Naujieji pasaulio centrai Rytų ir Pietryčių Azijoje savo turtais ir galimybėmis privilioja tūkstančius vakariečių, taip pat lietuvių. Koks atpildas laukia išdrįsusių pažvelgti priešinga kryptimi nei Londonas ar Niujorkas?
Septintus metus Šanchajuje gyvenanti klaipėdietė Lina Bartusevičiūtė (nuotr.) pradėjo nuo kinų kalbos studijų Vilniuje. Tarptautinių santykių magistrantūrą ji baigė jau Kinijoje vietos kalba, o šiemet Šanchajuje įkūrė savo įmonę, kuri padeda į milžinišką šalies rinką norinčioms patekti Lietuvos bendrovėms.
Moteris teigia, kad užsieniečiai kinams tebėra reikalingi kaip pagalbininkai, padedantys suprasti tarptautinį kontekstą. Šalis, kaip ir kitos Rytų Azijos valstybės, ilgą laiką buvo uždara. Praktinių žinių ir gebėjimų srityje Kinija sparčiai tobulėja ir gali pasiūlyti kai kurių neprilygstamos kokybės inžinerijos produktų, ką ir kalbėti apie mažesnę kainą, tačiau apskritai vis dar atsilieka nuo Vakarų.
„Kinijai trūksta talentų, todėl specialistui gana lengva rasti darbą, už kurį siūlomas 2000 eurų pradinis atlyginimas. Išeiviai čia pripranta prie lengvo gyvenimo“, – IQ žurnalui sakė dvejus metus Šanchajuje gyvenantis L. Bartusevičiūtės bičiulis uzbekas Amirsanas Roberto. Jis neturėdamas specialaus išsilavinimo Šanchajuje sukūrė ir pardavė internetinį verslą.
Kinija užsieniečiams yra antra geriausia šalis pagal karjeros spartą. Tai rodo šiųmetė HSBC banko apklausa, kurioje dalyvavo karjeros migrantai 39 valstybėse. Kinija taip pat puiki vertinant po mokesčių ir būtinųjų išlaidų liekančias pajamas bei galimybes taupyti. Čia turtinga kultūra ir socialinis gyvenimas, tačiau bendrame reitinge šalį net į 27 vietą numeta tokie gyvenimo kokybės rodikliai, kaip galimybė integruotis arba sveikatos apsauga. Į karjerą ir pajamas dėmesį sutelkę jauni žmonės tai gali kurį laiką ignoruoti.
Patogumai ir privilegijos
Vieną vakarą sėdėdamas užkandinėje Šanchajuje iš priėjusios merginos sulaukiau pasiūlymo dirbti anglų kalbos mokytoju. Be jokių klausimų apie mano kvalifikaciją ir darbo vizą. Atlyginimas – 30 eurų už valandą. Tai labai nedaug, palyginti su uždarbiu vienos rimtai anglų kalbos mokančios lietuvės, gyvenančios netoli Šanchajaus esančiame mieste. Kiniškai kalbanti mergina, dirbdama 20 valandų per savaitę, per mėnesį gauna apie 1800 eurų.
Tarp derybininkų prasminga turėti vakarietį – jis tarsi kelia įmonės įvaizdį, nepriklausomai nuo to, ką sugeba.
Esant milžiniškai paklausai, privačių mokyklų sparčiai daugėja, bet kvalifikuotų specialistų trūksta. Tai į šalį privilioja ir daugybę vakariečių, norinčių tiesiog nerūpestingai ir egzotiškai pagyventi.
Baltaveidžiai vakariečiai Kinijoje gali mėgautis ne tik užsieniečiams rodoma pagarba, bet ir privilegijomis. Fenotipas padeda patekti į prabangų Šanchajaus naktinį klubą neatitinkant aprangos taisyklių, pagal mainų programas atvykę studentai jau pirmą mėnesį sulaukia pasiūlymų filmuotis reklamose. Išvaizda gali būti lemiama įsidarbinant. „Kartais kinų verslininkams derantis tarpusavyje labai prasminga tarp derybininkų turėti vakarietį – jis tarsi kelia įmonės įvaizdį, nepriklausomai nuo to, ką sugeba, – tvirtino tarptautinių santykių dėstytojas Konstantinas Andrijauskas, kurio specializacija – Rytų ir Pietryčių Azijos studijos. – Standartinis europietiškas veidas savaime yra vertingas.“ Tačiau tamsesnės odos žmonės, kaip ir kitur Rytų Azijoje, gali dažnai susidurti su diskriminacija.
Minkštoji galia
Kinija užsieniečiams aktyviai dalija studijų stipendijas. Taip siekiama ir pritraukti talentų, ir skleisti minkštąją galią. „Kinija suinteresuota, kad svetimšaliai daugiau sužinotų apie ją, nes tai padeda atsikratyti stereotipų, kurie daugelyje pasaulio vietų yra pirmiausia neigiami. Norima, kad Kiniją pažinę žmonės skleistų objektyvesnę žinią. Faktas, kad tai bus palanku ir politiniam režimui, nes pažinus šalį atsiranda daugiau niuansų: matoma ne tik juoda ir balta, o tiksliau – ne vien raudona ir balta, – kalbėjo K. Andrijauskas. – Šiuo sumanymu taip pat siekiama, kad užsieniečiai dalytųsi žiniomis ir gebėjimais su kinais. Valdžia suinteresuota, kad jos piliečiai tai įgytų neišvykdami iš šalies, nes taip mažiau rizikos, kad jie užsibus svetur, susižavės atlyginimais ar kitomis politinėmis sistemomis.“
Į didelius infrastruktūros projektus Afrikoje investuojanti Kinija kviečiasi daug techninių specialybių studentų iš šio žemyno. Afrikiečiams ne tik suteikiama taip trūkstamų žinių, bet ir ugdoma ištisa karta profesionalų, kurie dirbdami savo šalyse bus linkę bendradarbiauti su kinais.
Reikia perlipti
Miestuose kaip Honkongas ar Singapūras, kuriuose vakariečių seniai pilna, jie gali ramiai gyventi neišeidami iš anglų kalbos ir vakarietiškos kultūros arealo. Tokiuose kaip Šanchajus paraleliai egzistuoja du pasauliai – vakarietiškas, iš kurio, turint noro ir pinigų, galima nekišti nosies, ir gana autentiškas kiniškas. Siekiant su juo susipažinti, visų pirma, teks peržengti aukštą kalbos barjerą ir priimti kai kuriuos kultūrinius skirtumus.
Nuolat kyla klausimas, kiek čia esi ir kada planuoji išvažiuoti.
„Jei tai vertini kaip naujovę ir savo ribų plėtrą, čia turi puikių galimybių, – įsitikinusi L. Bartusevičiūtė. – Dažnai mano klientai sako, kad kinai ką nors ne taip daro arba ko nors nesupranta. Jei į Kiniją ir apskritai į šią Azijos dalį, kurioje visai kitaip mąstoma, važiuosi su tokia nuostata, nieko nepasieksi. Reikia atsikratyti viršenybės komplekso. Tai nuolat kartoju klientams.“
Tačiau, kaip tvirtino lietuvė, visiškai integruotis į visuomenę neįmanoma, nesvarbu, kaip tobulai mokėtum kalbą ir kiek laiko gyventum šalyje. „Amerika noriai priima kitas kultūras, o Kinija – priešingai. Tu niekada netapsi kinu, visada liksi užsienietis. Nuolat kyla klausimas, kiek čia esi ir kada planuoji išvažiuoti. Užsieniečiai paprastai neplanuoja čia praleisti viso gyvenimo“, – pasakojo L. Bartusevičiūtė.
Ne visur sviestu patepta
Viena mažiausiai lietuvių atrastų išsivysčiusių šalių yra Pietų Korėja. Vilnietis Julius Skačkauskas į Seulą išvažiavo studijuoti ekonomikos, o galiausiai įsidarbino vienoje iš šios šalies elektronikos milžinių, kuri kaip tik ieškojo žmogaus iš Lietuvos. Jis buvo vienintelis kandidatas. O į kitas pareigas šioje įmonėje pretendavo po dešimt rusų ar uzbekų.
„Studijos tarptautiniame universitete buvo panašios į vakarietiškas, bet darbas korėjiečių bendrovėje labai skiriasi nuo to, prie ko esame pripratę. Vyrauja griežta hierarchija, negali reikšti savo nuomonės aukštesniam pagal pareigas, nes tai būtų traktuojama kaip įžeidimas. Dažniausiai dirbi iki 22 ar 23 val. ir negali išeiti anksčiau už savo vadovą. Jei nori pritapti, turi viso to paisyti. Vadovai, net jei moka anglų kalbą, su užsieniečiais linkę kalbėti korėjietiškai. Norėdamas likti šalyje, turi išmokti kalbą, antraip mažai pasieksi“, – šias pamokas išmokęs J. Skačkauskas po dvejų metų Seule grįžo į Lietuvą ir toliau dirba bendrovės padalinyje Vilniuje.
Pietų Korėja garsėja itin reiklia ir apkraunančia švietimo sistema bei darbo kultūra. Vis dėlto šalyje veikiančios Vakarų kapitalo įmonės išlaiko vakarietiškus standartus. Tačiau, anot pašnekovo, jose įsidarbinti sunkiau, nes šios bendrovės teikia paslaugas vietos rinkai ir dažniau ieško vietinių darbuotojų.
Šalis labai homogeniška – net 99 proc. iš 50 mln. gyventojų yra korėjiečiai. Joje įsikūrę ne daugiau nei dešimt lietuvių, galima net išvardyti jų užsiėmimus: vertėjas, menininkė, budistų vienuolis, keletas kitų. Taigi, kaip teigia jėgas Korėjos pusiasalyje išbandęs lietuvis, galimybei pasitaikius, stiprūs ir iššūkių nebijantys žmonės tikrai turėtų mėginti, nes sėkmės tikimybė daug didesnė nei Vakaruose.
Amžina vasara
Pietryčių Azija, kurią sudaro tarp Kinijos ir Australijos besidriekiančios valstybės, gali pasitikti su visai kitokiu požiūriu. Malaizijoje, Indonezijoje ar Tailande taip pat yra perspektyvų įsidarbinti arba kurti verslą, tačiau jos patrauklesnės ne karjeros migrantams, o idėjiniams – atvykstantiems savanoriauti, keliauti ar „ieškoti savęs“.
Pietryčių Azijoje taip pat nemažai tokių, kuriuos galima pavadinti gyvenimo kokybės migrantais. Tarp jų ir lietuviai programuotojai, reguliariai keičiantys gyvenamąją vietą: vasarą apsistojantys gimtinėje, o žiemą, palikę darganą ir mokesčius už šildymą, dirbantys kraštuose, kur temperatūra nekrinta žemiau nei iki 20 laipsnių, o pragyvenimo kaina yra panaši arba gerokai žemesnė nei Lietuvoje.
HSBC apklausa rodo, kad tai geriausia vieta pasaulyje.
Informacinių technologijų konsultantas Martynas Savickis kurį laiką gyveno ir dirbo Tailando saloje, kur vyko kartu su drauge dėl jos verslo reikalų. Už daugiau nei 100 eurų pora nuomojosi namuką prie jūros, o darbams atlikti pakako mobiliojo 3G interneto. M. Savickis taip pat gyveno Indonezijos Balio saloje, iš kur keliavo po regioną ir aptarnaudavo klientus Lietuvoje. „Kartais tekdavo labai anksti atsikelti, kad sudalyvaučiau vaizdo konferencijoje, bet tik tiek“, – prisiminė jis. Nors visa Indonezija HSBC apklausoje įvertinta prastai, Balio sala yra vadinamųjų skaitmeninių klajoklių rojus, traukiantis puikiu klimatu, tolerantiška ir turtinga kultūra, nuostabiais vaizdais ir pritaikyta infrastruktūra. „Tipiškam persidirbusiam vakariečiui tai ideali vieta, kur jis gali neatitrūkti nuo savo verslo ir čia pat atsipalaiduoti masažuojamas, užsiimti hinduistinėmis dvasinio tobulėjimo praktikomis, mėgautis jūra ištisus metus“, – pasakojo M. Savickis.
Nesėkmė nereiškia praradimo
Siekiantiems karjeros patraukliausias Pietryčių Azijos centras yra Singapūras. Ir ne tik Pietryčių Azijos – HSBC apklausa rodo, kad tai geriausia vieta pasaulyje. Vienintelis tragiškai blogas šios šalies rodiklis yra vaikų išlaikymo kaina. Bet jei nėra atžalų, nėra ir problemos.
„Tai ypač saugi ir patogi vieta užsiimti verslu“, – teigė M. Savickis. Jis su dar trijų lietuvių komanda šiame 5,5 mln. gyventojų turinčiame turtingame mieste valstybėje pernai praleido keturis mėnesius – plėtojo verslo idėją ir ieškojo investuotojų.
Tokią galimybę suteikė vienas didžiausių Azijoje verslo akceleratorių, kurio dalininkė yra Singapūro valstybė. „Jie suteikia visus išteklius, kontaktus, intensyvius mokymus, padeda įregistruoti įmonę. Tau lieka plėtoti idėją“, – pasakojo pašnekovas. Mainais akceleratorius gauna nedidelę dalį įmonės akcijų. Singapūre šitaip investuojama ne tik į informacinių, bet ir į medicinos, biotechnologijų, finansų, logistikos ir kitus pradedančiuosius verslus. Du Singapūro valstybiniai investicijų fondai disponuoja didesnėmis lėšomis nei visa JAV rizikos kapitalo rinka. Kinijos galimybės investuoti – dar keleriopai didesnės.
Keturis mėnesius intensyviai dirbusi lietuvių komanda nusprendė, kad jos idėja šiuo metu neturi perspektyvos, ir viską baigė. „Jie diegia amerikietišką Silicio slėnio verslo kultūrą, kur greitai suprasti, kad tavo idėja negyvybinga, ir imtis kitos yra geriau, nei ilgai save apgaudinėti, kad dar ką nors su ja nuveiksi, – kalbėjo M. Savickis, šiuo metu kuriantis verslą Vilniuje. – Tačiau per tuos keturis mėnesius sukauptų žinių ir pažinčių kitais būdais įgyti būtų labai sunku. Mes tarpusavyje juokavome, kad tai buvo dar viena – verslo – magistrantūra. Manau, kad keturis savo gyvenimo mėnesius investavau sėkmingai.“
