The Trustees of the British Museum iliustrKaro ir kitų globalių iššūkių fone vis svarbesnis tampa atsparumo klausimas. Kokios gali būti atsparumo formos? Kaip laisvojo pasaulio visuomenės gali save efektyviau apsaugoti nuo agresijų ir krizių? Pažvelkime į neįprastą neatsparumo formą – trapumą.
Rizikos valdymo mokslininkas ir eseistas Nassimas Nicholas Talebas savo 2012 m. išleistą knygą pavadinimu „Antitrapumas“ pradeda sakiniu: „Vėjas užpučia žvakę, tačiau kursto ugnį.“ Panašiai atsitiktinumų, netikėtumų ir chaoso fone turime išmokti nuo jų ne tik nesislėpti, bet ir jais pasinaudoti. Geriausia būti ugnimi, trokštančia vėjo. Kaip individai, kaip verslo subjektai, kaip visuomenė ir kaip valstybė turėtume stengtis prijaukinti tai, kas mums nematoma, neapibrėžta, nenuspėjama ir nepaaiškinama. Kaip tėvai to turėtume mokyti savo vaikus.
Gamtoje apstu sistemų, kurios klesti ir auga kaitos, atsitiktinumų ir streso sąlygomis. Išties visa evoliucija nulemta šių aplinkybių, nes jos užtikrina, kad išlieka tik tos rūšys, kurios geba ne tik išgyventi krizes, bet per jas ir patobulėti.
Tai yra visiška priešingybė trapumui, ir, nepaisant šio fenomeno universalumo, pasirodo, kad nėra žodžio jam apibūdinti. N. N. Talebas siūlo tai vadinti antitrapumu. Antitrapumas pranoksta ekonomikos ir inžinerijos moksluose linksniuojamus „patvarumą“ bei „atsparumą“. Patvarios ir atsparios sistemos atlaiko smūgius, antitrapios sistemos dėl jų tobulėja. Šis fenomenas slypi už visų sistemų, kurios plėtojasi laikui bėgant: biologinė evoliucija, kultūra, idėjos, politinės santvarkos, technologijos, sėkmingi verslai, bakterijų atsparumas ir netgi geri receptai. Galop jis lemia ir žmonių kaip rūšies dominavimą šioje planetoje. Antitrapumas dievina laiką, trapumas jo nekenčia.
Pasak N. N. Talebo, trapumas ir antitrapumas nėra statinės savybės. Jos sudaro spektrą, kuriame sistemos gali laipsniškai pozicionuotis labiau į vieną arba į kitą pusę. Žiūrint į gyvenimą iš rizikos valdymo perspektyvos, jo viena pagrindinių tezių skelbia, kad, atsižvelgiant į galimų, gal retų, tačiau lemiamų įvykių nenuspėjamumą, yra daug prasmingiau puoselėti antitrapumą, nei dėti pastangas apsisaugoti nuo labai netikėtų, trapią sistemą žlugdančių įvykių. Tai yra radikaliai kitoks požiūris nei įprastas metodas sprendimus grįsti prognozėmis.
Jei iš tiesų visas laiko patikrintas kompleksines sistemas vienija antitrapumas, kas joms nutinka, jei mes jas apsaugome nuo atsitiktinumų, netikėtumų ir kitų stresinių veiksnių? Jos su laiku susilpnėja, tampa trapios ir galiausiai žlunga.
Sprendžia nerizikuodami
Norom nenorom civilizacijos kūrimo procese mes „sutrapiname“ visas gyvenimo sferas, slopindami atsitiktinumą ir nepastovumą. Kaip pernelyg globėjiški tėvai, neurotiškai reguliuojantys sistemas iš viršaus, tie, kurie labiausiai stengiasi mus apsaugoti, dažnai labiausiai mums ir kenkia.
Kadaise visuomeninį statusą ir su juo susijusią galią įgydavo tik tokie vadai ir vadovai, kurie priimdami sprendimus prisiimdavo ir asmeninę riziką už juos.
Pasak N. N. Talebo, tai – šiuolaikinio pasaulio tragedija. Reguliavimas iš viršaus beveik visada slopina augimą ir antitrapumą. O tai, kas savaime vyksta iš apačios, klesti sulaukęs tinkamos dozės streso ir netvarkos. Atradimai, inovacijos ir tikra pažanga priklauso ne tiek nuo formalaus išsilavinimo, kiek nuo improvizuoto eksperimentavimo ir agresyvaus rizikos prisiėmimo.
Tai paaiškina, kodėl didžiausi visuomenės „sutrapintojai“ ir krizių generatoriai yra tie, kurie turi galią priimti lemiamus sprendimus, patys nerizikuodami savo kailiu. Nors kadaise visuomeninį statusą ir su juo susijusią galią įgydavo tik tokie vadai ir vadovai, kurie priimdami sprendimus prisiimdavo ir asmeninę riziką už juos, šiandienos biurokratiniuose aparatuose ir finansinėse institucijose apstu struktūrų, kuriose atsakingieji rizikuoja ne savo, o kitų kailiu. Geras pavyzdys – 2008-ųjų pasaulinė finansų krizė, kurios kaltininkai patys kone mažiausiai nuo jos nukentėjo. Atvirkštinį pavyzdį rasime pažvelgę į karo Ukrainoje pirmąsias savaites. Kaip vienas veiksnių, nulemiančių ukrainiečių ryžtą kovoti, įvardijamas prezidento Volodymyro Zelenskio sprendimas atsisakyti visų siūlymų pabėgti iš sostinės. Niekada nepasitikėkite tuo kapitonu, kuris nepasiruošęs skęsti kartu su įgula.
Grįžkime prie retų, tačiau lemiamų įvykių nenuspėjamumo minties ir pažvelkime kiekvienas į savo biografiją. Esu tikras, kad rasime ne vieną nenuspėjamą įvykį, kuris nukreipė asmeninę raidą neprognuozuotina linkme, pavyzdžiui, dėl gyvenamosios vietos, profesijos arba gyvenimo partnerio pasirinkimo. Problema, kad mes retrospektyviai racionalizuodami šiuos įvykius esame linkę kurti naratyvus, kuriuose tų įvykių principinis nenuspėjamumas užglaistomas.
Lygiai taip pat yra ir su pačiu istorijos mokslu. Nors pasaulio ir žmonijos istorijos raidą lėmė, lemia ir lems pavieniai iš anksto nenuspėjami įvykiai, mes tą raidą retrospektyviai racionalizuojame, t. y. kuriame istorinius naratyvus, kurie mums sudaro iliuziją, kad tie įvykiai nebuvo tokie jau nenuspėjami. Mes nesimokome iš istorijos ne dėl to, kad nesimokome istorijos. Mes nesimokome iš istorijos dėl to, kad besimokydami istorijos įsivaizduojame galintys ekstrapoliuoti istorikų sugalvotus naratyvus į ateitį. Tai nereiškia, kad negalima mokytis iš istorijoje pasitaikančių dėsningumų. Tai tiesiog reiškia, kad mums niekada nepavyks nuspėti jos raidą radikaliai nulemsiančių įvykių.
Naratyvai visada yra supaprastinimai, todėl jie trapūs, ir jais vadovautis yra trapu. Dėl to antitrapaus asmens požiūris į gyvenimą yra ne naratyvistinis.
Problema su institucionalizuotu arba profesionalizuotu mokslu ta, kad jis taip pat yra naratyvistinis. Amerikiečių filosofas Thomas Kuhnas veiksmingai parodė, kaip užsiciklinimai teoriniame naratyve kartojasi tiksliuosiuose moksluose ir kaip sunkiai įgyvendinama paradigmų kaita. Tai kiek baisesnė turi būti padėtis socialiniuose arba humanitariniuose moksluose, kuriuose kur kas sunkiau pritaikyti falsifikacijos principą?
Mokytis iš savo klaidų
Tikra mokslinė ir technologinė pažanga visados įvyko ir tebevyksta ne skaitant kitų raštus dramblio kaulo bokštuose, o improvizuotai eksperimentuojant ir darant klaidas. Ne veltui specialistas kartais apibūdinamas kaip žmogus, kuris išmoksta vis daugiau apie vis mažiau, iki kol jis žino viską apie nieką. Tačiau tikrasis ekspertas nėra tas, kuris yra viską perskaitęs tam tikra tema. Tikrasis ekspertas yra tas, kuris tam tikroje sferoje yra padaręs visas įmanomas klaidas. Todėl tikrasis mokslas yra panašesnis į kūrybą ir tikrieji mokslininkai yra panašesni į menininkus.
Tikrasis ekspertas nėra tas, kuris yra viską perskaitęs tam tikra tema. Tikrasis ekspertas yra tas, kuris tam tikroje sferoje yra padaręs visas įmanomas klaidas.
Trapios sistemos netoleruoja klaidų, netrapios klesti dėl klaidų. Paklauskime savęs, ar mūsų kultūra bei institucionalizuoto mokslo ir švietimo sistemos labiau baudžia už klaidų darymą, ar drąsina mokinius, studentus ir mokslininkus jas daryti?
Ką visa tai turi bendro su laisve? Jei, kaip paprastai siūloma, skiriame dvi laisvės sąvokas – negatyvi laisvė, kaip laisvė nuo išorinių trikdžių ir apribojančių sąlygų, ir pozityvi laisvė, kaip gebėjimas rinktis tarp įvairių galimų veiksmų, – netrapumas apjuosia jas abi. Nenuspėjami įvykiai netrapiam suteikia veiksmų galimybes ten, kur trapieji žlunga. Todėl moraliniams subjektams didesnis antitrapumo laipsnis tolygus didesniam negatyvios ir pozityvios laisvės laipsniui.
Tad kaipgi sukurti sąlygas, kad savo vaikams nestatytume saugumo tvirtovių, kuriose atrofuojasi jų protas ir jų dvasia, užuot skatinę juos atsargiai, bet drąsiai tyrinėti paribį tarp šviesos ir tamsos, tarp užtikrintumo ir nežinios, tarp tikėtumo ir chaoso, kad taptų savimi pasitikinčiomis, be baimės savo aplinkos netikėtumus įveikiančiomis, laisvomis asmenybėmis?
Kaip užtikrinti, kad profesionalizuoto mokslo sistemos netaptų akademinės šūdmalos institucijomis, o augintų mokslininkų kartą, kuri būtų drąsi, kūrybinga, inovatyvi, improvizuotai eksperimentuojanti, nebijanti klaidų ir atvira paradigmos kaitoms?
Pavojingas stabilumas
O kaip su mūsų valstybe? Egzistencinė priklausomybė tolygi trapumui. Jau ilgus dešimtmečius Europos saugumą užtikrina Jungtinės Valstijos, o jos ekonominė gerovė tebėra pagrįsta itin trapia priklausomybe nuo Rusijos (kaip pigios energijos tiekėjos) ir Kinijos (kaip pigios gamintojos ir milžiniškos rinkos).
Kaip pertvarkyti mūsų ekonomiką, energetiką, gamybą, logistiką, galop mūsų gyvenimo būdą ir vartojimą, kad gebėtume ne tik būti atsparūs dėl staigiai ir smarkiai besikeičiančių pasaulio rinkų bei išteklių pasidalijimo, bet ir išmoktume klestėti netikėtumo sąlygomis?
Mes linkę siekti stabilumo, tačiau būtent stabilumas mus paverčia trapiais. Būtent krizės supurto ir pažadina mus iš letarginio, trapaus sustabarėjimo ir priverčia persiorientuoti, vėl atrasti pusiausvyrą, pergalvoti savo tikslų bei veiksmų adekvatumą ir juos pritaikyti prie naujos situacijos, t. y. tapti antitrapesniems.
Kurdami savo veiksmų planus, išmokime nesivadovauti vien prognozėmis, o verčiau apkabinti ateities nenuspėjamumą. Išmokime neapsimesti, kad viską suprantame ir valdome, bet kartu neprarasti pasitikėjimo savimi žvelgiant nežinomybei į akis. Išmokime nesustabarėti savo įsitikinimuose ir, atradę ką nors naujo, gebėkime keisti savo nuomonę ir nuostatas. Išmokime nesirinkti kelio vien dėl to, kad jame mažesnė tikimybė padaryti klaidų, o drąsiai žengti ten, kur neišvengiamai suklupsime ir klysime, nes tik per klaidas tobulėjame. Išmokime pakeliui pakeisti kryptį, netgi tariamai pasiklysti, nes tik pasiklydę mes atrandame šį tą tikrai naujo.
Išmokime būti ugnimi, kuri trokšta vėjo. O dar svarbiau – išmokime to mokyti mūsų vaikus.
BEREKLAMOS:
