2008 m. Kremliaus tankams riedant Tbilisio link, ant LRT pastato Vilniuje kabojo Gruzijos vėliava, o žurnalistai viename didžiųjų naujienų portalų vilkėjo ją palaikančius marškinėlius. Kaip sekėsi Lietuvos žiniasklaidai būti profesionaliai ir nešališkai per Ukrainos karą?
2003-iųjų pavasarį Šiaurės Irake britų visuomeninio transliuotojo BBC naujienų komanda keliavo su kariniu konvojumi, kurį sudarė kurdų kovotojai ir amerikiečių specialiosios pajėgos. Diena buvo giedra, besitraukiantys Saddamo Husseino kariai ir technika buvo matyti plika akimi. Amerikiečių kariškis paprašė savo oro pajėgų – dviejų virš galvos zujančių F-14 naikintuvų – pagalbos. Jie turėjo sunaikinti netoli esantį Irako tanką, tačiau bomba per klaidą numesta ant savų – tų pačių, kurie ir paprašė paramos.
Kelios akimirkos po sprogimo sužeistas BBC operatorius bėgo į šalikelę nepaleisdamas iš rankų veikiančios kameros, pakėlė ją link savo veido ir tuo metu nuo galvos ant objektyvo užtyško kraujo. Fone buvo girdėti be pauzių klykiantys kelių automobilių signalai, ausį rėžė jų sekundos, diena staiga pajuodo nuo pakilusių dulkių ir dūmų. Lakstė kariškiai, triukšme prasimušė sužeistųjų šauksmai. Kraujo lašas varvėjo žemyn objektyvu. Bet nė kruopelės šio sąmyšio ir siaubo nebuvo justi BBC korespondento Johno Simpsono balse ir pasakojime – reportaže, kuris jau po poros valandų atsidūrė televizijos eteryje.
„Ką tik kalbėjau su Amerikos specialiųjų pajėgų karininku, kuris nurodė vykdyti šią oro ataką, be abejo, nesuvokdamas, kad bus smogta jam, jo vyrams, mums ir mūsų kolegoms, – lėtai pasakojo rūkstančių automobilių fone stovintis BBC užsienio naujienų redaktorius. – Tikriausiai tai vienas dalykų, kurie kare tiesiog nutinka.“ Reportažo pabaigoje sužinojome, kad žuvo BBC komandos narys.
Mes ne Didžioji Britanija, mes esame BBC ir neturime savo karių, tik žurnalistus.
LRT Televizijos užsienio naujienų redaktorius Vykintas Pugačiauskas prisimena dieną, kai klausė J. Simpsono reportažo: „Atrodė, kad tai su juo nebuvo susiję, jis sugebėjo išlaikyti tokius pačius BBC žurnalistikos standartus, kaip ir bet kuriame kitame reportaže. Ką ir kalbėti, kad vizualiai tai buvo fantastiškai gražu.“
„Gėrio“ pusėje
BBC yra labiausiai Vakaruose nešališkumu pagarsėjusi žiniasklaidos organizacija. Vienas chrestomatinių pavyzdžių – kai per Folklando ir Argentinos karą transliuotojas atsisakė britų karius vadinti „mūsų kariais“ arba „mūsų vaikinais“ ir taip siutino britų premjerę Margaret Thatcher. Transliuotojo „nepatriotiška“ pozicija buvo tokia: mes ne Didžioji Britanija, mes esame BBC ir neturime savo karių, tik žurnalistus.
Lietuvoje „mūsų krepšininkai“ ir net „mūsų kariai“ daugybei žurnalistų, nepaisant chrestomatinių pavyzdžių, net ir šiandien nerėžia ausies. Prasidėjus konfliktui Rytų Ukrainoje kai kurie nuosekliai vartojo naujosios Kijevo valdžios nukaltus ir Ukrainos žiniasklaidos tiražuojamus terminus „antiteroristinė operacija“ ir „teroristai“, nors kalbėta apie kovą su separatistais bei juos remiančiomis Rusijos pajėgomis ir realijos netilpo į jokias „terorizmo“ apibrėžtis.
„Daug kas įsikando tą žodį, nes labai norėjo būti „gėrio“ pusėje ir vartoti labai aiškius terminus. Bet jie tai situacijai netinka, – IQ komentavo V. Pugačiauskas. – Kodėl kalbama apie terorizmą, kai šalis kaimynė siunčia keliasdešimt tūkstančių karių ir tankų dalinius? Čia karas ir karo nusikaltimai.“
Ai, vis tiek skaitys
Ukrainos žiniasklaida „Freedom House“ reitinge ilgą laiką vertinama kaip „dalinai laisva“, arti „nelaisvos“. Joje priklausomybės nuo politikų ir savininkų problemos gerokai didesnės nei Lietuvoje. Tam turi įtakos ir profesinių standartų stoka. „Keistenybių ukrainietiškoje informacinėje erdvėje buvo ne mažiau nei rusiškoje“, – teigė V. Pugačiauskas. Tačiau, anot jo, Maskvos kanalai tyčia įžūliai melavo, pavyzdžiui, pasakojimais apie „nukryžiuotą berniuką“ ar neva ukrainiečių žiaurumą rodančiais vaizdais, kurie išties buvo iš Sirijos ar Bosnijos ir Hercegovinos, o ukrainiečiai dažniausiai tiesiog netikrino savo skelbiamos informacijos. Lietuvoje žinios apie karą 2014-ųjų pavasarį ir vasarą buvo labai paklausios, ir žiniasklaida, ypač internetinė, jų skelbė daug, dažniausiai remdamasi Ukrainos šaltiniais.
Suprantamas lietuvių susijaudinimas ir didžiulis dėmesys konfliktams, kuriuose Kremliaus tankai važinėja gretimų valstybių teritorija. Tačiau žiniasklaida savo darbą patenkinti didžiulį informacijos poreikį atliko vadovaudamasi ne aukščiausiais standartais. Tai, pasak V. Pugačiausko, susiję ne tiek su noru stoti į „gėrio“ pusę, kiek su pigia konkurencija. „Žiniasklaida tapo dar margesnė ir kad būtų pamatyta, jai teko dar labiau šaukti ir rasti vis naujos informacijos“, – kalbėjo pašnekovas. Jis pats pasakodamas apie Ukrainą daugiausia rėmėsi Vakarų agentūrų pranešimais, o Ukrainos šaltinius skaitė tik tam, kad informaciją įsidėtų sau į galvą.
Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto direktorius Deimantas Jastramskis pridūrė, kad tai, ką skaitydavo lietuviai, dažnai būdavo paremta vienu šaltiniu, o informacija į lietuvių kalbą neretai buvo verčiama iš publikacijos, kurioje cituojamas kitas straipsnis. D. Jastramskis prisiminė Latvijos Stradinio universiteto mokslininkės Andos Rožukalnės atliktą tyrimą, kuris parodė, kad jos šalyje per konfliktą cituoti ukrainietiški šaltiniai dažnai remdavosi Rusijos žiniasklaida, tai darė netgi ir privati Kijeve įsikūrusi naujienų agentūra UNIAN, kuri buvo gausiai cituojama didžiuosiuose Lietuvos portaluose. „Apie žiniasklaidos, kuria remiamasi, patikimumą ir patys žurnalistai neretai mažai ką galėtų pasakyti“, – IQ teigė Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius.
„Lietuvos žiniasklaida supranta, kad profesiniai standartai gali būti žemesni, nes skaitytojai ir taip vartos. Vakaruose visų abejotinų dalykų tiesiog nėra arba jie pateikiami tinkamame kontekste“, – komentavo D. Jastramskis. Šį skirtumą pastebi ir V. Pugačiauskas: „Vakaruose klaidos kerta per reputaciją ir pajamas. Gauni tūkstantį skundų net dėl netinkamai pavartoto žodžio ir iškart gerini savo darbą.“
Gera žinia: pinigų yra
Vis dėlto neramūs metai paskatino ir gerų pokyčių tiek Lietuvoje, tiek Ukrainoje. Šalies kaimynės žurnalistai rodė neregėtą solidarumą kartu imdamiesi tokių darbų kaip pabėgusio prezidento paliktų dokumentų analizė. Dar prieš nuverčiant Viktorą Janukovyčių neapsikentę cenzūros iš Ukrainos valstybinės televizijos išėję žurnalistai įkūrė internetinį kanalą „Hromadske TV“. Šis ir kita smulkesnė pilietinė žiniasklaida per Maidaną, Krymo krizę ir Donbaso karą turėjo svarbų vaidmenį, tapo lygiaverte alternatyva. Galiausiai 2015-aisiais Ukrainoje panaikintas valstybinis transliuotojas ir dabar kuriamas visuomeninis. Pasak D. Radzevičiaus, kuris konsultuoja ukrainiečius šiuo klausimu, kai kuriais parametrais jis net pažangesnis nei LRT. Pavyzdžiui, didesnę pusę jo tarybos sudaro ne valdžios įstaigų deleguoti žmonės, kai Lietuvoje po trečdalį skiria prezidentas ir parlamentas.
Tuo metu Lietuvoje paneigtas mitas, kad žiniasklaida neturi pinigų žurnalistams į užsienį siųsti. „Pasirodo, turi, tik reikia norėti. Kita vertus, ne visada išeidavo kokybiška ir išlaidas pateisinanti produkcija“, – mano D. Jastramskis. Kaip kokybiško darbo pavyzdį Žurnalistikos instituto vadovas mini fotografo ir žurnalisto Artūro Morozovo reportažus iš abiejų Ukrainos fronto pusių. Jo darbas buvo pastebėtas, gerai įvertintas ir skaitytojų, ir kolegų. Tačiau jei karą Ukrainoje įsivaizduotumėte kaip visos Lietuvos žiniasklaidos egzaminą, didžioji dalis jį laikiusių prioritetą teikė ne studijoms, o darbui su išsilavinimu nesusijusioje srityje.
