Svarbiausias iššūkis Ukrainai yra užtikrinti reformų tęstinumą, įsitikinęs rašytojas Andrejus Kurkovas. Žvelgdamas į šalies praeitį ir svarstydamas apie ateitį, IQ apžvalgininkei Kotrynai Tamkutei jis sakė, kad šiandien ukrainiečiai pasitiki savimi ir yra pasiruošę drąsiai žingsniuoti Europos jiems siūlomu keliu.
– Kijeve gyvenate penkių minučių atstumu nuo Maidano aikštės. Kokie jausmai ir emocijos ten buvo jaučiami, kaip viskas atrodė iš arti?
– 2004–2005 m. dalyvavau Oranžinėje revoliucijoje, todėl, kai prasidėjo Maidanas, nesupratau, kas dedasi. Viskas buvo visai kitaip. Tą kartą tai buvo studentų, kurie nepritarė prezidento Viktoro Janukovyčiaus sprendimui nepasirašyti ES ir Ukrainos asociacijos susitarimo, protestas. Jie laikėsi pozicijos, kad jų veiksmai nėra politinis protestas, jie neneigė pačios valdžios egzistavimo.
Tik 2014 m. lapkričio 29 d., kai jaunuolių protestai buvo žiauriai numalšinti, situacija pasikeitė. Per naktį vietoj jaunų asmenų susirinko tūkstantis tikrų protestuotojų. Tada tapo aišku, kokie tie žmonės: jie neturėjo vienodų reikalavimų politikams ir politinėms partijoms, bet tai nebuvo ir anarchiški šūkavimai. Gyventojai ėjo prieš valdžią, bet dėl skirtingų priežasčių.
Ukrainiečiai neturi kolektyvinio mentaliteto, juos sunku suburti į vieną pilką masę. Iki Oranžinės revoliucijos to padaryti iš viso nebuvo įmanoma.
Mane tai stebino, nes ukrainiečiai neturi kolektyvinio mentaliteto, juos sunku suburti į vieną pilką masę. Iki Oranžinės revoliucijos to padaryti iš viso nebuvo įmanoma. Šiandien klausimų dėl to nekyla – jie stojasi ir eina į gatves, pirmiausia kovoja su bendru priešu, bet nepamiršta ir savo priežasčių.
– Jei studentų inicijuotas protestas nebūtų buvęs numalšintas, šiuo metu padėtis Ukrainoje būtų buvusi kitokia?
– Žinoma. Esu įsitikinęs, kad situaciją labai stipriai lėmė valdžios reakcija į protestus. Jei po to, kai 45 studentai buvo išvežti į ligoninę ir dar 40 suimta, vidaus reikalų ministras būtų atsistatydinęs arba jo įgaliojimai būtų buvę panaikinti, jei jis būtų prisiėmęs atsakomybę, protestai būtų išblėsę. Tačiau prezidentas V. Janukovyčius nusprendė nenusileisti ir eiti tolyn. Siekis parodyti, kad jis yra situacijos šeimininkas, nulėmė ateitį.
V. Janukovyčius kilęs iš Donbaso, Rytų Ukrainos. Ten aukštinamos vertybės – hierarchija ir jėga. Elgesio logika remiasi paprastu principu: jei parodai jėgą, gauni atgal. Tačiau Vakarų Ukrainoje tai toli gražu neveikia. Jei ten nesi gerbiamas, tavęs nebus klausomasi. Atmesti šią skirtį buvo esminė V. Janukovyčiaus klaida. Kita vertus, jis niekada nebandė tapti šalies prezidentu. Donbase jis jautėsi regiono savininkas, tokio paties statuso jis tikėjosi ir Kijeve, tik visos valstybės mastu.
Reikia pripažinti, kad politikams jis davė gerą pamoką: jie turi būti atsargūs, nes kiekvienas jų veiksmas gali turėti atoveiksmį. Kartais netgi didesnį, nei galima tikėtis. V. Janukovyčiaus patirtis rodo, kad rizikuojama būti išvytam iš šalies.
– Kaip šiandien atrodo Ukrainos politikos padangė?
– Ukrainos politiką apibrėžčiau kaip keistą netvarką. Šiuo metu Teisingumo ministerijoje registruota 350 politinių partijų. Jei nori dalyvauti savivaldos rinkimuose, nedidelę partiją gali nusipirkti. Tai labai lengva ir visai nebrangu. Visos šios politinės jėgos neturi ideologijos, politinės programos, tik lyderį ir jo veidą. Taigi politika pas mus yra verslas. Manau, kad tai privalo keistis.
Žinote, jei būčiau prezidentas ar ministras pirmininkas, atšaukčiau visų partijų registraciją ir reikalaučiau registruotis iš naujo. Tai padaryti jos galėtų tik tuo atveju, jei turėtų ideologines nuostatas, savo atstovų biurų didžiojoje dalyje šalies regionų, tikrą narystę ir aktyvių narių, kurie gatvėje sutiktiems žmonėms galėtų aiškiai išdėstyti savo programą ir pagrindines idėjas. Tai įgyvendinus, pasikeis ir žmonių požiūris į politiką. Jie save ims sieti su idėjomis, o ne televizoriaus ekrane matytais veidais.
– Kaip Ukrainos visuomenė vertina dabartinę politinę šalies situaciją?
– Kalbėti už kiekvieną gyventoją yra sunku. Šios šalies visuomenė, kurią sudaro 45 mln. piliečių, labai fragmentuota ir kiekvienas bendrą paveikslą mato skirtingai. Tai – savotiškas ukrainiečių mentalitetas. Jis ne kolektyvinis, o labai individualistinis. Sakyčiau, kad pusė ukrainiečių nepatenkinti, nes trūksta reformų arba jos neįgyvendinamos, kita pusė vis dėlto pripažįsta, jog pokyčių vyksta, tačiau gyvenimas Ukrainoje vis brangsta ir sunkėja. Optimistų ir pesimistų beveik vienodai. Vis dėlto jei žmonės ir nėra patenkinti, vilties jiems tikrai netrūksta.
– Žiūrint iš šalies, gali susidaryti įspūdis, kad visuomenė pasidalijusi į prorusišką ir proeuropietišką stovyklas. Tai ypač aktualu, žvelgiant iš vakarietiškos perspektyvos.
– Sakyčiau, tai daugelį metų egzistuojanti klišė. Iš tiesų yra šiek tiek kitaip. Tikrasis ukrainiečio mentalitetas nėra kolektyvinis, tokiu galima laikyti sovietinį ir rusišką mentalitetą. Ukrainą į dvi dalis galima dalyti nebent pagal sieną tarp individualistinės ir kolektyvinės – sovietinės, prorusiškos – savimonės. Ilgą laiką ši riba judėjo rytų link. Jei prieš kelerius metus nebūtų kilęs karas, po 20–30 metų ji būtų atsidūrusi ant Ukrainos ir Rusijos sienos.
Svarbu suprasti, kad Ukrainos rytuose gyvenantys žmonės nėra antieuropiečiai. Vis dėlto jie žiūri rusišką televiziją, vartoja rusiškus produktus ir renkasi rusiškas naujienas. Tad didelė dalis jų – antivakariečiai, antiamerikiečiai, o dažniausiai jie palaiko sovietines idėjas, mąsto sovietinėmis kategorijomis. Beje, kalbu apie vyresniąją kartą. Šiuo metu situacija keičiasi ir didžioji dalis ukrainiečių, apie 70–80 proc., palaiko europinę savimonę. Tarp jaunų žmonių šis skaičius dar didesnis – devyni iš dešimties jaunuolių laiko save proeuropiečiais.
– Per gana trumpą laiką Ukrainoje įvyko ne tik politinių, bet ir teritorinių pokyčių. Kokių iššūkių tai sukėlė šalies visuomenei?
– Esminė problema Ukrainoje šiandien yra pagarbos teisei ir teisinei sistemai trūkumas. Su tuo susiję pokyčiai dar tik beldžiasi į visuomenės duris. Teisinę sistemą kuriantys teisėjai vis dar yra „senosios gvardijos“ atstovai. Jų reputacija suteršta, žmonės jais nepasitiki, kaip ir visa teisine sistema. O policija ir kariuomenė – naujai suformuoti dariniai, todėl jau spėjo įgyti visuomenės palaikymą. Tai ypač jaučiama kalbant apie kariuomenę. Ja pasitiki daugiausia gyventojų, nes dėl karo, siekdami apsaugoti šalies teritoriją, į ją įsijungė daug savanorių.
Korupcija tikriausiai yra koja kojon su pagarbos teisinei sistemai trūkumu žengianti problema. Ji nesvetima nei versle, nei politikoje. Kad ji būtų panaikinta, reikia įgyvendinti tuzinus reformų. Kai kurios jų – labai skausmingos, pavyzdžiui, sveikatos apsaugos pertvarka. Esamai situacijai, kai kuriems darbo principams pakeisti reikia daug pastangų, o jų nerodo net gydytojai. Tad žmonės vis dar duoda kyšius, medikai juos vis dar ima, o pokyčiai šioje srityje vyksta labai lėtai.
Panaši padėtis ir su mokesčiais už komunalines paslaugas. Dabar vykdomos reformos skausmingos, nes žmonės verčiami mokėti tikrąją vandens, šildymo, namų administravimo kainą. Nepaisant to, kad už paslaugas sumoka daugiau, gyventojai gauna tokios pačios kokybės paslaugas, kaip ir ankščiau.
– Kokiais būdais žmonės reaguoja į skausmingas reformas ir kaip vertina vyriausybės darbą?
– Ukrainiečiai nėra labai tolerantiški per naktį padaromiems pokyčiams. Jie to nesupranta. Taigi reformos užtruks, o jų sėkmei užtikrinti reikia ir politinio stabilumo. Svarbu garantuoti, kad nepaisant to, kaip keičiasi politinis elitas, pertvarkos yra įgyvendinamos ir tęsiamos. Šiandien tai didžiausias iššūkis Ukrainai.
Tiesą sakant, pradėjus vykdyti reformas, tikėjausi, kad į gatves išeis daugiau žmonių, bus parodytos ryškesnės emocijos. Vis dėlto gyventojai supranta, kad valstybė stengiasi atsitiesti po karo, sumokėti už jo žalą, patirtus nuostolius ir dar tuo pat metu inicijuoti pokyčius. Turėkime galvoje ir tai, kad karas vis dar vyksta, miršta tūkstančiai žmonių. Negana to, fronto linija su Rusija siekia 480 km, jos apsaugai reikia gerai paruoštos kariuomenės.
Aktyvūs žmonės Ukrainoje supranta, kad jeigu bus persistengta su protestais, sunaikinta vyriausybė, susiformuos valstybė be valdžios, o karas pasienyje su labai galingu priešu tęsis toliau.
Aktyvūs žmonės supranta, kad jeigu bus persistengta su protestais, sunaikinta vyriausybė, susiformuos valstybė be valdžios, o karas pasienyje su labai galingu priešu tęsis. Dėl šios priežasties žmonės nelinkę masiškai protestuoti, ko nors reikalauti. Jie tikrina vyriausybę – gatvėje iš tiesų jaučiamas didelis spaudimas, bet tai toli gražu nėra nepatenkintų piliečių demonstracijos. Žmonės vyriausybę ir jos sprendimus labiau palaiko nei yra prieš juos nusiteikę. Kuo nors nepatenkintų bus visada, bet šiuo metu vyriausybė yra daugiau mažiau stabili.
– Ir vis dėlto Ukraina prarado Krymą. Ką tai reiškia šalies gyventojams ir pačiai valstybei?
– Pirmiausia, jie tai supranta kaip priežastį, kodėl santykiai su Rusija niekada nebebus normalūs. Rusija parodė, kad vis dar yra imperija, norinti susirinkti arba iš naujo prisijungti tam tikras teritorijas. Kita vertus, imta suprasti grėsmę prarasti savo šalį. Taigi pranašumas tas, kad ukrainiečiai ėmė pozityviau vertinti savo valstybę, aktyviau svarstyti apie jos ateitį.
Šiandien Ukrainai trūksta kultūrinės vienybės, tik ji leidžia valstybei išlikti, teigė A. Kurkovas. (Edvardo Blaževičiaus nuotr.)
Nepaisant to, susiformavo labai didelis psichologinis kompleksas. Daugeliui ukrainiečių aišku, kad laimėti prieš Rusiją neįmanoma – nei kartu su Europa, nei su JAV. Su tuo reikia gyventi, reikia pagaliau suprasti, kaip išnaudoti diplomatines ir ekonomines priemones. Kariuomenė čia nepadės. Kovą už egzistenciją galima laimėti tik pasitelkus kultūrinę ir informacinę erdves. Reikia atrasti tai, kas išlaiko visuomenę po vienu stogu, leidžia kalbėti apie tas pačias problemas nepaisant to, kuriame šalies kampe žmonės gyvena.
– Prezidento V. Janukovyčiaus reakcija į protestus – viena šalyje kilusių neramumų prielaida. Kokios galėtų būti kitos priežastys?
– Nuo pat 1991-ųjų visa Ukrainos politikų karta skaldė visuomenę, kad sukurtų savo rinkėjų ratą. Jie norėjo parodyti, kad yra su savo rinkėjais, o visi kiti – prieš juos. Šiandien ukrainiečiai turi išmokti vienytis kultūriškai ir idėjiškai. Tai padėtų pasiekti geresnių rezultatų.
Kultūra leidžia integruoti skirtingas visuomenės, etnines grupes, mažumas, įvairius regionus, tačiau kultūrinės ribos turi būti sugretintos su teritorinėmis valstybės ribomis. Krymo pusiasalis ir Donbaso regionas niekada nebuvo įtraukti į kultūrinę ir informacinę Ukrainos erdvę. Ten naudota ukrainietiška valiuta, veikė ukrainietiški įstatymai, tačiau gyventojai žiūrėjo rusišką televiziją, klausėsi Rusijos dainininkų, skaitė rusiškas naujienas, laikraščius, knygas. Gyvendami Ukrainoje jie turėjo Rusijos tapatybę.
To negalėčiau pavadinti paprastu psichologiniu diskomfortu, tai tapatybės skilimas. Jei nuo pat pradžių Ukraina būtų turėjusi kultūros politiką, jei Kijevo ir Donbaso gyventojai būtų skaitę tą pačią literatūrą ar žiūrėję tuos pačius filmus, šiandien jie būtų galėję jaustis savo šalies dalimi.
– Ką Krymo aneksija sako apie Rusiją ir jos užmojus?
– Rusija tik dar kartą patvirtino, kad yra imperinė valstybė. Tai buvo aktualu po Pirmojo pasaulinio karo, kai bandyta savo rankose išlaikyti Bosforo sąsiaurį, Dardanelus, Turkijos ir Bulgarijos kanalus. Imperinė idėja grįžo, ir XXI a. Krymo pusiasalį Rusija pavertė didele karine baze, kurios uždavinys yra įtvirtinti kontrolę visame Juodosios jūros regione. Šalyje labai džiaugtasi, kad Krymas grįžo į Rusijos glėbį. Dvejus metus prezidentui Vladimirui Putinui nereikėjo daugiau nieko daryti, kad išlaikytų savo populiarumą. Rusai jau priprato prie šios idėjos, ji nustojo veikti kaip įvaizdžio kūrimo priemonė.
Kryme tiek rusus sveikinę vietiniai, tiek jiems priešinęsi suvokė, kad nieko nepasiekta, gyvenimas nepasidarė geresnis. Kai kurie jų buvo priversti palikti savo žemes ir kraustytis kitur. Jie bandė protestuoti, bet tu negali priešintis valdžios politikai Rusijoje. Tai gali daryti Ukrainoje, kitose valstybėse, bet ne Rusijoje. Ten esi įkalinamas, tau skiriama bauda, galiausiai esi nutildomas.
– Kaip apibrėžtumėte Ukrainos tapatybę tarptautinėje erdvėje ir šalies santykį su ES?
– ES nare Ukraina taps galbūt tik po 20 metų. Vis dėlto sąmoningai, kultūriškai, netgi ekonomiškai Ukraina jau priklauso Europai ir yra jos dalis. Žinoma, Rusijos politikai nevengia teigti, kad ji tik karo tarp JAV ir Rusijos priemonė. Bet jau vien pagal teritoriją Ukraina didesnė nei Prancūzija, tad turėtų būti laikoma didesne kūno dalimi .
Ukrainiečiai, priešingai nei Vakarų europiečiai, nėra nusiteikę prieš ES. Jie norėtų turėti tai, dėl ko daugelis Prancūzijoje, Italijoje ar Vokietijoje yra nepatenkinti. Vakarų europiečiai savo šalių problemas prilygina ES problemoms, dėl to kyla cinizmas ir nusivylimas ne tik Bendrija, bet ir savo valstybe.
Daugelis ukrainiečių ilgai laukė bevizio režimo su ES šalimis. Šiandien tuo jau gali naudotis. Vis dėlto įdomu tai, kad iš pradžių puolę keliauti į Europą po metų tuo jau taip nebesidomi, nors laisvės, pasitikėjimo savimi jausmas išliko. Ukrainiečiai džiaugiasi, kad jiems nebereikia gėdytis savo šalies, sankcijų jai. Jie džiaugiasi žinodami, kad jei tik turi pinigų, gali rytoj vykti į Paryžių ir Eifelio bokšto fone su draugu išgerti kavos. Bevizis režimas Ukrainai tapo pripažinimo įrodymu. Kita vertus, tai tapo sąlyga toliau tobulėti.
------
A. Kurkovas
1961 m. gimė Rusijoje, laikomas vienu žinomiausių šiuolaikinių Ukrainos autorių.
Rašyti pradėjo šešerių, yra išleidęs 20 knygų ir sukūręs 8 filmų scenarijus. Jo darbai iš rusų kalbos verčiami į 37 užsienio kalbas.
Vaikystėje kolekcionavo kaktusus, turėjo 1500 augalų kolekciją. Norėdamas įsiminti lotyniškus jų pavadinimus, išmoko anglų, prancūzų, japonų, gruzinų ir lenkų kalbas.
2018 m. pristatė knygą „Šengeno istorija“, dedikuotą Lietuvai ir poetui Marcelijui Martinaičiui.
