NATOAntradienį, po ypač sunkaus dešimtmečio NATO generalinio sekretoriaus poste, Jensas Stoltenbergas pagaliau išpildė pažadą žmonai ir perdavė posėdžių plaktuką savo įpėdiniui Markui Rutte'ei.
„Šį kartą aš laikysiuos pažado ir paliksiu Briuselį po kelių valandų“, – į žmoną, kuri irgi dalyvavo atsisveikinimo NATO posėdyje, kreipėsi J. Stoltenbergas, kuris, kaip teigiama, jau seniai žadėjo palikti Aljanso vadovo postą.
Prieš tai padėkos kalbą nuo visų Aljanso šalių atstovų sakęs Kroatijos ambasadorius prie NATO Mario Nobilo paminėjo, kad dėl J. Stoltenbergo lyderystės NATO įrodė, kad nėra neįgali ir jos smegenys nėra mirusios.
„Jūs buvote geriausias mūsų Aljanso transformatorius (...) Mes pasiilgsime jūsų išminties, šalto proto ir jumoro jausmo. Prašau, būkite palankus mums savo naujoje knygoje apie NATO“, – kalbėjo ambasadorius, o jo žodžius palydėjo visos salės juokas.
Bandė užverbuoti KGB
J. Stoltenbergas gimė 1959 m. Norvegijos diplomato, buvusio gynybos ir užsienio reikalų ministro šeimoje. Kaip neseniai prisipažino, jis visada konsultuojasi su savo tėvu.
„2014 m., kai į mane pirmą kartą kreipėsi ir paklausė, ar esu pasirengęs tapti NATO generaliniu sekretoriumi, aš, kaip visada, sutikau. Nuėjau pas tėvą ir paprašiau patarimo. O jis pasakė, kad NATO ne tiek jau daug kas vyksta“, – rugsėjo mėnesį Vokietijos Marshallo fondo organizuotame atsisveikinimo pokalbyje prisiminė J. Stoltenbergas ir vėliau išdėstė penkias pamokas, kurios yra labai svarbios tolesnei NATO sėkmei ateityje.
Neabejotina, kad jos plačiau bus aptartos naujojoje knygoje, kurią jis planuoja pradėti rašyti Norvegijoje.
Na, o 2016 m. išleistoje biografijoje „Min historie“ („Mano istorija“) J. Stoltenbergas neslėpė savo kairuoliškos jaunystės ar net bendravimo su tuomečio KGB agentu. Devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, būdamas žurnalistu, jis reguliariai susitikdavo su sovietų ambasados Osle kultūros atašė Borisu Kirilovu prie sumuštinių su krevetėmis viename seniausių Oslo restoranų „Stortorvets Gjæstgiveri“.
Knygoje J. Stoltenbergas B. Kirilovą apibūdino kaip „išmanantį ir įdomų pašnekovą“ ir teigė vėliau sužinojęs, kad KGB sudarė jo paties bylą, kurioje jis buvo vadinamas „Steklovu“ – norvegų žurnalistai išsiaiškino, kad tokios bylos buvo pradedamos, kai potencialus verbuojamasis pereidavo į aukštesnį „auginimo“ lygį arba jau buvo laikomas „slaptu ryšiu“.
„Thorvaldas (J. Stoltenbergo tėvas – red. past.) manė, kad turėtume kalbėtis su visais ir taip geriau suprastume vieni kitus. Jis sakė, kad geriausia būtų kalbėtis su KGB. Jie turi protingiausius žmones ir geriausius ryšius Maskvoje. Bet, žinoma, reikėjo atsargiai žiūrėti, ką sakai“, – teisinosi knygoje J. Stoltenbergas ir pridūrė, kad niekada nesijaudino, jog pasakys per daug, nes nežinojo jokių valstybinių paslapčių.
Tiesa, knygoje J. Stoltenbergas teigė, kad apie savo susitikimus jis papasakojo aukštam Norvegijos gynybos pareigūnui ir galiausiai Norvegijos žvalgybai, kurios atstovas paprašė užverbuoti KGB pareigūną. „Jis paprašė manęs susitikti su B. Kirilovu, pasakyti jam, kad žinome, kas jis toks, ir išsiaiškinti, ar jis nesuinteresuotas perbėgti“, – rašė J. Stoltenbergas. Taigi, jausdamasis tarsi „šnipų romano personažas“, jis atliko prašomą bandymą, bet nesėkmingai ir daugiau esą niekada nesusitiko su B. Kirilovu.
Bet su kitais Rusijos pareigūnais, tarp jų ir buvusiu KGB karininku Vladimiru Putinu, jam teko vėliau susitikti ne kartą. Nuo 1990 m. jis užėmė įvairių Norvegijos ministerijų vadovų postus, o 2000–2001 m. ir 2005–2013 m. buvo Norvegijos premjeru. 2014 m. kovą žinia, kad NATO generalinio sekretoriaus poste J. Stoltenbergas pakeis daną Andersą Foghą Rasmusseną, daugeliui Norvegijoje, kaip rašė tuometė spauda, buvo netikėta. Bet jis turėjo vieną esminį pranašumą, kuriuo gali pasigirti ir jo įpėdinis Markas Rutte: buvo pagarsėjęs kaip puikus derybininkas, galintis pasiekti kompromisą tarp įvairiausių pusių.
„Kietų sėdmenų“ derybininkas
Perėmęs NATO sekretoriaus postą netrukus po Rusijos surengtos Krymo aneksijos ir sukelto karo Rytų Ukrainoje, J. Stoltenbergas sugebėjo išlaikyti pusiausvyrą tarp Vakarų nenoro konfliktuoti su Rusija ir rytų europiečių baimių: sustiprintas NATO buvimas rytiniame flange, o NATO ir Rusijos tarybos susitikimai vyko toliau, tik ne taip dažnai.
Kitas jo pranašumas sąjungininkų akyse – neturėjimas asmeninių ambicijų ir darbotvarkės bei gebėjimas laikyti liežuvį už dantų. J. Stoltenbergo spaudos konferencijos buvo kažkas tokio, kas nori nenori veda į snaudulį. Kad ir kokius jam suktus klausimus bandydavo užduoti žurnalistai, generalinis sekretorius sugebėdavo puikiai išsisukti, ir tik „kapojimas“ rankomis kartais išduodavo, jog jis šiek tiek susinervinęs.
Būtent tai ir, žinoma, „kietų sėdmenų“ derybininko gebėjimai nulėmė, kad pati NATO neiširo JAV prezidentu būnant Donaldui Trumpui. 2021 m. autoritetingame žurnale „International Affairs“ pasirodė tyrimas „Kodėl NATO išgyveno D. Trumpą: pamirštas generalinio sekretoriaus J. Stoltenbergo vaidmuo“, kuriame tiesiai šviesiai sakoma, kad būtent J. Stoltenbergas sugebėjo viešai spausti sąjungininkes didinti išlaidas gynybai, o nuopelną priskirti JAV prezidentui ir pamaloninti jo ego.
„J. Stoltenbergas turi retą gabumą būti efektyviu lyderiu tiek strateginėse diskusijose, tiek per krizes. Struktūriškas mąstymas ir daugiametė aukščiausio lygmens lyderystės patirtis suteikia jam unikalų pasaulio matymą ir pajautimą“, – anksčiau IQ teigė buvęs NATO generalinio sekretoriaus pavaduotojas Giedrimas Jeglinskas.
Tai tapo 2022 m. Rusijos agresija prieš Ukrainą, per kurią J. Stoltenbergas vėl sugebėjo išlaikyti pusiausvyrą tarp karštų galvų rytiniame flange ir atsargiai bailių senųjų Aljanso narių. Nenuostabu, kad tais metais turėjusi baigtis antroji J. Stoltenbergo kadencija buvo pratęsta metams, o po metų tai pasikartojo dar kartą ir tik šiemet sutarta, kad bus naujas NATO vadovas.
