Sekmadienį Korsikos nacionalistai laimėjo regioninius rinkimus – viena iš tokį rezultatą nulėmusių priežasčių buvo politikų reikalavimai šiai salai suteikti didesnę autonomiją.

Tokia rinkimų baigtis taps nauju iššūkiu prezidentui Emmanueliui Macronui – jam teks spręsti, ar perduoti daugiau kontrolės, ar išlaikyti tradicinę griežtai centralizuotą valdžią. Korsikos valdantysis aljansas „Už Korsiką“ („Pè a Corsica“), kurį sudaro už autonomiją pasisakantis „Femu a Corsica“ ir nepriklausomybės šalininkų „Corsica Libera“, prieš savaitę vykusiame pirmajame rinkimų ture surinko 45 proc. balsų. Sekmadienį aljansas įtvirtino savo pergalę, surinkęs 56,5 proc. balsų, nors rinkėjų aktyvumas tesiekė 52,6 procento. Tai reiškia, kad „Už Korsiką“ turės tvirtą daugumą salos parlamente, savo darbą pradėsiančiame ateinančių metų pradžioje. Nacionalistams taip pat atiteks 11 vietų salos vykdomojoje taryboje, atliekančioje funkcijas, panašias į žemyninėje Prancūzijoje vykdomas regionų tarybų pirmininkų. „Dabar Paryžius turi rimtai apgalvoti, kas vyksta Korsikoje“, – sakė aljanso „Už Korsiką“ pagrindinis kandidatas Gilles'is Simeoni, kai buvo pradėti skelbti balsavimo rezultatai. Prancūzijos vyriausybės vadovas Edouard'as Philippe'as sakė perdavęs „respublikonų sveikinimus“ laimėtojams ir pridūrė, kad norės susitikti su jais iškart po to, kai darbą pradės salos parlamentas. Reaguodamas į tai G. Simeoni žurnalistams pareiškė: „Be formalaus mandagumo, mes laukiame bei tikimės ir nuoširdaus dialogo“ su Prancūzijos valstybe. Didesnės Korsikos autonomijos šalininkų stovykla šiuose rinkimuose triumfavo Ispanijai sprendžiant savo rimčiausią pastarųjų dešimtmečių politinę krizę, išprovokuotą katalonų nacionalistų siekio atsiskirti ir galinčią turėtų labai rimtų pasekmių visai Europos Sąjungai. Aljanso „Už Korsiką“ lyderiai pabrėžia, kad jų trumpalaikis tikslas yra didesnė autonomija, o ne atsiskyrimas nuo Prancūzijos – pirmiausia todėl, kad kalnuota sala yra priklausoma nuo asignavimų iš valstybės biudžeto. Jie pateikė tris esminius reikalavimus: suteikti korsikiečių kalbai tokį pat statusą, kokį turi prancūzų kalba; suteikti amnestiją nuteistiesiems, kuriuos nacionalistai laiko politiniais kaliniais; oficialiai pripažinti specialų Korsikos gyventojo statusą – tai padėtų kovoti su spekuliacijomis nekilnojamojo turto sektoriuje, skatinamas užsieniečių, perkančių saloje atostogų būstus.

Ekonominė priklausomybė

Nemaža dalis iš 330 tūkst. Korsikos gyventojų gyvena iš sezoninio turizmo arba dirba viešajame sektoriuje. Viešosios nuomonės apklausos rodo, kad dauguma korsikiečių pasisako prieš atsiskyrimą nuo Prancūzijos. Netgi separatistų lyderis Jeanas-Guy Talamoni, neretai vadinamas Korsikos Puigdemont'u (Carlesas Puigdemont'as – Madrido atstatydintas Katalonijos lyderis), sako, kad sala nuo Prancūzijos galėtų atsiskirti ne anksčiau kaip po 10–15 metų, jei nepriklausomybei pritartų dauguma gyventojų. „Ekonomiškai gyvybinga Korsika – nemanau, kad mano amžininkai tai pamatys“, – praėjusią savaitę naujienų agentūrai AFP sakė Korsikos reikalų ekspertas iš Bordo universiteto Thierry Dominici. Katalonijos situacija yra visiškai kitokia – katalonų separatistai skundžiasi, kad jų regionas, sukuriantis maždaug penktadalį Ispanijos bendrojo vidaus produkto, negauna investicijų, kurios būtų proporcingos jo sumokamiems mokesčiams. Napoleono Bonaparte'o gimtinę Korsika, garsėjančią vienais geriausių paplūdimių Europoje, anksčiau krėtė ginkluota separatistų kampanija už nepriklausomybę. Korsikos nacionalinio išvadavimo frontas (Fronte di Liberazione Naziunale Corsu, FLNC) keturis dešimtmečius vykdė sprogdinimų kampaniją, daugiausia nukreiptą prieš valstybės infrastruktūrą. 2014-aisiais FLNC paskelbė baigiantys ginkluotas operacijas. Per rimčiausią separatistų išpuolį 1998 metais Korsikoje buvo nužudytas salos prefektas Claude'as Erignacas. Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB BNS sutikimo draudžiama.