Žlugus komunistiniams režimams beveik visoje Vidurio ir Rytų Europoje bandyta išviešinti buvusius komunistų partijos narius ir ypač komunistinį režimą aptarnavusius slaptųjų tarnybų bendradarbius ir agentus. Vienos šalys liustracijos ėmėsi iš karto – 1989 ar 1990 m. (Rytų Vokietija ar Čekijos Respublika). Kitose valstybėse pastangos užtruko bemaž dešimtmetį ar darbai iki šiol nebaigti.
Pagrindinis liustracijos ir dekomunizacijos tikslas buvo sustiprinti naujai besikuriančias demokratijas ir įvykdyti moralinį teisingumą, pareikalauti atsakomybės už komunizmo laikotarpiu padarytus nusikaltimus žmogaus teisėms. Pirmaisiais metais baimintasi ir „buvusiųjų“ revanšo ar antivalstybinės veiklos. Kita vertus, buvusių specialiųjų tarnybų, represinių institucijų bendradarbių ar agentų viešinimas turėjo užkirsti kelią ne tik jiems gauti svarbius postus politikos, teisės, švietimo sistemose, bet ir apsaugoti nuo šantažo ar neteisinio susidorojimo.
Prisipažinti ar ne?
Liustracijos procesams itin daug įtakos turėjo tai, ar konkrečioje šalyje buvo galima objektyviai remtis išlikusiais specialiųjų tarnybų archyvais. Pavyzdžiui, Baltijos šalyse KGB sunaikino arba išvežė didelę dalį savo dokumentų, todėl išsamios informacijos neliko – teko remtis savanoriškais prisipažinimais. Atskiri paviešinimo atvejai dažnai baigdavosi teismų procesais.
Lenkijoje liustracija realiai prasidėjo tik 1997 m., kai įstatymu numatyta gana daug pareigų, kurių negali eiti buvę saugumo agentai (apie 23 tūkst. potencialių pareigūnų, vadovų ir politikų galėjo būti taikomos liustracijos sąlygos). Nors viešai paskelbta įvairių buvusių agentų sąrašų (kai kurie siekė iki 240 tūkst. pavardžių), dar ir pastarąjį dešimtmetį iškildavo įtarimų dėl aukštuose postuose sėdinčių asmenų praeities, nes dokumentų autentiškumas nelengvai patikrinamas.
Liustracijos procesams itin daug įtakos turėjo tai, ar konkrečioje šalyje buvo galima objektyviai remtis išlikusiais specialiųjų tarnybų archyvais.
Latvijoje KGB paliko apie 5 tūkst. kortelių, kuriose užfiksuotos tik agentų ir informatorių pavardės, tačiau nepateikta jokios papildomos informacijos, kodėl jie ten įtraukti. Šie dokumentai saugomi Totalitarizmo pasekmių dokumentacijos centre ir kol kas neviešinami. Dar 1991 m. numatytas draudimas buvusiems KGB agentams dalyvauti rinkimuose, tačiau jo teisiškai niekas negalėjo įgyvendinti. 2003 m. Latvijos parlamento priimtame rinkimų į Europos Parlamentą įstatyme neliko jokių apribojimų net ir buvusiems KGB agentams ar komunistų partijos nariams, kurių būta ir po 1991-ųjų. Po metų bandyta įstatymus papildyti nuostata, draudžiančia buvusiems KGB agentams dalyvauti rinkimuose, tačiau šią pataisą vetavo Latvijos prezidentė Vaira Vykė-Freiberga, o KGB dokumentų įslaptinimo terminas buvo pratęstas dešimčiai metų. Šiam laikui praėjus, 2014-aisiais nuspręsta sudaryti specialią tyrėjų komisiją, kuri tik detaliai ištyrusi paviešins duomenis apie turimus KGB archyvus. Tai numatoma padaryti 2018 m.
Estijoje KGB archyvų bemaž neišliko, todėl liustracijos procesas buvo visiškai savanoriškas. 1995 m. priimtas įstatymas, pagal kurį visi buvę komunistų partijos funkcionieriai ir slaptųjų tarnybų bendradarbiai (ne tik sovietinių, bet ir nacistinių žvalgybos organizacijų) turėjo apie tai pranešti Estijos tarnyboms. Tai padarė kiek daugiau nei tūkstantis žmonių, nuo 1997 iki 2004 m. paskelbta 250 asmenų, bandžiusių nuslėpti savo praeitį slaptosiose tarnybose.
Tūkstančiai agentų
Plačiausiai liustracijos procesas vykdytas Čekijos Respublikoje ir buvusioje Rytų Vokietijoje. Būtent čekai įvedė „liustracijos“ terminą – pažodžiui jis reiškia apšvietimą, išsivalymą šviesa ar ugnimi. Ironiška, kad tokį terminą vartojo ir pačios sovietinės saugumo tarnybos. Čekijos Respublikoje 1991 m. priimtas įstatymas, kuriuo siekta valdžios institucijas apsaugoti nuo buvusių komunistinės partijos funkcionierių ir saugumo tarnybų bendradarbių. Jame numatytas draudimas šiems asmenims penkerius metus eiti tam tikras pareigas politinėse, administracinėse, teisėtvarkos institucijose. Surinkta duomenų apie maždaug 140 tūkst. žmonių, užfiksuotų sovietinėse saugumo tarnybose. Vis dėlto šie sąrašai nebuvo ypač objektyvūs ir skaidrūs. Pretenduojant į tam tikrą postą ar norint dalyvauti rinkimuose, reikėjo gauti Parlamentinės komisijos pažymas, kad nebuvai saugumo tarnybų bendradarbiu. Vien 1991–1995 m. sulaukta daugiau nei 200 tūkst. prašymų jas išduoti. Iš viso į taikiklį pateko apie 420 tūkst. asmenų, apie 10 tūkst. turėjo palikti einamas pareigas.
1996 m. Čekijos Respublikoje priimtas įstatymas leido viešai susipažinti su komunistinių saugumo tarnybų dokumentais. Dar vieną teisės aktą, kuriuo reglamentuojamas slaptų buvusios komunistinės valstybės dokumentų viešinimas, šios šalies parlamentas priėmė 2002 m. – juo praplėstos viešinamų dokumentų kategorijos. Nepavyko išvengti ir skandalų – spaudoje vis pasirodydavo informacijos, kad dalis slaptų dokumentų buvo tikslingai nuslėpti arba dingo.
2003 m. Čekijos Respublikos institucijos internete paskelbė ilgą sąrašą asmenų, sovietiniu laikotarpiu bendradarbiavusių su slaptosiomis tarnybomis, – jame buvo daugiau nei 100 tūkst. pavardžių. 12 tomų ir 8 kg sveriantį sąrašą buvo galima nemokamai pasiimti ir spausdintą.
Liustracijos procesas šioje valstybėje apėmė ne tik dokumentų viešinimą ar draudimus eiti tam tikras pareigas, bet ir buvusių represinių institucijų pareigūnų teismus. Dokumentų analizė ir tyrimai leido atsekti konkrečius asmenis, atsakingus už žmonių kankinimą, įkalinimą ar kitus nusikaltimus. Nuo 1989 m. Čekijos Respublikos teismai nuteisė 90 buvusių Čekoslovakijos slaptosios tarnybos pareigūnų, iš jų 26-iems skirtos įkalinimo bausmės.
E. Honekeris išsisuko
Buvusioje Rytų Vokietijoje komunistų partijos ir komunistinių saugumo tarnybų (ypač „Stasi“) bendradarbiai valyti itin kruopščiai. Teigiama, kad atleista kone pusė kai kurių įstaigų žmonių – pavyzdžiui, Saksonijos žemėje pareigas palikti buvo priversti net apie 60 proc. švietimo sistemos darbuotojų ir mokytojų.
Vokietija vienintelė po Berlyno sienos griūties nusprendė įkurti vadinamąsias tiesos komisijas – panašiai kaip ir po Antrojo pasaulinio karo, kai siekta įvertinti nacistų padarytus nusikaltimus. 1992 m. įkurta 27 narių komisija studijavo „Stasi“ ir Socialistinės vienybės partijos (vok. Sozialistische Einheitspartei Deutschlands, SED) dokumentus, rengė viešus klausimus ir 1994 m. pateikė ataskaitą – 18 tomų apžvalgą, kurioje įvertinta SED veikla iki 1989-ųjų.
1995 m. įkurta antroji teisingumo komisija turėjo pratęsti pradėtą komunistinės partijos ir saugumo tarnybų veiklos analizę. Jai 1998 m. pateikus ataskaitą nuspręsta įsteigti specialų kompensacijų fondą nukentėjusiems nuo represinių Rytų Vokietijos tarnybų ir tęsti tyrimus. Tai iki šiol atlieka Federacinė komisija „Stasi“ dokumentams tirti. Suteikta galimybė visiems susipažinti su archyvais – gauti informaciją apie save ar atlikti akademinius tyrimus. Įdarbinta apie 2 tūkst. žmonių archyvams tyrinėti, nuo 1991 m. gauta daugiau nei 5 mln. įvairių paklausimų. Nustatyta, kad „Stasi“ nuo 1950 m. buvo įdarbinusi apie 250 tūkst. pareigūnų, o 1989 m. pabaigoje turėjo 91 tūkst. aktyvių darbuotojų. Neoficialių „Stasi“ agentų per visą sovietinį laikotarpį galėjo būti iki 600 tūkst. (174 tūkst. – aktyvūs iki pat 1989 m.). 1997 m. Federacinė komisija „Stasi“ dokumentams tirti paskelbė, kad po 1989 m. iš viso galėjo būti iš valstybės tarnybos pašalinta (ar pasitraukė patys) apie 42 tūkst. buvusių „Stasi“ bendradarbių ar agentų.
Kaip ir Čekijos Respublikoje, Vokietijoje po Berlyno sienos griūties rengti teismai dėl komunistinio režimo atstovų vykdytų nusikaltimų. Tačiau nuteistųjų realiomis bausmėmis negausu – iki 2006 m. pradėta daugiau kaip 500 teismų procesų, paskelbta apie 200 nuosprendžių, bet tik maždaug dvi dešimtys teisiamųjų buvo realiai įkaltinti. Vokietijos visuomenė su nusivylimu sutiko sprendimus netęsti paskutinio Rytų Vokietijos SED vadovo Ericho Honekerio ir kitų jo bendražygių teismų, nes kaltinamųjų sveikata silpna. E. Honekeris mirė 1994 m.
