Europos Komisijos nuotr.Vieną tinklalaidžių paskaitų istorikas, dabar Seimo narys Valdas Rakutis paskyrė Osmanų imperijai ir jos santykiams su Abiejų Tautų Respublika. „Mūsų kaimynai – šiandien tai sunkiai susivokia, bet iš tiesų mūsų kaimynai. Ir tarp kitko – ne vien kokie mūsų priešai, bet labai dažnai mūsų draugai“, – paskaitą pradėjo jis.
Šiek tiek besidomintiems istorija tikriausiai žinoma, kad XVII a. Vieną, o kartu ir visą Europą nuo osmanų antplūdžio išgelbėjo ne kas kitas, o Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Sobieskio vadovaujamos pajėgos.
Vis dėlto ne tik karai apibūdina mūsų ir turkų (Osmanų imperijos įpėdinių) santykius, bet ir Abiejų Tautų Respublikos pasiuntinių vežtos gurguolės dovanų sultonui. „XVIII a., padalijimų laikotarpiu, Turkija yra pats stabiliausias Lietuvos–Lenkijos draugas, kuris ypač suinteresuotas išsaugoti mūsų valstybę. Pavyzdžiui, Baro konfederacijos metu Turkija paskelbė karą Rusijai, nes ji bando užvaldyti Abiejų Tautų Respubliką. (...) Arba kitas atvejis – Ketverių metų Seimas: mes turime galimybę daryti reformas, nes Rusija įsitraukė į karą su Osmanų imperija. Tai nėra mūsų amžinas priešas ir nesame dėl to tikėjimo gatavi galvas padėti. Buvo daug bendradarbiavimo, daug pasimokymo“, – teigė V. Rakutis.
Suprasti Pietus, kad šie suprastų mus
Taip, laikai pasikeitė, bet mes vėl kaimynai – ES ribojasi su Turkija. Ir ne tik kaimynai – mes partneriai: Turkija yra NATO narė.
„Svarbiausia, kad grėsmes, kurios yra šiaurės vakaruose, suvoktų ir pietuose. Manau, būtent tam turėtume skirti labai daug politinio dėmesio. Kai aš kalbu Lietuvoje, dažniau kalbu apie grėsmes, kurios kyla Pietų šalims. Rytinės grėsmės mums savaime suprantamos. Pietų grėsmės mums yra mažiau suprantamos“, – prieš kelerius metus teigė buvęs Lietuvos ambasadorius NATO Vytautas Leškevičius.
Jo žodžiai buvo pranašiški. Netrukus išaiškėjo, kad Turkija stabdo NATO gynybos planų Lenkijai ir Baltijos valstybėms atnaujinimą, nes nori tokių pačių sau. 2020 m. rudenį Kipras blokavo Lietuvos iniciatyvą paskelbti ES sankcijas Baltarusijos režimui dėl susidorojimo su protestuotojais, nes siekė sankcijų Turkijai dėl jos agresyvaus elgesio Viduržemio jūroje.
Abiem atvejais Lietuvos diplomatai neoficialiai teigė, kad tegu „didieji išsiaiškina“, o mes, Lietuva, „parūkysime kamputyje“. Didieji išsiaiškino – JAV sutarė su Turkija dėl gynybos planų, ES lyderiai su Vokietija prispaudė Kiprą ir jam įsiūlė sąlygas, dėl kurių jis atsisakė blokuoti ES sankcijas Baltarusijos režimui. Holivudiškai graži diplomatinio trilerio pabaiga?
„Sofageito“ atgarsiai
Bet Turkija niekur nedingo ir nedings. Tai tikriausiai gera naujiena karantino išvargintiems ir saulės ištroškusiems lietuviams, kuriems Turkija asocijuojasi su puikiu „viskas įskaičiuota“ poilsiu. Bet kaip su Lietuvos, kuri nuo vasaros nesugebėjo paskirti ambasadorius Turkijai, užsienio politika?
Tuo labiau kad balandį Briuselio burbule (ES institucijose) tik apie Turkiją ir kalbėta. Tiksliau, apie „sofageitą“ – kai į Ankarą atvykusiems Europos Komisijos pirmininkei Ursulai von der Leyen ir Europos Tarybos vadovui Charles’iui Micheliui buvo pasiūlyta viena kėdė šalia Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdoğano. Ją užėmė Ch. Michelis, o U. von der Leyen teko tenkintis toliau pastatyta sofute kaip ir Turkijos užsienio reikalų ministrui.
„Dažnai protokolinės detalės tik paryškina susitikimų turinį ar aplinkybes. Dviejų ES vadovų (pabrėžia įvykio svarbą) vizitas į Turkiją vyko esant nemenkai ES ir Turkijos santykių įtampai. Turkijos vienašališki veiksmai dujų gavybos srityje prie Kipro, įtampa su Graikija dėl migracijos, Turkijos valdžios veiksmai pažeidžiant žiniasklaidos, opozicijos ir nevyriausybinių organizacijų veiklos sąlygas tėra dalis įtampos aplinkybių“, – feisbuke komentavo Europos Parlamento Užsienio reikalų komiteto narys Petras Auštrevičius.
Abiem atvejais Lietuvos diplomatai neoficialiai teigė, kad tegu „didieji išsiaiškina“, o mes, Lietuva, „parūkysime kamputyje“.
R. T. Erdoğano Turkija nėra lengva partnerė arba, kaip įvardijo Ricardo Borgesas de Castro, vienas Briuselyje įsikūrusio Europos politikos centro vadovų: „Turkija – tai partnerė, su kuria negali gyventi, bet ir negali gyventi be jos. Kai tik ES patiki, kad santykiai gerėja, jie pablogėja.“
Ankaros politikos viražai
Pasak Briuselyje įsikūrusio Carnegie Europoje analitikos centro vizituojančio Turkijos užsienio politikos eksperto Sinano Ülgeno, R. T. Erdoğano vadovaujama Teisingumo ir plėtros partija (AK) nuo 2011 m. pakeitė iki tol buvusią provakarietišką ir į integraciją orientuotą šalies užsienio politiką.
„AK atsinešė naują užsienio politikos viziją. Turkija – regioninė galybė ypač tose dalyse, kurios anksčiau priklausė Osmanų imperijai. Ši romantiška, emocinė grįžimo prie Osmanų imperijos šaknų kryptis sulaukė Turkijos gyventojų paramos, be kita ko, ir dėl to, kad Turkijos siekis tapti Vakarais tapo problemiškas tiek dėl esminių laisvių nunykimo šalyje, tiek dėl europiečių nenoro priimti Turkijos“, – IQ žurnalui kalbėjo ekspertas.
Jam iš dalies pritarė Europos politikos centro vyresnioji ekspertė, Turkijos politikos žinovė Amanda Paul: „Turkijos ir ES santykiai, tikėtina, išliks neproduktyvūs, nes visų pirma Turkijos narystės ES procesas yra miręs. Antra, Turkijos požiūris į ES tikriausiai išliks nenuspėjamas.“
Vis dėlto, anot S. Ülgeno, osmaniška kryptis žlugo dėl savo galimybių pervertimo ir grįžtama prie to, kad reikia pagerinti santykius su Vakarais. Tarp tokių ženklų galima paminėti išteklių žvalgybos Viduržemio jūroje stabdymą, derybas su Graikija ir dėl Kipro.
„Pasak ES pareigūnų, nuo 2020 m. gruodžio santykiai tapo draugiškesni. Taip nutiko, nes Turkija pakeitė savo požiūrį į Rytų Viduržemio jūrą ir į kai kurias šalis, konkrečiai – Prancūziją. ES bando vadovautis meduolio ir rimbo požiūriu“, – IQ žurnalui tvirtino Turkijos ekspertė A. Paul.
Svarbūs sprendimai – birželį
Briuselis suvokia, kad Turkija yra reikalinga ir niekur nedings.
„ES supranta, kad tokie blogi santykiai su Turkija nėra produktyvu. Per pastaruosius metus matėme, kad Turkijos narystės klausimu nieko nepasiekta, bet iki šiol Ankara ir Briuselis negalėjo sutarti dėl kitų bendradarbiavimo sričių, išskyrus sutartį dėl pabėgėlių. Taigi, ES ir Turkijos santykiai yra labai paviršutiniški, o ES taip pat prarado bet kokius rimtus svertus Turkijoje.
Todėl aišku, kad kažkas turi būti padaryta, siekiant atverti naujų bendradarbiavimo kelių. Dabar jau yra veiksmų planas, kurį sudaro naujas susitarimas dėl pabėgėlių, naujo derybų raundo dėl prekybos susitarimų pradžia, Muitų sąjungos stiprinimas, vizų liberalizacija, aukšto lygio susitikimai, tačiau iki šiol sprendimas nebuvo priimtas, todėl viskas bus sprendžiama birželį Europos Vadovų Taryboje“, – teigė S. Ülgenas.
ScanpixPasak A. Paul, labiausiai ES rūpimas klausimas – naujas susitarimas dėl pabėgėlių ar seno susitarimo tęsinys, t. y. kad Turkija ir toliau neleistų pabėgėliams iš Sirijos ir kitų konfliktų vietų atvykti į Europą. Už tai Briuselis siūlo 3 mlrd. eurų trejiems metams (dalis tektų Jordanijai ir Libanui, kur taip pat yra Sirijos pabėgėlių stovyklų). Turkijos pareigūnų teigimu, dabar jų šalyje yra 4 mln. pabėgėlių.
Taip pat yra kitų temų, kaip antai stabilumas Viduržemio jūroje, bendradarbiavimas kovoje su terorizmu, energetikoje.
Turkija irgi turi savo darbotvarkę. „Mes esame atviri konstruktyvioms idėjoms, taip pat dėl narystės ES, nes norėtume tęsti šį procesą. Norėtume baigti derybas dėl Muitų sąjungos. Norėtume gauti sprendimą dėl Šengeno vizų, kad Turkijos piliečiai galėtų keliauti po Europą kaip ir daugelis kitų šalių piliečių. Norėtume atnaujinti ES ir Turkijos susitarimą dėl pabėgėlių. Norėtume kartu kovoti su antiislamizmu, antisemitizmu, rasizmu ir t. t.“, – praėjusių metų vasarą Europos politikos centro surengtame seminare kalbėjo Turkijos prezidento vyriausiasis patarėjas ir atstovas spaudai İbrahimas Kalınas.
Kaip minėta, ES sprendimas bus birželį. Dabar Europos Komisija ruošia pasiūlymus ES šalių lyderiams.
„Nepaisant „sofageito“ skandalo, kuris metė šešėlį visam vizitui, prezidentui R. T. Erdoğanui tai buvo puiki proga. Ch. Michelis ir U. von der Leyen stūmė pozityvią darbotvarkę ir mažai kreipė dėmesio į vidaus klausimus. Žmogaus teisių pažeidimai paminėti tik prabėgomis. Tikėtina, apie juos bus kalbama „dialogo“, kaip dalies ES ir Turkijos santykių, metu. Kipras gali vėl reikalauti sankcijų, bet, kol Turkija neatnaujins gavybos ar nesiims kitų provokacinių veiksmų Rytų Viduržemio jūroje, nėra jokių galimybių įvesti sankcijas“, – teigė A. Paul.
Šis konfliktas parodė, kad Vilnius neturi pakankamai strateginių svertų Ankaros pozicijai paveikti kilus analogiškų nesutarimų.
„Priklauso, kas nutiks Turkijoje iki tol, bet iš ES ateina atsargiai optimistinės žinios. Atmosfera labai skiriasi nuo praėjusio gruodžio, kai išties egzistavo sankcijų galimybė. Dabar jų klausimas nustumtas į paraštes ir kalbame apie veiksmų planą“, – pritarė S. Ülgenas.
„Rūkyti kamputyje“ – irgi strategija?
Ką darys prezidento Gitano Nausėdos vadovaujami Lietuvos diplomatai, kai birželį Europos Vadovų Taryboje vyks diskusijos dėl Turkijos? Išeis „parūkyti“?
„Galbūt tai galima įvardyti kaip „išėjimą parūkyti“, bet tai atrodo gana racionalus pasirinkimas, atsižvelgiant į tai, kad dauguma Lietuvos prioritetų Turkijos atžvilgiu – netiesioginiai ir pragmatiški“, – Lietuvos užsienio politikos strategiją Turkijos atžvilgiu IQ komentavo Rytų Europos studijų centro parengtos ataskaitos „Lietuvos ir Turkijos santykiai bei Baltijos regiono saugumas“ autorius, Europos užsienio santykių tarybos asocijuotasis ekspertas Justinas Mickus.
Vis dėlto, kaip pabrėžia ekspertas, Vilniui svarbu turėti būdų, kaip reaguoti į Turkijos elgesį, pavyzdžiui, kaip NATO gynybos planų Baltijos šalims ir Lenkijai blokavimo atveju. „Šis derybinis konfliktas parodė, kad Vilnius neturi pakankamai strateginių svertų Ankaros pozicijai paveikti kilus analogiškų nesutarimų“, – teigiama minėtoje ataskaitoje.
Lietuvos santykiai su Turkija neapsiriboja tik ES ar NATO formatu. Ankara yra reikšminga žaidėja Ukrainoje ir Pietų Kaukaze, kur ir Lietuva bando aktyviai veikti. Be to, svarbus išlieka ir dvišalių ekonominių santykių plėtojimas, ir galimybės per Turkiją pasiekti kitas (ypač Rytų Afrikos) rinkas, turizmo saitai.
Kitas klausimas, kaip į Lietuvą žiūri pati Turkija. Carnegie Europoje centro ekspertas S. Ülgenas pabrėžia, kad Ankaroje vyrauja labai pozityvi atmosfera dėl Lietuvos ir kitų Baltijos šalių, nes jos remia Turkiją ES, o ir pati Turkija rėmė Baltijos šalis tiek anksčiau, joms siekiant narystės NATO, tiek dabar saugumo ir Rusijos atgrasymo klausimais.
„Turkijos grasinimai vetuoti NATO gynybos planus buvo mažai susiję su Baltijos šalimis. Tai naudota prieš JAV ir kitas Vakarų valstybes. Ir gaila, kad Lenkija bei Baltijos šalys atsidūrė šiame ginče. Bet manau, kad tai praeityje. Tai buvo diplomatiniai manevrai, kuriais siekta paspausti Jungtines Valstijas“, – aiškino S. Ülgenas.
Pasak Turkijos užsienio politikos žinovo, Ankara norėtų aktyvesnio savarankiško Vilniaus vaidmens, kad būtų išlįsta iš ES rėmų. „Turkija labai pozityviai žiūrėtų į Lietuvą kaip į atskirą veikėją Ukrainoje ar Pietų Kaukaze, tačiau Turkija labai rezervuota dėl ES, nes nelaiko jos nešališka žaidėja. Manau, kad skirsis vertinimas Ankaroje, jei Lietuva dalyvaus kaip nepriklausoma šalis ir jei veiks po ES skėčiu“, – teigė S. Ülgenas.
Šioje vietoje ir atsiveria šiokia tokia praraja. Mat Lietuva linkusi į idealistinę užsienio politiką, kurią realizuoja per NATO ir ES. „Konkrečių konfliktų tarp ES partnerių ir Turkijos kontekste Lietuvos orientyras turėtų būti tarptautinė teisė ir normos, bendri ES ir Turkijos įsipareigojimai. Esu tvirtai įsitikinęs, kad Lietuva gali sau leisti aktyviau kelti demokratijos ir žmogaus teisių padėties klausimus Turkijoje, nesibodėdama neigiamos reakcijos iš Ankaros. Turkija negalėtų rimtai reaguoti į Lietuvos principingumą šiais klausimais, nepakenkdama platesniems savo interesams NATO ir ES santykių kontekste“, – teigė J. Mickus.
