Kas ketvirtas mokyklinio amžiaus vaikas Lietuvoje yra tapęs patyčių auka. Robertas Povilaitis, viešosios įstaigos „Vaikų linija“ vadovas, sako, kad tokį mastą galima prilyginti pandemijai. Kiek pažengėme nuo problemos įvardijimo iki jos sprendimo, psichologo klausė IQ kultūros redaktorė Viktorija Vitkauskaitė.
– Kalbėdamas „Santaros-Šviesos“ suvažiavime pristatėte Pasaulio sveikatos organizacijos koordinuojamą tyrimą, analizuojantį su patyčiomis susiduriančių mokyklinio amžiaus vaikų padėtį. Lietuvoje patyčias patiriančių moksleivių dalis siekia 28,5 proc. Kodėl būtent mokykla yra tapusi savotiška didelės rizikos zona, kurioje gali susidurti su patyčiomis?
– Sakyčiau, kad bet kurioje vietoje, kur susirenka daugiau žmonių ir jie būna ilgesnį laiką, yra galimybė patyčioms atsirasti. Pavyzdžiui, sovietų kariuomenėje buvo patyčių tradicija, nors joje tarnavo suaugusieji. Taigi mokykla tikrai ne vienintelė vieta, kur galima susidurti su šiuo reiškiniu. Tai vyksta ir darbovietėse – šia kryptimi dabar jau organizuojamos apklausos. Tiesiog mokyklas labiau matome ir dažniausiai tiriame. Darželiuose irgi yra patyčių, bet tai tirti kebliau, nes negali vaikų tiesiai apie tai paklausti. Jie turi būti tam tikro amžiaus, kad galėtų suprasti klausimus ir į juos atsakyti.
– Kokie vaikai dažniausiai tampa patyčių aukomis?
– Jei kas nors norės iš ko nors pasityčioti – visada sugebės tai padaryti. Be abejo, kai kurie taikiniais tampa lengviau: dažniausiai tai jautresnės asmenybės, kurioms nepriimtinas agresyvus elgesys. Tokie vaikai jį sugeria, nenori duoti atgal. Šiuo atžvilgiu jie silpnesni, o tokia ir yra patyčių esmė – turi būti jėgų persvara. Jei vaikas ir fiziškai, ir psichologiškai stiprus, mėgstamas kitų, prie tokio bus kimbama mažiau. Todėl išsirenkami tie, kurie neduos atgal, verks – bus efektas. Taigi tie vaikai yra jautresni, bet ar čia trūkumas? Aš gal kaip tik kelčiau klausimą, ar tai nėra pranašumas.
– Ne vienoje šeimoje tokia savybė gali būti laikoma trūkumu. Juk žinome apsčiai pavyzdžių, kai tėvas sūnui aiškina, kad tikri vyrai ne verkia, o trenkia atgal.
– Taip, viskas priklauso nuo to, kaip tą jautrumą traktuosime: ar kaip pozityvų elgesį, ar, priešingai, sakysime, kad tai blogai ir mokysime užsiauginti storą skūrą. Gali būti ir tokia taktika, nors man ji visiškai nepriimtina. Bet kai kurie žmonės taip daro. Užauginti vaiką, kurį skriausi, žeminsi, muši, o jis net neverks – nežinau, ar tai vertybė.
Užauginti vaiką, kurį skriausi, žeminsi, muši, o jis net neverks – nežinau, ar tai vertybė.
– Kokia dažniausia tėvų reakcija sužinojus, kad jų vaikas tapo patyčių auka arba yra jų iniciatorius?
– Pirmiausia susiduriame su vaikais, ne su tėvais. Į „Vaikų liniją“ skambina ir rašo vaikai, pasakoja visokias su tuo susijusias istorijas. Tėvai dažniausiai sužino tada, kai problema jau gerokai pažengia. Reakcijų būna visokių, kaip ir tėvų. Tačiau yra tendencija, kad vaikai nedrįsta gimdytojams apie tai pasakoti. Jie bijo, kad tėvai pradės imtis veiksmų nesitarę ir neatsiklausę. Vaikui baisu, kad tėtis užsiputos, eis į mokyklą ir pradės aiškintis. Eiti į mokyklą, kalbėtis yra labai gerai, bet tai reikia daryti tariantis su vaiku. Priešingu atveju gali sugriauti vaiko pasitikėjimą ir pasielgti taip, kaip jis nenori. Kreipimasis į mokyklą reiškia, kad apie patyčias sužinos mokytojai, jei iki šiol tos problemos nematė. Taip pat gali reikšti, kad patyčios sustiprės. Vaikai bijo tokių dalykų. Todėl tėvams labai svarbu kalbėtis su vaiku, veikti jam pritariant, susilaikyti nuo ūmių reakcijų ir nepulti spręsti nesigilinant, kaip atžala dėl to jaučiasi.
– Jūsų pristatytame tyrime analizuota, kiek vaikų per pastaruosius du mėnesius susidūrė su pasikartojančiomis patyčiomis. Kodėl tiriami būtent pasikartojantys atvejai?
– Pagal apibrėžtį patyčios yra pasikartojantis dalykas. Į šią statistiką neįtraukti tie, kurie ką nors panašaus išgyveno vieną sykį. Ankstesniuose tyrimuose bendra dalis (patyrusių patyčias kartą ir kenčiančių dėl to nuolat – IQ past.) siekė net apie 70 proc. Bet vienkartiniai atvejai nėra patyčios. Jos kartojasi, ir iš to kyla šio reiškinio sudėtingumas ir pavojingumas. Jei kartojasi, vadinasi, ieškoma progų tai vėl padaryti. Būna atvejų, kai vaikai kenčia net metus ir vėliau matome, kaip tos situacijos sprogsta, jie bando žudytis. Tai neatsitinka dėl to, kad kas nors ką nors pasakė. Tai ilgalaikis engimas. Suaugusieji nemato ar mato ir nereaguoja, o problema įsisenėja. Vertinant, kaip mokykloms sekasi dirbti su šia problema, vienas rodiklių yra būtent ilgalaikes patyčias kenčiantys vaikai.
– Kiek apskritai mokyklos yra atviros dirbti su jumis ir jūsų kolegomis, pripažinti šią problemą?
– Pastebiu, jog atvirumas didėja. Kai prieš dešimt metų pradėjome šią temą kelti, buvo daug komentarų, kad „pas mus to nėra, gal koks atvejis prieš metus pasitaikė“. Dabar, man atrodo, tai jau pripažįstama, mokyklos pačios atlieka tyrimus ir vertina padėtį. Aišku, skirtingos švietimo įstaigos šią problemą pripažįsta nevienodai. Tačiau aš matau teigiamą pokytį.
– Ar sprendžiant patyčių problemą vertinamas ir mokyklų psichologų darbo efektyvumas?
– Sakyčiau, kad efektyviausiai ši problema sprendžiama, kai dalyvauja visa mokyklos bendruomenė: ne tik mokytojai, bet ir sargai, ir valgyklos personalas. Todėl nesureikšminčiau psichologo vaidmens. Galbūt jis gali padėti spręsti atskirus, labai sudėtingus atvejus. Tačiau jei kalbame apie 25 proc. patyčias patiriančių vaikų tai yra milžiniškas skaičius. Individualus darbas negali būti efektyvus. Įsivaizduokime mokyklą su tūkstančiu vaikų, iš jų apie 250 išgyvena patyčias. Dar yra iniciatoriai. Taigi iš viso su tuo susiduria apie 400 mokinių. Norvegų parengta patyčių prevencijos programa, kurią nuo 2008 m. taikome ir Lietuvoje, būtent skatina apmokyti visus mokyklos darbuotojus: kad ir kas susidurtų su šia problema, turi žinoti, kaip elgtis.
– „Santaroje-Šviesoje“ nuskambėjo siūlymas griežtinti asmeninę atsakomybę ir pirmiausia jos reikalauti iš mokyklų vadovų. Ką apie tai manote?
– Be abejo, mokyklų vadovų vaidmuo labai svarbus. Kokios priemonės turėtų būti – baudos ar mokymai, yra visokių nuomonių. Kalbant apie bausmes, pirmiausia klausčiau, ar tie direktoriai žino sisteminių priemonių, kaip švietimo įstaigoje spręsti patyčių problemą? Jei žmogus moka, bet netaiko, tada gal galime kalbėti apie atsakomybę. Bet ar atleidus vadovą mokykloje sumažėtų patyčių? Tada į jo vietą turi ateiti direktorius, labai gerai išmanantis šį reiškinį ir žinantis, kaip jį suvaldyti. Pakeitus žmogų problemos neišnyksta.
Todėl, mano nuomone, labai svarbu bent jau mokyti vadovus, kokias efektyvias priemones taikyti. Direktoriaus vaidmuo yra didžiulis įsitraukiant į patyčių prevencijos programą. Tai jis inicijuoja, kad mokykloje tokia programa atsirastų. Tiesa, pastaruoju metu jos finansavimas pristabdytas – tai politinis žingsnis, kad pinigų tokiems reikalams pradeda mažėti. Bet kuriuo atveju nuo vadovo priklauso, ar jis patyčias mato kaip prioritetinę problemą mokykloje, ar reikia į tai įtraukti visą bendruomenę.
Tačiau ne internetas sukuria agresiją – tie žmonės ir taip yra agresyvūs. Tiesiog jie mano, kad internete – kaip miške – niekas tavęs nesučiups, užvaldo emocija, ir rašo visokias baisybes.
– Savo pranešime kalbėjote apie žinomus visuomenės veidus, kurie didžiuosiuose naujienų portaluose atvirai propaguoja ir palaiko patyčių kultūrą. Tai man priminė neseną atvejį viename naujienų portalų – aprašytą sunkiai sergančios menininkės iš Kauno istoriją. Perskaityti anoniminiai komentarai pribloškė cinizmu ir patyčiomis. Kita vertus, per parą žmonės surinko didelę sumą pinigų moteriai reikalingiems vaistams. Kaip paaiškinti tą žiaurumą ir polinkį į patyčias anoniminėje erdvėje: juk ir tyčiojosi, ir pinigus aukojo ta pati visuomenė?
– Kai žmonės komentaruose rašo bjaurius dalykus, siūlo ką nors nužudyti ir panašiai, kalbame apie neapykantos reiškimą, kurį psichologiškai vadiname verbaline agresija. Internete žmonės agresiją lengviau išreiškia. Tačiau ne internetas ją sukuria – tie žmonės ir taip yra agresyvūs. Tiesiog jie mano, kad internete – kaip miške – niekas tavęs nesučiups, užvaldo emocija, ir rašo visokias baisybes. Kaip ir išgėręs žmogus kitam trenkia greičiau nei blaivus. Yra veiksniai, kurie leidžia agresijai lengviau išeiti, bet jos nesukuria. Kalbant apie anonimiškumą, vienareikšmiškai manau, kad tokios agresijos būtų mažiau, jei komentuotojai negalėtų likti anonimai. Bet tada iškyla klausimų apie žmogaus varžymą ir panašiai. Kita vertus, pasižiūrėję tarptautinius naujienų portalus pamatysime, kad tokių dalykų (kaip anoniminiai komentarai – IQ past.) nelabai yra.
– Liūdnai garsėjame ne tik patyčių, bet ir savižudybių statistika. Skaitydami pranešimą sakėte, kad šio reiškinio ištakos glūdi sovietmetyje, nes prieškario Lietuvoje tokio masto problemos iš esmės nebuvo. Ar panašiai yra ir su patyčiomis?
– Jokių tyrimų, nagrinėjančių patyčių ištakas Lietuvoje, nežinau ir abejoju, ar jie anksčiau daryti. Pats patyčių reiškinys norvegų mokslininko Dano Olweuso, kurio prevencinę programą ir įgyvendiname Lietuvoje, įvardytas tik maždaug 1978–1980 m. Iki tol tokia problema egzistavo, bet ji nebuvo įvardijama. Kas sovietinėje armijoje nežinojo, kad vyksta tokie dalykai? Visi žinojo, net vadovai, bet tai leista. Gal tai buvo metodas suvaldyti? Nežinau. Man labai didelį įspūdį paliko vienas australų kariuomenės vadų, kuris internete griežtai pasisakė prieš bet kokias neapykantos ir patyčių apraiškas kariuomenėje. Jo teigimu, jei nori ką nors žeminti, kariuomenėje tau ne vieta.
– Minėjote, kad po aktoriaus Vytauto Šapranausko savižudybės 2013 m. ši problema Lietuvoje vėl grįžo į politikų darbotvarkes. Tačiau parengtai savižudybių prevencijos programai jūs su kitais ekspertais nepritarėte. Kodėl? Ir koks šios programos likimas, ar ji formaliai įgyvendinama?
– Tokio veiksmų plano, koks buvo kuriamas, net ir įgyvendinus siūlomas priemones, nebūtų įmanoma įvertinti. Nėra garantijų, kad kas nors pasikeistų jį įgyvendinus. Surašytos priemonės, bet visiškai neaišku, kada jų reikia imtis, kokia apimtimi, kai kurių net finansavimas nenumatytas. Buvo ir daug neskaidrių dalykų, pavyzdžiui, programoje nežinia iš kur atsirado visokių priemonių, kurių darbo grupės nariai nematė. Vėliau ši programa labai aštriai nagrinėta Seimo Antikorupcijos komisijoje, rasta pažeidimų. Dabartinė sveikatos apsaugos ministrė (Rimantė Šalaševičiūtė – IQ past.) šių metų pradžioje sudarė darbo grupę programai peržiūrėti. Aš taip pat esu jos narys. Grupė turėjo darbą baigti balandžio 30 d., bet to padaryti nepavyko. Taigi rezultatų dar nėra ir procesą komentuoti sudėtinga. Tačiau programa skirta 2014–2016 m., o dabar jau 2015-ųjų vidurys.
– Darbo grupės tikslas patobulinti esamą programą ar apskritai nuspręsti jos likimą – galbūt ją siūloma anuliuoti ir kurti naują?
– Turime iš esmės peržiūrėti esamą programą ir įrašyti, mūsų vertinimu, reikalingas priemones, taip pat išbraukti netinkamas. Koks bus rezultatas, dar sunku pasakyti. Bet aš, tos grupės narys, didelio optimizmo nejaučiu.
R. Povilaitis
Gimė 1976 m. Vilniuje.
Baigė klinikinės psichologijos magistrantūros studijas Vilniaus universitete.
1994–1996 m. dirbo Vilniaus „Jaunimo linijos“ savanoriu konsultantu.
Nuo 2000 m. dirbo Vilniaus psichologinės savanoriškos pagalbos telefonu tarnybos „Vaikų linija“ koordinatoriumi. 2006 m. tapo viešosios įstaigos „Vaikų linija“ vadovu.
2004 m. su kolegomis inicijavo kampaniją „Nustok tyčiotis“. 2004–2005 m. patyčių tema surengė keliasdešimt seminarų mokyklų ir socialinių tarnybų darbuotojams, tėvams.
2005 m. Lietuvos televizijos akcijoje „Lietuvos šviesuolis“ gavo apdovanojimą „Už drąsą keičiant visuomenę“ (už veiklą stabdant patyčias mokyklose ir „Vaikų linijos“ darbą).
2006 m. „Sugiharos fondas – diplomatai už gyvybę“ R. Povilaitį paskelbė Tolerancijos žmogumi. Apdovanojimas skirtas „už tylų nuolatinį darbą, mažinant neapykantą ir susvetimėjimą visuomenėje, pastangas sukurti saugų vaiko pasaulį“.
2007–2010 m. – Lietuvos psichologų sąjungos prezidentas.
2008 m. Vilniaus universitete apsigynė daktaro disertaciją „Mokinių dalyvavimo patyčiose ir psichosocialinio funkcionavimo sąsajos“.
2010 m. išrinktas Europos psichologų asociacijų federacijos generaliniu sekretoriumi. 2015 m. perrinktas antrai kadencijai.
