„Laimėję rinkimus mažinsime komunalinių paslaugų kainas ir pritrauksime investicijų“, – mėgsta žadėti į savivaldybių tarybas kandidatuojantys politikai. Apie 200–300 kandidatų iki šiol galėdavo pridurti – ir neatstovausime jums.
Iškart po 2015 m. savivaldybių rinkimų tarybos nario mandato atsisakė 210 išrinktų kandidatų, arba apie 14 proc. visų išrinktų politikų. Nacionaliniu mastu net ir vieno Seimo nario pasitraukimas būna didelis įvykis, bet savivaldybėse porinkiminė kaita yra daugiau nei įprasta praktika.
Tiesa, savivaldybių yra įvairių. Vienose pasikeitė vos vienas kitas tarybos narys, kitur – reikšminga kandidatų dalis. Neabejotina lyderė per praėjusius rinkimus buvo Šilalės rajono savivaldybės taryba, kur iš 25 narių per porą mėnesių pasikeitė daugiau nei pusė – 13 politikų. Mažeikių rajone mandatų atsisakė 11 išrinktųjų, Alytaus rajone – dešimt, Lazdijų – devyni, Klaipėdoje, Radviliškio rajone – po aštuonis, Rokiškio – septyni.
Dar didesnė išrinktųjų kaita vyko per 2011 ir 2007 m. rinkimus.
Reklaminis jaukas
Priežasčių pasitraukti gali būti įvairiausių, tačiau, kaip rodo Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) pateikta statistika, per einamąją kadenciją net 53,7 proc. kandidatų atsistatydino dėl nesuderinamų pareigų. Nemažas skaičius asmenų (18 proc.) atsisakė mandato dėl asmeninių priežasčių.
Galima pagrįstai įtarti, kad dalis kandidatų numanė, jog į tarybos nario kėdę atsisėsti neteks. Žinomesni politikai iki šiol dažnai naudojami kaip rinkėjus pritraukiantys veidai. Į sąrašų priekines pozicijas įrašomi tie kandidatai, kurie turi teigiamą įvaizdį ar šiek tiek politinio svorio bendruomenėje – pavyzdžiui, ligoninių, mokyklų direktoriai, seniūnai, kiti savivaldybėje ir viešosiose įstaigose postus užimantys asmenys. Tarybos nario mandatą yra iškovojęs – ir jo atsisakęs – ne vienas Seimo narys.
Pasirinkti tarybos nario, o ne, tarkime, mokyklos direktoriaus postą yra kiek rizikinga – direktorių kadencijos nėra ribojamos. Išėjęs iš mokyklos į tarybą po ketverių metų asmuo gali būti neperrinktas ir likti be nieko. Tad nenuostabu, kad savo reputacija rinkimų sąrašui pritraukę šiek tiek papildomų balsų, žinomi veidai paprastai lengva ranka pasirenka užtikrintą esamą darbą.
Savivaldybės nario kėdė tuščia negali likti, todėl vienos partijos kandidatui laimėjus, bet atsisakius eiti į tarybą, į jo vietą ateina kitas, neretai mažiau žinomas ar praktiškai nežinomas partijos narys. Taip dalis tarybos suformuojama iš žmonių, už kuriuos atiduota mažiau balsų. Susidaro paradoksali situacija, kai posto siekiantis kandidatas nori būti išrinktas, bet nenori atstovauti rinkėjams.
Problema ar ne?
Tokia ilgus metus trukusi situacija neprasprūsdavo pro akis ir pačiai VRK. Buvusio jos vadovo Zenono Vaigausko apie situaciją neretai paklausdavo žurnalistai, ir šis dažniausiai pripažindavo įžvelgiantis problemą. „Žinia, kai masiškai atsisakoma mandatų, išeina tarsi rinkėjų apgaudinėjimas – kam tada reikėjo būti įtrauktam į sąrašą, pagaliau, kam rinkėjai vargo reitinguodami?“ – dar 2007 m. „Lietuvos žinioms“ sakė jis.
Dabartinė VRK pozicija yra kiek kitokia. „Tarybos narių judėjimas, arba vadinamoji kaita, yra normalus dinamiškas procesas. Iš vienos pusės, vis didėjantis užstatas dėl nesuderinamų pareigų skatina rimtai įvertinti savo galimybes ir norus dalyvauti politinėje kovoje, o vėliau ir politikoje, tačiau, kita vertus, kaip rodo praktika, net ir iki 10 kartų išaugęs rinkimų užstatas nėra toks didelis, kad jo kandidatai, einantys nesuderinamas pareigas, galėtų nesumokėti arba tai padaryti būtų ganėtinai sudėtinga“, – teigiama VRK atsiųstame atsakyme.
Lauras Bielinis (Teodoras Biliūnas/Fotobanko nuotr.)
Politologas Lauras Bielinis mano, kad susidariusi situacija nėra problema. „Tai yra rinkiminis manevras, kurio dėka, manoma, galima pritraukti daugiau rinkėjų. Tie žmonės, kurie įrašyti pirmais numeriais, net jei nesiruošia dalyvauti tarybose, savotiškai pritraukia rinkėjų. Bent jau taip tikimasi. Sąrašas yra sąrašas, nesvarbu, ar kandidatas pirmas, ar paskutinis, jis, bent jau tos partijos, yra traktuojamas kaip galintis vykdyti valdžią. Didžioji dalis rinkėjų suvokia, kad tai yra viešųjų ryšių akcijos sudėtinė dalis“, – sakė politikos ekspertas.
Kitokios nuomonės laikosi ISM politologas ir VRK narys Vincentas Vobolevičius. „Manau, kad tai yra ydinga praktika. Ji yra žalinga demokratijai, naudinga partijoms. Jei rinkėjai būtų labai išprusę, jie nekreiptų dėmesio į tas žvaigždes priekyje, nes didelė dalis jų nubyra. Aišku, partijos elgiasi gudriai ir vyksta toks rinkėjų apgaudinėjimas. O apgaudinėjimas stiprina nusivylimą.“
Kokio pavasario sulauksime?
Seimo valdančioji dauguma taip pat mano, kad tai problema. Praėjusių metų rudenį priimtas įstatymas, jog asmenims, einantiems su tarybos nario pareigomis nesuderinamas pareigas, reikės mokėti penkis kartus didesnį užstatą nei anksčiau. Dabar jis siekia 10 vidutinių darbo užmokesčių vietoj buvusių dviejų – tai daugiau nei 9 tūkst. eurų.
Šios iniciatyvos autorė buvo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų partijos atstovė Rima Baškienė, apie dešimteriopą užstatą kalbėjusi dar prieš 2015 m. rinkimus. Už jos pasiūlymą buvo 50 Seimo narių, prieš balsavo 12, dar 25 parlamentarai susilaikė.
Įstatymo pakeitimui prieštaravęs Seimo narys Simonas Gentvilas teigia, kad užstato pakėlimas iš esmės įvedė turto cenzą kandidatams. „Kandidatuoti yra konstitucinė teisė. Regionuose žmonės daug neuždirba, ir pasakyti, kad lyderiams reikia susimokėti 10 mėnesinių atlyginimų, yra per didelė sankcija. Tas barjeras užkeltas iki tiek, kad gali kandidatuoti tik labai turtingi, o tokiu atveju apribojama teisė kandidatuoti“, – sakė jis.
Simonas Gentvilas (Karolis Kavolėlis/Fotobanko nuotr.)
Tačiau partijoms neliko nieko kito, kaip tik peržvelgti savo strategijas, kadangi dabar tarybos postų atsisakymas galėtų skaudžiai kirsti iš finansinės pusės. Kai kurios partijos parėmė tik pagrindinius kandidatus, kitus palikdamos pinigų ieškoti savarankiškai, kitos sprendimo teisę paliko vietiniams skyriams.
2015 m. rinkimų mandatų atsisakymo lyderiai buvo Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) nariai. Nors partija per tą laiką skilo į dvi, o naujas jos vadovas deklaruoja skaidrumą, į savivaldybės tarybas kandidatuoja ne mažiau negu 19 daugiau nei du kartus mandato iki šiol atsisakiusių politikų.
Vis dėlto šįsyk, žada partijos vadovas Gintautas Paluckas, bus kitaip. Jis teigia, kad būti išrinktam į tarybą ir vėliau pasitraukti yra manipuliacija rinkėjais, jų lūkesčių nepaisymas, žmonių apgaudinėjimas. „Tokie ir panašūs veiksmai daro žalą politinei sistemai, rodo žemą politinės kultūros lygį. Socialdemokratams toks elgesys nepriimtinas. Atsinaujinusioje LSDP jis nėra skatinamas ir mes esame labai aiškiai įvardiję visa tai LSDP elgesio kodekse“, – teigė Vilniaus savivaldybės vicemeras.
G. Landsbergis. Edvardo Blaževičiaus nuotr.
Antra partija pagal pasitraukusių politikų gausą per 2015–2019 m. kadenciją tapo Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai. Jų vadovas Gabrielius Landsbergis šiandien sako, jog situacija yra kontroliuojama. „Šią situaciją sprendžia labai išbrangęs užstatas. Jeigu žmogus atsisako mandato, užstatas lieka valstybei. Tradicinėms partijoms, kurios gauna didelę savo finansavimo dalį iš valstybės, užstato dilema tampa skausmingu klausimu. Dėl to daugelis žmonių mūsų partijoje turėjo pasitraukti, nes kilo abejonių, ar jie liktų sąraše po išrinkimo. Manau, kad ta problema sprendžiasi, ir nėra jokio mėginimo pagudrauti. Jei daugybė žmonių atsisakytų mandato, partijai būtų didžiuliai nuostoliai. Mes to nelabai galime sau leisti“, – sakė seimūnas.
Keturi – ne pabaiga?
Ar toks sprendimas iš tiesų sumažins pirminę tarybų rotaciją, pasakyti bus galima tik po rinkimų. Ne visiems iš kelis kartus mandato atsisakiusių politikų reikia mokėti užstatą, taip pat kandidatas, atsisakęs ateiti dirbti į tarybą iš pirmo karto, gali tai padaryti vėliau – atsiimti ir savo vietą, ir užstatą.
Prieš šių rinkimų kandidatų paskelbimą suskaičiavome apie 130 politikų, kurie mandato atsisakė 2 ir daugiau kartų. Prieš pat šiuos rinkimus sąrašas sutrumpėjo iki 47, tačiau į šį skaičių neįtraukti 2015 m. mandato pirmą kartą atsisakę kandidatai. Dalies jų pareigos nėra suderinamos su tarybos nario pareigomis.
Daugkartinių „strategų“ savo sąrašuose turi visos pagrindinės partijos.
Pavyzdžiui, Mažeikiuose į postą kandidatuoja nuo 1995 m. renkamas, bet pastaruosius 17 metų kėdės tarybos nario kėdės atsisakantis Mažeikių savivaldybės administracijos direktorius Bronius Kryžius (4 mandatai) ir jo partijos kolega, Mažeikių šilumos tinklų vadovas Jonas Jurkus (4). Marijampolėje įvairias pareigas savivaldybėje užimantys keturi socdemai – Kęstutis Petraška (3), Arvydas Bajoras (3), Valdas Tumelis (3), Alvydas Zdanys (3) – rinkėjų mandato atsisakymu jau nebestebina – visi iš jų tai padarė jau po tris kartus.
Jau minėtuose Mažeikiuose Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) sąraše įrašytas savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjas Rimantas Gramas (4), sistemingai atsisakantis mandatų nuo pat 2002 m. Tokią pat statistiką turi ir jo partijos kolega Skuodo rajono administracijos direktorius Kazys Viršilas (4).
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) gretose išsiskiria tokie politikai kaip Pasvalio rajono savivaldybės direktoriaus pavaduotojas Paulius Petkevičius (3) ar Lazdijų seniūnė Vaida Gadziauskienė (3), abu mandato atsisakę triskart.
Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos bloko „lyderis“ – Šalčininkų rajono administracijos direktorius Josifas Rybakas (4).
Darbo partijoje šį politinį manevrą daugiausia kartų atliko šiuose rinkimuose tik į merus kandidatuojantis Šilalės ligoninės direktorius Antanas Damulis (4), atsisakantis mandatų nuo 2002 m.
Pasikalbėjus su keletu kandidatų išryškėjo skirtingi jų motyvai ir tolesni planai. Socialdemokratas Mažeikių šilumos tinklų vadovas J. Jurkus (4) sakė ketinantis grįžti į politiką ir netgi išdėstė planus, kaip tai ketina daryti. Panašų pažadą išsakė ir konservatorių kandidatas į Trakų merus ir tarybą Jonas Kietavičius (3). Būdamas mokyklos direktoriumi, jis negalėtų būti tarybos nariu, bet prieš šiuos rinkimus sakė supratęs, jog mokykloje nuveikė viską, ką galėjo.
Skuodo rajono savivaldybės administracijos direktorius valstietis Kazys Viršilas (4) taip pat teigė, kad, jeigu bus išrinktas šiais metais, eis į tarybą.
Tokį patį pažadą išsakė ir Šilalės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja konservatorė Vera Macienė (2).
Gintautas Paluckas (alfa.lt nuotr.)
Kitas socialdemokratų kandidatas į merus, Trakų seniūnas Kęstutis Vilkauskas (3), sakė netgi pasiėmęs paskolą užstatui. Jis atsisakė atskleisti, kaip elgtųsi, jei būtų išrinktas į tarybą, motyvuodamas tuo, kad privalo tikėti savo galimybėmis laimėti mero rinkimus. Sėkmės atveju jo iškovota vieta atitektų kitam partijos nariui.
Vis dėlto ne visi galėjo tiksliai įvardyti, kaip elgtųsi išrinkti. Švenčionių savivaldybės administracijos direktorius J. Rybakas (3) sakė, jog lauks, kaip susiklostys koalicija ir ar jam bus pasiūlytos dabartinės pareigos. Jeigu taip, į tarybą jis neis.
Panašaus požiūrio laikosi ir Liberalų sąjūdžio (LS) atstovas Rietavo rajono savivaldybės administracijos direktorius Vytautas Dičiūnas (3). „Nepasakysiu nei taip, nei ne. Sprendimo dar neturiu priėmęs. Aš nesu įsikibęs į (administracijos vadovo) kėdę, taip galėčiau pasakyti, atvirai pasakius, daug metų dirbu, galbūt atėjo laikas ateiti kam nors naujam, galbūt padirbėsiu taryboje.“
Vienas partijos lyderių S. Gentvilas patvirtino, kad į Klaipėdos miesto tarybą kandidatuojanti administracijos direktoriaus pavaduotoja Alina Velykienė (2) su tiesioginiu savo viršininku, jei susiformuos koalicija, bus dar kartą pasiūlyti į administracijos vadovus.
TS-LKD atstovė Lazdijų seniūnė Vaida Gadziauskienė (3) neatmetė galimybės tarybos veikloje ir vėl nedalyvauti. „Jeigu būtų didelė komanda, su kuria būtų lengva dirbti, be abejo, taip. Viskas priklauso nuo to, koks bus rinkimų rezultatas. Labai blogai, kad nėra tokios tvarkos, kad seniūnas galėtų būti tarybos nariu“, – sakė politikė.
Ko gero, abstrakčiausiai apie ateitį kalbėjo Utenos savivaldybės administracijos direktorius valstietis Jonas Slapšinskas (2). Jis sakė, kad nieko šia tema negali pasakyti, kadangi dabar užsiima tik rinkimais.
Optimalaus sprendimo paieškos
Prieš 2002-ųjų gruodį vykusius rinkimus tokių dvejonių kandidatams kilo kur kas mažiau. Nuostata, varžanti kai kurias pareigas einantiems kandidatams gauti tarybos nario mandatą, pirmą kartą buvo pritaikyta būtent per šiuos savivaldos rinkimus. Tada mandatų atsisakė apie 300 politikų.
Pagrindinis tokio sprendimo motyvas buvo galimi interesų konfliktai. Pavyzdžiui, savivaldybės valdomos akcinės bendrovės vadovas yra atskaitingas tarybai, todėl natūralu, kad kiltų grėsmė dėl galimos jo įtakos įstaigos biudžeto sudarymui, vertinimui ir pan. Viena iš išeičių galėjo būti apibrėžti tokių narių veiklos apribojimai, tačiau pasirinkta užkirsti jiems kelią sėdėti dviejose kėdėse. Tačiau pašalinus vieną bėdą, kilo minėta masinės tarybos narių problema.
Drausti atsisakyti mandato būtų nekonstituciška, nes laisvė apsigalvoti privalo būti suteikta. Be to, kai kurie kandidatai pasitraukia ir dėl objektyvių priežasčių.
Tad bene viena realiausių išeičių – pačių rinkėjų atskaitomybė. Teoriškai, jeigu rinkėjai tokį kandidatą renka, galima manyti, kad situacija juos tenkina. Tačiau V. Vobolevičius teigia, jog rinkėjai rinkimais nesidomi labai giliai ir neretai juos mato kaip savotišką pramogą. „Žmonės balsuoja pirmiausia dėl to, kad domisi politika apskritai ir palaiko tam tikrą politinę jėgą. Čia panašu į sportą. Eini į areną ir šauki už savo komandą ne dėl to, kad ji laimėtų dėl tavo balso, jis praktiškai nieko nelemia. Eini dėl to, kad jautiesi to dalimi. Kitas momentas – jei komanda turi patrauklių žmonių, tai nuteikia teigiamai, žmogus jaučia malonumą balsuodamas už tokią „žvaigždėtą“ komandą. Ar politikas dirbs, ar ne, nueina į antrą planą“, – apibendrino politologas.
