Savo identiteto ilgai nerandanti Lukiškių aikštė kelia klausimų ne tik apie šioje vietoje įamžinamą istoriją, bet ir apie nutylimus praeities puslapius. Filosofas Nerijus Milerius ir IQ kultūros redaktorė Viktorija Vitkauskaitė kalbėjosi apie atminties, architektūros ir kaltės sankirtas.
– Gegužės viduryje visuomenei pristatytas naujas Lukiškių aikštės sutvarkymo projektas. Kokia jūsų nuomonė apie jį?
– Visos aikštės sutvarkymo procedūros priešistorė ilga. Tam tikrą toną užduodantis reglamentas nustatytas net Seimo nutartimi. Ten negali atsirasti bet kas: turi būti atminties vieta, renginių erdvė. Reikėtų skirti dvi atminties formas: spontanišką trumpąją – tą, kuri gyvuoja žmonių prisiminimuose, figūruoja pokalbiuose, ir ilgąją, dažnai formuojamą politikų. Kalbant apie Lukiškių aikštę nuolat vyko diskusijos, kaip tą ilgąją atmintį įpaminklinti. Gali būti dvi strategijos.
Pagal klasikinę paminklas matomas kaip postamentas, pakylėta vertikalė, atskirta nuo kasdienio gyvenimo horizontalės. Pagal antrąją strategiją paminklas suvokiamas demokratiškai, vienoje horizontalėje su įvairiomis gyvenimo praktikomis: galimybe tiesiog prisėsti aikštėje, pažaisti futbolą ir panašiai. Šiuo atveju matome, kad laimėjo klasikinis atminties įforminimo būdas. Greičiausiai dėl to, kad dalis visuomenės dar nepasiruošusi demokratiškesnėms įpaminklinimo formoms.
– Tačiau jums priimtinesnis būtent antrasis, demokratiškesnis, būdas?
– Taip. Puikiai žinau politinių kalinių poziciją dėl Lukiškių aikštės. Jų nuomone, toje vietoje turi būti Laisvės postamentas, vadinasi, įspūdinga vertikalė. Tokia logika galbūt atsiranda iš to, kad konceptualiai apie paminklus Lietuvoje kalbama gerokai per mažai, todėl visuomenė nelabai pasirengusi diskutuoti. Pavyzdžiui, Vašingtone visa atminties vietų infrastruktūra sudaro mano vadinamąjį sakralinį kryžių. Vienoje jo vertikalės pusėje yra Abrahamo Lincolno obeliskas, kitoje – Kapitolijus. Antra vertikalė jungia Baltuosius rūmus ir Pentagoną. O tarp obelisko ir Kapitolijaus yra milžiniška aikštė, kur žmonės gali tiesiog leisti laiką. Tokia atminties infrastruktūra suderina absoliučiai viską: ir horizontaliąsias, ir vertikaliąsias zonas.
Šį tą panašaus buvo bandoma daryti ir Vilniuje. Vienoje „kryžiaus“ pusėje – Gedimino pilis, Katedra, Mindaugo ir Gedimino paminklai. Kitoje – Seimas su Sausio 13-osios memorialu. Antrąją vertikalę turėjo sudaryti Tautos namai ant Tauro kalno ir objektai dešiniajame Neries krante: Nacionalinė dailės galerija, paminklas laisvei, trūko dar kokio akcento. Šio „kryžiaus“ sankirta yra būtent Lukiškių aikštė, todėl tai ypač svarbi zona. Esminis klausimas – ką su ja padaryti: ar įtvirtinti įspūdingu monumentu, ar paversti zona, kurią praktikuotų miestiečiai. Aš manau, kad šitą Vilniaus „kryžių“ visgi labiau sutvirtintų žmogiškosios praktikos nei vertikalus paminklas.
– Kuo paaiškinti tai, kad sprendimo dėl Lukiškių aikštės nerandame nuo 1999-ųjų? Ką tai sako apie mūsų visuomenę?
– Matyt, tai lėmė daugybė dalykų. Pirmiausia visuomenė nepripratinta kalbėti apie įamžinimo formas konceptualiai, ne vien „patiko–nepatiko“. Prisiminkime kad ir „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ (VEKS) metu iškilusį „vamzdį“ (Vlado Urbanavičiaus skulptūrą „Krantinės arka“ – IQ past.). Dar Immanuelis Kantas sakė, kad estetinis sprendinys negali būti susijęs su asmeniniu patikimo jausmu. Tai yra estetikoje niekada negali sakyti „man patinka“, o Lietuvoje dažniausiai taip ir daroma. Tik kai peržengi pirminį natūralų norą pasakyti „patinka“ ar „nepatinka“, prasideda rimta diskusija.
Buvusio Lenino paminklo vieta veikia tuos, kurie jį prisimena. Paminklo nebuvimas yra labai intensyvus ženklas esant tik trumposios atminties režimui. Vėliau jo intensyvumas ima slūgti.
Pažįstami menininkai ne kartą yra sakę, kad visas VEKS skandalas dėl biudžeto ir kitų dalykų visuomenę meno reikaluose nubloškė 10 metų į praeitį. Iki tol žmonės nebuvo taip priešiškai nusiteikę moderniojo meno atžvilgiu. Inkriminuojant skandalus kalbėta vien apie „vamzdžio“ kainą, bet ne apie estetinę kokybę. Ši skulptūra tapo lakmuso popierėliu, parodančiu, kaip visuomenė supranta meno reikalus. Stebuklų nėra: jei masiškai populiariuose dalykuose nebereikalaujame profesionalumo, viską grindžiame tik „man patinka“, negali pykti ant žmonių, kad ir kalbėdami apie paminklus jie mąsto paprasčiausiomis kategorijomis.
– Per Lukiškių aikštės projekto pristatymą kai kurie visuomenės atstovai į kalbas apie muges aikštėje reagavo taip: „negalima šokti ant kaulų“. Kita vertus, archeologai sako, kad visas Vilnius pastatytas ant kaulų. Kaip giliai į praeitį turi remtis ir ją ženklinti atmintis, kad miestas galėtų plėtotis, progresuoti, o ne tapti vien hermetiška erdve?
– Manau, tam tikrais atvejais į atmintį grįžti privalu. Pavyzdžiui, žinome, kad daugybė žydų antkapių Vilniuje buvo panaudoti laiptams ar transformatorinei. Ignoruoti tokius dalykus yra nusikaltimas. Tik kalbėdamas apie Lukiškių aikštę nevartočiau žodžio „mugė“. Lietuviams tai asocijuojasi su Kaziuko muge, kuri yra etnografinis kičas. Aikštė galėtų būti tiesiog normali erdvė, kurioje žmonės ateitų pasėdėti, pabūti. Galbūt mąstymas, kad susirinkę jie būtinai gers ar kitaip nederamai elgsis, irgi yra senojo mentaliteto dalis. Juk sovietmečiu grupelė jaunuolių, prisėdusių ant šaligatvio, iškart sulaukdavo milicijos, nes tai buvo neleidžiamas elgesys. Šiuo atveju panašiai: tarsi perdėtai reglamentuojame elgesio normas. Visiškai neįsivaizduoju, kodėl atminties vietos turi būti pagerbiamos būtinai gedulingai.
Man labai patinka amerikiečių architekto Roberto Venturi ir jo litvakės žmonos Scott Brown atstatytas memorialinis Benjamino Franklino namas Filadelfijoje. Apie jį jokių istorinių duomenų, išskyrus jo žmonos laiškus, nebuvo. Architektai paliko rekreacinę zoną, kurioje yra B. Franklino namo citata – pastato karkasas. Tai vienas geriausių ir garsiausių įamžinimo pavyzdžių pasaulyje. Viename projekte sėkmingai suderintos dvi skirtingos funkcijos – memorialinė ir rekreacinė.
– Savo esė „Tarp Bastilijos ir Lenino paminklo“ rašėte, jog pats geriausias paminklas Lukiškių aikštėje jau yra – tai tuštuma, pro kurią eidamas matai, kad nebėra Lenino paminklo. Ar visas atsivėrusias tuštumas mieste būtina užpildyti? Galbūt tuščia erdvė gali būti net labiau paveiki nei užpildyta?
– Gali, bet iki tam tikros ribos. Buvusio Lenino paminklo vieta veikia tuos, kurie jį prisimena. Paminklo nebuvimas yra labai intensyvus ženklas tik esant trumposios atminties režimui. Vėliau jo intensyvumas ima slūgti. Tačiau tai nereiškia, kad tada iš karto reikia įkalti ilgosios atminties memorialinį ženklą. Žodis „memorialas“ čia itin svarbus. Toje pačioje esė cituoju Friedrichą Nietzsche. Jis išskyrė tris istorijos formas, viena jų – monumentalioji. Istoriją sudaro priežastys – causa – ir pasekmės – effectus. Monumentaliojoje istorijoje causa nutylima, suspenduojama. Ir tada bet kokia istorija tampa efektinga, nes matomas tik efektas, padarinys. Milžiniškas įvykių masyvas lieka pilkojoje zonoje. Štai Vilniuje prieš karą gyveno daugybė žydų ir lenkų. Žydų diaspora buvo sunaikinta, lenkai išvyko. Taigi dauguma Vilniaus gyventojų yra visiškai nauji. Nebeliko to, ką F. Nietzsche vadino antikvarine atmintimi, kuri priešinga monumentaliajai. Kiek iš mūsų gali pasakyti, kad mūsų tėvai ar seneliai vaikščiojo, pavyzdžiui, Mėsinių gatve? Vienetai.
– Barbara Kirshenblatt-Gimblett, Lenkijos žydų istorijos muziejaus POLIN atstovė, prieš metus IQ sakė: „Tai – drąsios šalies muziejus, nes Lenkija priima ir pripažįsta skausmingą savo praeitį.“ Šiandien, mūsų pokalbio dieną, dramaturgas Marius Ivaškevičius publikavo tekstą „Žydai. Lietuvos prakeiksmas“, kuriame kalba apie Lietuvos intelektualų siūlymus nekrapštyti Holokausto žaizdų, leisti joms užsitraukti užmarštimi. Kur link, turint omeny ir atminties ženklinimą, žengia Lietuva: drąsios šalies ar besistengiančios užmiršti?
– Atsakymas vienareikšmiškas, ir jūs jį puikiai žinote. Drąsos žingsnių nematyti. Dėl to labai gaila, nes visi lyg ir puikiai supranta diskursą, bet situacija nesikeičia. Bet kokia trauma funkcionuoja skirtingai, bet dar niekada nesu matęs rimto psichologo pasiūlymo iš karto viską pamiršti. Užmaršties fazė būtinai turi ateiti, bet tik po to, kai trauma bus įvardyta, pripažinta ir iškalbėta. Nuslėpta ji pereina į gilų pasąmoninį lygmenį, kur funkcionuoja dar intensyviau. Agresyvi tyla – geriausi žodžiai, nusakantys lietuvių laikyseną žydų tragedijos atžvilgiu.
Ant vienos plokštumos sudėję visus Vilniaus paminklus pamatytume, kad miesto istorijos jie nepasakoja. Neatskleidžia, kad tai buvo daugiakultūris miestas.
Jei istorijos mokslas būtų absoliučiai neklystantis, įvardyti vadinamuosius žydšaudžius būtų geriausia, ko galima palinkėti Lietuvai. Tai baigtų visas insinuacijas. Tačiau bijoma klaidų, galbūt veikia ir kiti dalykai. Ta tyla taip pat iškalbinga kaip ir tuščios vietos mieste. Trauminių patirčių nutylėjimas daro milžinišką žalą, kuriai nėra senaties termino. Sakyti, kad mes, o tuo labiau mūsų vaikai, nieko nežudėme, yra absoliutus nonsensas. Našta, kurią net bijoma pripažinti našta, tempiasi iš kartos į kartą.
– Tačiau vis garsiau ir intensyviau pastaruoju metu kalbama ne tik apie Holokaustą, bet ir apie žydų gyvenimą Lietuvoje iki tragedijos. Galbūt jau greitai tiesiog privalėsime įamžinti ir priminti šią istorijos dalį ne vien maža lentele „Čia buvo getas“?
– Kalbant apie Vilnių (nors tai, be abejo, visos Lietuvos problema), savivaldybės ar mero vietoje pats rodyčiau tokią iniciatyvą. Puikiai suprantame, kad Lietuva niekada nebuvo monocentriška. Kad ir kokie esame patriotai, daug sąžiningiau būtų įamžinti ne vien vienos tautos atminties ženklus. Mums tokie dalykai būtų tik į naudą, nes jie žymi savimonę. Labai keista viešai girdėti teiginius, kad kalbos apie žydų aukas yra palankios Rusijai. Tai, mano nuomone, milžiniška nesąmonė. Taip gali apskritai blokuoti savo sąžinę.
– Grįžkime prie mūsų dienų. Ne mažiau diskusijų nei Lukiškių aikštė šiuo metu kelia Danielio Libeskindo biurų pastato dešiniajame Neries krante projektas. Ar jums, aktyviai miesto procesus stebinčiam vilniečiui, aiškios to triukšmo šaknys?
– Taip. Ta vieta Vilniuje labai svarbi. Apie ašį nuo Tautos namų į dešinį Neries krantą diskutuota ne kartą. Ginčų dėl šios teritorijos kilo ir anksčiau, planuojant Guggenheimo muziejaus statybas. Beje, šis projektas, mano nuomone, nebuvo toks idiotiškas. Tačiau jis turėjo milžinišką trūkumą, kurio buvęs meras, mano nuostabai, visiškai nesistengė pašalinti. Muziejus absoliučiai neintegruotas į Lietuvos kultūros objektų infrastruktūrą. Mūsų šalies menininkų bendruomenei buvo visiškai neaišku, kodėl mums reikia tokio brangaus projekto, jei ten nebus lietuvių kūrinių. Niekas to nepagrindė, projektas tiesiog nuleistas iš aukščiau. Jei jis būtų buvęs integruotas demokratiniu būdu, jei konkurse būtų buvę leista dalyvauti ir lietuviams architektams, jis nebūtų sulaukęs tokio pasipriešinimo. Šiandien Zahos Hadid muziejus jau būtų galėjęs tapti milžinišku traukos centru.
– Kaip teritorijos dešiniajame krante likimą reikėtų išspręsti, kad ji trauktų vilniečius, jūsų žodžiais, praktikuoti miesto?
– Viskas priklauso nuo turimų išteklių, taip pat finansinių. Ta vieta tapo tokia brangi, kad rekreacinės infrastruktūros objektams atsirasti lieka vis mažiau galimybių. Manau, kad laikas ten „įkalti“ rimtą kultūros objektą jau praėjęs. Todėl minėtą ašį sustiprinti kultūros infrastruktūra vargu ar pavyks. Tačiau dabar net Audriaus Ambraso įgyvendintas banko projektas su terasa yra gerokai demokratiškesnis už tą, kurį Vilniui siūlo D. Libeskindas.
– D. Libeskindas yra ir būsimo Modernaus meno centro muziejaus projekto autorius. Paskelbus jo pavardę viešai piktintasi, kodėl pastatą projektuos ne lietuvis. Ar tautybė – svarbus aspektas kalbant tiek apie architektūrinių konkursų komisiją, tiek apie jų dalyvius ir laimėtojus?
– Labai gerai suprantu lietuvių architektus – taip reaguotų bet kuri profesinė grupė. Kita vertus, esu abiem rankomis už tarptautinius konkursus su sąlyga, kad tai tikrai konkursai. Šiuo atveju, manau, vyksta ne konkursai, o brando pirkimas. Komerciniu atžvilgiu šią logiką taip pat puikiai suprantu. D. Libeskindas – geras ir garsus architektas. Berlyno žydų muziejus, dangoraižis Manhatane vietoj bokštų dvynių – geri, konceptualūs darbai. Problema tai, kad garsūs architektai dirba cecho principu. Tai, kas siūloma Vilniui, neįtikina tuo, kad siūloma būtent mūsų miestui. Jei būtų matyti, kad tai Vilniui skirtas kūrinys, jei būtų paisoma sostinės mastelių, manau, nebūtų ir architektų kritikos.
– Jūsų kalbintas architektas Vytautas Brėdikis teigė, kad dinamiškame pasaulyje nebelieka gimtinės, vietos, kuri brangi, todėl vis lekiame ir niekus ilgiau neužsibūname. Kaip toks gyvenimo būdas paveiks įamžinimo praktikas ateityje?
– Man patinka Romualdo Kvinto skulptūros Cemachui Šabadui ir Romainui Gary. Tai konceptualiai puikūs darbai, nes jie pasakoja ir vietos istoriją. Kai gyvenau Paryžiuje, Niujorke, šiuose miestuose būtent tokie darbai darė didžiausią įspūdį. Bėda tai, kad retas lietuvių miestas turi išbaigtą, aiškų naratyvą apie save. Ant vienos plokštumos sudėję visus Vilniaus paminklus pamatytume, kad miesto istorijos jie nepasakoja. Neatskleidžia, kad tai buvo daugiakultūris miestas. Etninėms grupėms skirtos memorialinės vietos funkcionuoja erdvėse, kurios beveik nepastebimos. Net ir Lukiškių aikštėje nenumatytas joks jungiantis, vienijantis elementas. Pastatyti milžinišką monumentą ten būtų lengviausias sprendimas. Toks statinys įsimintų, bet turi būti ir estetiniai kokybės kriterijai.
—–
N. Milerius
Gimė 1971 m.
2001 m. Vilniaus universitete (VU) apgynė disertaciją „Kasdienis pasaulis ir savastis“.
2008 m. projekto „Rytų ir Centrinės Europos miestų kaita: architektūriniai, kultūriniai ir socialiniai aspektai“ vadovas.
2009 m. Lietuvos architektų sąjungos komisijos Vilniaus 2006–2008 m. projektų vertinimo narys.
2009–2010 m. stažavosi Niujorko universitete.
VU Filosofijos katedros docentas.
Mokslinių tyrinėjimų sritys: šiuolaikinės kasdienio pasaulio teorijos, urbanistikos filosofiniai pagrindai, kino teorija ir filosofija.
