai skamba kiek keistai – atrodo, klausimas, kurį galima išspręsti be viešų batalijų, dabar lydimas tokio skandalo. Ir diplomatas, kuris kažkada bus paskirtas ambasadoriumi Varšuvoje – nepaisant gabumų ar patirties – bus lydimas šio URM ir Prezidentūros susirėmimo šešėlio. Tai ar tikrai tos ilgesnės ir viešos diskusijos yra tik į naudą?
– Manau, kad tas diplomatas, kai bus paskirtas, jis bus praėjęs didžiausią įmanomą konkursą. Jis tikrai bus įrodęs, kad yra pats geriausias.
– Manote, kad vis tiek bus pozityvo?
– Žinoma. Vadinasi, jis įrodė, kad jis yra tinkamiausias šiai pozicijai.
– Pereinant nuo ambasados Lenkijoje, prie atstovybės Londone klausimų – iki šiol Prezidentūra laikėsi savo ir tikino, kad ambasadorius E. Bajarūnas gali tęsti darbą Londone, o dėl galimo mobingo ir netinkamo elgesio su ambasados darbuotojais reikia nepriklausomo tyrimo.
Visgi, turime Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) išvadas, kurios aiškiai konstatuoja – E. Bajarūnas pažeidė įstatymą. Ar po tokių skandalų, prezidento nuomone, šis diplomatas vis dar gali grįžti dirbti į Londoną?
– Tai, ką jūs pasakėte dėl VTEK sprendimo, yra viena dalis problemos. Bet kol ponas Bajarūnas sako, kad jis svarsto kreiptis į teismą, nenorėčiau šios dalies komentuoti – kad neįtakoti tų procesų.
Dėl kitos dalies – galimo mobingo ambasadoje – vis dėlto, tas tyrimas turi būti atliktas taip, kaip rekomenduoja tai padaryti generalinis inspektorius, apsilankęs ambasadoje. Tai kol kas nėra padaryta.
– Bet vis tiek pabandykime paprognozuoti – jeigu pasibaigus ambasadoriaus atšaukimo laikotarpiui jis grįžtų dirbti į Londoną, ar jo sugrįžimas neužtrauktų tam tikros dėmės ant viso Lietuvos diplomatinio korpuso?
– Manau, prezidentas dabar lauks užsienio reikalų ministro kažkokio tai siūlymo, kaip toliau spręsti šią situaciją. Žinoma, situacija nėra normali ir ji niekam nėra maloni – tame tarpe ir ambasadoriui Bajarūnui. Tačiau pirmiausiai ministras turi kalbėtis ir su ambasadoriumi – kalbėtis visada gerai ir reikia, ambasadorius yra jo pavaldinys. Ir tada su kažkokiais siūlymais ateiti pas prezidentą.
– Bet ministras deklaruoja ir vis kartoja, kad jo nuomonė dėl E. Bajarūno ateities aiški. Veikiausiai, ministro teikiami siūlymai prezidentui nesikeis. Ar dar manote, kad gali ministras ant prezidento stalo atnešti naujų siūlymų?
– Manyčiau, kad taip. Visada galima įsiklausyti į tai, ko prašo prezidentas, ar ne? Pagal tą analogiją su vyresniuoju ir jaunesniuoju broliu, ar ne (juokiasi)?
– Kad jau prakalbote apie prezidento prašymus: VTEK išvada liečia ir patį G. Nausėdą. Prezidentas ragino žiniasklaidą nustoti eskaluoti šią istoriją. Visgi, istorija garsiai nuaidėjo – ją komentuoja ir buvę diplomatai, ministrai, pasakojantys, kad anksčiau įvairiausių vizitų metu, kai veiklos nėra susijusios su diplomatiniu darbu, valstybės vadovai susimokėdavo už pramogas iš savo kišenės. Gal iš tikrųjų, norint kad ta istorija nesieskaluotų, kaip kad prašo ir prezidentas, reikėtų šalies vadovui tai, ką papramogavo, tiesiog grąžinti?
– Prezidentas dalyvavo toje kultūrinėje programoje ne kaip privatus asmuo. Jis dalyvavo kaip prezidentas – tas ne kartą yra pasakyta ir pakartota. Jeigu jis būtų dalyvavęs kaip privatus asmuo, tai, žinoma, visai kitaip būtų ir reguliuojami visi tie santykiai.
Galbūt tai paskatins pergalvoti, kaip apskritai turėtų būti organizuojamas valstybės aukščiausių pareigūnų protokolinių funkcijų, protokolinių renginių išlaidų dengimas.
Dabar to reglamentavimo nėra daug. Tiesą sakant, kai kas yra taip, kad galima vienaip traktuoti arba kitaip. Tai nėra pati geriausia situacija. Galbūt reikia aiškiau reglamentuoti tuos protokolinius aspektus, kažkur nubrėžti tas linijas, kur yra griežtai pagal protokolą, kur jau privatu pasidaro.
Matote, vadovų gyvenime kartais tie privatūs pokalbiai nėra iš tikrųjų privatūs. Net jeigu tai ir nėra susitikimas tarp dviejų delegacijų, o tik tarp dviejų vadovų, ir jie šnekasi, sakykime, apie įvairius dalykus – tai nėra privatu kaip Jonaičio ir Petraičio pokalbis. Dažniausiai tai būna apie valstybinius reikalus. Čia ta riba dažnai yra labai plona ir pasakyti sunku. Tačiau, taip, galima būtų pabandyti reglamentuoti kiek įmanoma daugiau. Jeigu bus tam tikras reglamentavimas, tada, žinoma, visi to laikysis.
– Nors pastaruoju metu daugiausiai dėmesio ir aistrų kelia aptarti klausimai dėl ambasadorių ir viso diplomatinio korpuso paskyrimų, visgi, pakalbėkime ir apie besibaigiančią prezidento kadenciją – rinkimai visai čia pat. Lydėjote prezidentą visus penkerius metus – kokius tris svarbiausius prezidento darbus išskirtumėte būtent užsienio politikos srityje?
– Visi tie darbai būtų susiję su Lietuvos saugumo stiprinimu, su saugios aplinkos kūrimu regione, kur to saugumo ir stabilumo nebuvo nuo kadencijos pradžios, o karui prasidėjus, žinoma, tapo dar mažiau. Pirmiausiai turėtume žiūrėti per saugumo prizmę, per gynybinio Lietuvos potencialo stiprinimą. Prezidentas labai nuosekliai, nuo pat 2019 m., sakė, kad tada NATO reikalaujami 2 proc. gynybai turi būti įgyvendinti – ir pats darė žingsnius, kad jie būtų įgyvendinti. Paskui iškėlė uždavinį, kad reikia siekti ir daugiau – iki 3 proc. Tai nuosekliai daroma.
Jis žiūrėjo plačiau į mūsų geopolitinį veikimą NATO Rytiniame flange, reikalavo didesnio sąjungininkų buvimo, boots on the ground Lietuvoje, Baltijos šalyse. Jis buvo labai tvirtas dėl vokiečių brigados pakvietimo į Lietuvą. (...) Dabar niekas neabejoja, kad brigada turi ateiti ir turi ateiti greitai. Jis labai aiškiai pasisakė už transatlantinių sąjungininkų, pirmiausiai, amerikiečių buvimą, už eFP išplėtimą sąjungininkais. Visa tai, manau, padėjo sustiprinti Lietuvos saugumą. Na, ir NATO samitas, kuris daugiau kaip simbolis – šioje karo situacijoje, NATO samitas vyksta Rytų sąjungininkėje, būtent Lietuvoje ir fokusas yra į mus, į mūsų Rytinio flango saugumą. Visą šitą prezidentas labai nuosekliai, visą kadenciją gynė.
Apie kitus darbus kalbant, turbūt jam labai svarbu būtų santykiai su Lenkija, kurie tikrai jam atėjus į prezidentus nebuvo aukštame lygyje. Manyčiau, kad čia pavyko pasiekti tikrą persilaužimą. Dabar Lenkija ne vien sąjungininkė, strateginė partnerė – labai daug bendrų darbų darome su Lenkija. Ir vyriausybės pasikeitimas Lenkijoje, manau, toliau skatins siekti to mūsų gero santykio įgyvendinimo. Vyriausybė pasikeitė, bet mūsų santykis ir su naująja Lenkijos vyriausybe išliks labai glaudus.
Trečiasis darbas – neišvengiamai susijęs su Ukraina. Lietuvos parama Ukrainai yra, sakyčiau, besąlygiška. Visų institucijų parama, Lietuvos žmonių parama – taip pat. Ukrainos centro įkūrimas, kur prieglobstį rado karo pabėgėliai ir kurį patronuoja ponia Diana Nausėdienė. Visa tai, žinoma, paveikė kiekvieną iš mūsų, o prezidento rankose buvo ir tie sprendimai, kurie liečia Ukrainą. Mes visi už Ukrainą. Karas Ukrainoje yra ir mūsų karas ir jį turime kalbėti.
– Ar yra tokių momentų, vertinant iš šiandieninės perspektyvos, kur reikėjo pasielgti kitaip?
– Kadangi žiūrime retrospektyviai, prisimenu 2022 m. vasario mėnesį. Ar galėjome išvengti karo Ukrainoje? Ar mūsų jėgoms buvo tą karą sustabdyti? Deja. Yra valstybių, kurios savo agresyvumu, turbūt, lenkia visas kitas. Turėjome karo situacija, kurioje jau tada reikėjo daryti sprendimus. Ir, man atrodo, prezidentas atsidūrė teisingos istorijos pusėje.
– Visuomenės apklausos prognozuoja, kad prezidentas Gitanas Nausėda gali laimėti dar vieną kadenciją Daukanto aikštėje. Netrukus bus ir Seimo rinkimai, po kurių, veikiausiai, keisis valdančioji dauguma į tokią, kuri, prezidento manymu, gali leisti kurti kitokią politinę kultūrą, į konkurenciją žiūrėti visai kitaip. Kaip jums atrodo – ar pirmoji prezidento kadencija ir vykdyta užsienio politika būtų kitokia, jeigu valdžioje pastaruosius keturis metus būtų buvę ne konservatoriai?
– Na, jūsų klausimas hipotetinis. Tai hipotetiniai klausimai, vėlgi, yra politologų veiklos sfera. Bet tik tiek pasakysiu – užsienio politikoje yra tam tikras nacionalinis interesas, pagal kurį visada pamatuojami sprendimai, ir yra tam tikras politinis konsensusas, kuriuo remiantis tie sprendimai padaromi. Du labai svarbūs kriterijai. Jeigu yra aiškus nacionalinis interesas ir sutarimas, kad elgiamės šioje situacijoje taip – kaip, pavyzdžiui, Ukrainos atveju – tada sprendimo būdai yra aiškūs nepriklausomai nuo to, kokia partija ar kokia koalicija yra valdžioje. Manau, tai yra labai svarbu mums, Lietuvai, kuri yra nedidelė valstybė ir kur tą nacionalinį konsensusą, paremtą nacionaliniu interesu, labai svarbu įtvirtinti.
– Jeigu prezidentas iškovos dar vieną kadenciją Daukanto aikštėje, ar sutiktumėte būti jo užsienio politikos grupės vadove dar penkerius metus?
– Klausimas yra per ankstyvas. Dabar mes laukiame rinkimų, norime, kad į rinkimus prezidentas eitų pakelta galva ir žinotų labai aiškiai, kad tai, ką jis nuveikė užsienio politikoje – jis gali tuo pasigirti ir pasididžiuoti. Tai būtų man didžiausia satisfakcija.
