Meniu
Prenumerata

antradienis, liepos 5 d.


APIE DARBĄ PRIEŠO TERITORIJOJE
Atšauktas Lietuvos ambasadorius Maskvoje E. Bajarūnas: džiaugiuosi, kad neturiu nuotraukos su V. Putinu
Evaldas Labanauskas, specialiai iš Briuselio

„Koks šaltukas?! Lietuvos ir Rusijos santykiai – tai arktiška žiema“, – 2020 m. atvykęs į Maskvą ambasadorius Eitvydas Bajarūnas šiuo žodžius išgirdo iš ilgamečio Rusijos užsienio reikalų ministro Vladimiro Titovo.

Vėliau su potekste jis pridūrė: „Mūsų santykiai tokie blogi, kad net jūs jų nebegalite labiau sugadinti, nors pagerinti galite.“

Apie tai papasakojo pats E. Bajarūnas Lietuvos atstovybėje Briuselyje gegužės 19 d. surengtame susitikime su vietos lietuviais. Dieną prieš tai Vyriausybė oficialiai jį atšaukė iš ambasadoriaus Rusijoje, kai balandžio mėnesį, reaguodama į Rusijos armijos surengtas žudynes Bučoje, Lietuva nusprendė pažeminti diplomatinį atstovavimą tarp Lietuvos ir Rusijos iki reikalų patikėtinių bei uždaryti Rusijos konsulatą Klaipėdoje.

E. Bajarūnas Maskvoje pradirbo lygiai dvejus metus – kaip buvo dirbti šioje priešiškoje Lietuvai šalyje? Kaip Maskva sureagavo į karą? Ir kokie bus toliau santykiai su Rusija? – apie tai IQ interviu su ambasadoriumi.

– Kaip ir kodėl atsidūrėte Maskvoje? Tai nėra labai Lietuvos diplomatus traukianti paskyrimo vieta, diplomatiškai pasakius. Juk niekas jūsų negalėjo priversti?

– Taip, žodis „neprivertė“ puikiai tinka, nes gal jauniems diplomatams kitaip, bet ambasadoriams niekas negali užlaužti rankų ir išsiųsti į ten, kur jie nenori.

2019 m. pabaigoje tuometinis užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, jausdamas, kad man artėja rotacijos terminas, pasiūlė man Maskvą – tai esą bendra Vyriausybės ir prezidento nuomonė.

Kita vertus, jei gauni pasiūlymą į Maskvą, tuomet sunku atsisakyti. Tai kaip pasiūlymas į NBA, ale „eik žaisti į NBA“, t. y. toks pasiūlymas gaunamas tik kartą gyvenime.

Buvo abejonių, nes, kaip minėjote, ne pati lengviausia šalis Lietuvos diplomatui. Nors diplomatas neturi ieškoti, kur būtų lengva. Mūsų šalių santykiai buvo ganėtinai įtempti. Lietuva – visada „fronto linijoje“ ir buvo matoma su savo kritiška pozicija.

Kita vertus, jei gauni pasiūlymą į Maskvą, tuomet sunku atsisakyti. Tai kaip pasiūlymas į NBA, ale „eik žaisti į NBA“, t. y. toks pasiūlymas gaunamas tik kartą gyvenime. Be to, gavau patirties dirbdamas konsulu Sankt Peterburge (Vyriausybė gegužės 18 d. nusprendė likviduoti Lietuvos konsulatą Sankt Peterburge – IQ past.) ir kitose pozicijose, kuriose buvo klausimų, susijusių su Rusija.

Taigi apsisprendžiau.

– Paminėjote, kad buvote Lietuvos konsulas Sankt Peterburge, bet tai buvo dabar jau tolimai atrodančiais 2005–2008 m., kaip skyrėsi tuomet ir dabar diplomatinis darbas Rusijoje?

– Į Rusiją antrą kartą atvažiavau 2020 m. gegužę. Buvo panašumų, buvo ir skirtumų. Panašumai – žmonės, ta pati šalis. Dar 2005 m. nors ir stebėjausi, jau įžvelgiau tą antivakarietiškumą. „Kokie čia Vakarai? Kokia čia laisvė? NATO bombardavo Jugoslaviją, ar čia gerai? Jūs ką, džiaugiatės įstoję į NATO?“ – taip ir panašiai kalbėjo žmonės.

Kai atvažiavau antrą kartą, visa tai buvo dar aštriau: „Vakarai – blogis“; „NATO ir ES, tarp jų ir mes, – blogis“; „jie kišasi į Rusijos vidaus reikalus“; „nori išgriauti iš vidaus Rusiją“ ir t. t.

Rusijos ekonomika augo, labai daug prekiavome, tūkstančio kilometrų spinduliu aplink Sankt Peterburgą visuose prekybos centruose buvo galima rasti lietuviškų pieno produktų.

Žinoma, 2005 m. dar gyvavo kažkokios viltys, o ir Lietuvos santykiai su Rusija nebuvo tokie, nors, tiesa, vyko trinčių dėl, tarkime, kompensacijų už sovietų okupaciją ir pan. 2020 m. – visiškas ledas, politinio dialogo nėra, nieko nėra.

Ekonominis dėmuo – irgi kitoks: 2005 m. Rusijos ekonomika augo, labai daug prekiavome, tūkstančio kilometrų spinduliu aplink Sankt Peterburgą visuose prekybos centruose buvo galima rasti lietuviškų pieno produktų. Dabar gi atvykęs pamačiau, kad verslas išeina – nujausdamas ar suprasdamas rizikas.

Taigi skirtumų daug, bet tendencijos jau tada buvo matyti.

– Kaip buvo atstovauti, jūsų žodžiais, „Vakarų blogiui“, turint omenyje, kad prieš tai buvote ambasadorius draugiškoje Švedijoje? Nesijautėte izoliuotas? Kaip tai veikė kasdienį diplomatinį darbą?

– Visų pirma, diplomatas vykdo ne savo, o valstybės jam suteiktas užduotis. Todėl, ar esi izoliuotas, ar ne, asmeniškai nepriimi. Bet taip, kontaktų prasme buvo daug sunkiau, nes rusai traktavo mus ir kitas panašaus plauko šalis kaip priešiškas. Taigi surengti aukšto lygio susitikimus buvo gan sunku, bet egzistavo temų, kurias su Rusija aptardavome, – tai ir transporto klausimai, muitinių reikalai, Kaliningradas ir t. t. Pavyzdžiui, „Rusijos geležinkeliai“ mielai susitikdavo ir bendraudavo, nes jiems tai svarbūs klausimai. Net ir blogų santykių kontekste temų atsirasdavo – nebuvo taip, kad sėdėjome užsidarę tvirtovėje ir visiškai izoliuoti.

Taip pat santykių su aukščiausia valdžia neskaitlingumą, diplomatiškai kalbant, kompensuodavo bendravimas su regionine valdžia. Kitas labai svarbus dėmuo – lietuviai, gyvenantys Sibire: važiuodavau, susitikdavau ir aplankiau lietuvius Krasnojarske, Irkutske, Altajaus krašte ir t. t. Taigi kontaktai vyko ir su tų regionų valdžia.

Be to, mes esame ES dalis, tai šiuo formatu mūsų dalyvavimas buvo labai svarbus, tarkime, į ES lygį keliant klausimus dėl komercinių reikalų. ES dėmuo – tai ir žmogaus teisių situacijos monitoringas, diskusijos ir t. t.

Net ir sunkių santykių kontekste nesijaučiau izoliuotas, nes ir toliau dirbau prasmingą darbą.

– Niekam nėra paslaptis, kad Rusijoje dirbantys diplomatai yra po vietos specialiųjų tarnybų padidinamuoju stiklu. Ar tai jautėte ir kaip jautėtės su tokia priežiūra?

– Tokioje šalyje kaip Rusija, nepaisydamas to, ar esi diplomatas, ar ne, visada jautiesi po padidinamuoju stiklu. Tokiu komentaru ir apsiribosiu.

– Ar Maskvoje buvo matyti, kad Rusija vis dėlto pradės karą prieš Ukrainą? Sklandė tam tikros nuojautos? Ar pats galvojote, kad vis dėlto karas įvyks?

– Gyvendamas šalia vulkano, tikiesi, kad vieną dieną jis gali išsiveržti – nereikia nė nuojautų. Jei 2005 m. buvo toks kaip Vladimiras Žirinovskis, kuris sakydavo, kad užpulsime, okupuosime ir iki Vilniaus per valandą nueisime, tai 2020–2022 m. pusė Rusijos politikų vartojo tokią retoriką. Taigi nebuvo nustebimo, kad Rusija gali taip pasielgti – gyvename šalia vulkano ir jis bet kada gali išspjauti lavą.

Kitas dalykas – konkrečiai karas, kuris, kaip diplomatijos ir politikos tęsinys, yra paskutinė forma. Pats Vladimiras Putinas savo karų nevadino karais: Čečėnijoje 1999 m. – „speciali antiteroristinė operacija“; Gruzijoje 2008 m. – „privedimo prie taikos operacija“; Ukrainoje 2014 m. – irgi ne karas. V. Putino, kaip buvusio specialiųjų tarnybų karininko, privalumas – jis mokėjo paveikti, daryti įtaką, sukiršinti, įpilti benzino į laužą, nesukeldamas didelio gaisro. Man atrodė, kad jis ir toliau taip veiks. Nors JAV ir britų žvalgyba pranešinėjo net konkrečias datas, kada turėtų prasidėti agresija, tačiau atrodė, kad karui reikėjo kito dalyko, reikėjo subręsti.

Asmeniškai man tai buvo smūgis, pažadinau žmoną ir sakau: „Viskas, tai karas.“ Supratome, kad gyvenimas negrįš į ankstesnes vėžes.

Maskvoje gyvenant tos nuojautos nebuvo: visų pirma oficiali Maskvos laikysena – „nebus jokio karo“. Be to, ir indikacijų trūko, tarkime, dabar Vakarai užšaldė Rusijos centrinio banko rezervus, o jei ruošiamasi karui, tuomet tikriausiai tuos rezervus pradedama išvedinėti, bet Maskva to nedarė. Taip pat nebuvo mobilizuota Rusijos visuomenė, nors eita į karą su 44 mln. gyventojų šalimi. Tai turėjo būti ir ekonomikos perorientavimas, resursų pergrupavimas, o to Maskvoje nesijautė.

Taigi, viena vertus, vasario 24-osios rytas man nebuvo staigmena, nes iš Rusijos visko galima tikėtis, kita vertus, buvo ir nuostaba dėl vieno klausimo – kam? Žinoma, girdėjome oficialius tikslus, bet jie yra visiškai atitrūkę nuo realybės, tokie kaip denacifikacija, demilitarizacija. Beje, dabar jie dingo ir gegužės 9-osios V. Putino kalboje nė vienas iš jų nebuvo paminėtas. O kare suformuojami aiškūs tikslai.

Daug požymių rodė, kad karo negali būti, bet ne veltui sakoma, jog karas buvo vienas iš V. Putinui pateiktų pasiūlymų ir jis pasirinko šį kritiškiausią sprendimą.

– Ar prisimenate vasario 24-osios rytą, kai prabudote kariaujančioje šalyje? Kas vyko? Ar pasikeitė gyvenimas Maskvoje?

– Asmeniškai man tai buvo smūgis, pažadinau žmoną ir sakau: „Viskas, tai karas.“ Supratome, kad gyvenimas negrįš į ankstesnes vėžes.

Ambasada nutraukė bet kokią veiklą – planavome parodą, dar kitus renginius, bet viską atšaukėme. Žinoma, iki šiol minimaliai išduodame vizas, kuruojame Kaliningrado tranzito klausimą, bet tapome visiškai karo paveiktos šalies ambasada. Taip pat pradėjome ruoštis galimiems diplomatų atšaukimams, personalo sumažinimui ir t. t.

Pati Maskva pirmosiomis karo dienomis stebino – išoriškai nieko nesijautė: viskas veikia, parduotuvėse visko yra. Vėliau, kai Vakarai ėmėsi sankcijų Rusijai, dingo cukrus, pradėjo augti kainos, infliacija.

Taip, buvo kitų indikatorių – mano pažįstami, meno žmonės skambino ir sakė esantys ištikti šoko, atsiprašinėjo. Kitas pavyzdys, ateinu pas stomatologę ir ji sako: „Gerbiamas ambasadoriau, nekalbame apie tai.“ Mačiau jos veidą, visiškai sukaustytas, jokios šypsenos. Taigi buvo matyti, kad žmonės reagavo.

Nebuvo to, ką daugelis įsivaizdavo, kad protingai mąstantys rusai pradės protestuoti – net nekvepėjo.

Tiesa, Rusijos propaganda įgavo pagreitį. Ji ir iki karo buvo stipri, bet jam prasidėjus iš visų Rusijos pagrindinių kanalų dingo pramoginės laidos, o jų vietoje – propagandiniai šou.

Jau paliekant Rusiją, pusantro mėnesio nuo karo pradžios, vaizdas buvo kitoks – situacija liūdnesnė: kai kurių produktų trūkumas, gan stipriai išaugusios kainos, vienoje iš centrinių Maskvos gatvių, kur veikė prabangios parduotuvės, ant jų visų užrašai: „Atsiprašome, nedirbame.“

Tokie vaizdai, bet nebuvo to, ką daugelis įsivaizdavo, kad protingai mąstantys rusai pradės protestuoti – net nekvepėjo. Matėme tik pavienius piketus. Kad atgims Rusijos giluminė sąžinė ir rusai supras, kokią nesąmonę daro jų valdžia, tai neįvyko.

– Prasidėjus karui, tikriausiai teko bendrauti su ten buvusiais Lietuvos verslo, kultūros žmonėmis. Kaip jie reagavo?

– Jei imtume iškiliausius Lietuvos kultūros žmones: Ingeborga Dapkūnaitė išvažiavo, Andželika Cholina, kuri buvo pradėjusi statyti spektaklį, išvažiavo, ir buvo daug tokių. Oskaras Koršunovas paprašė, kad jo spektaklį atšauktų Sankt Peterburge.

Kalbant su lietuvių bendruomene regionuose, susidarė vaizdas, kad ji, kaip Rusijos visuomenė, yra skilusi per pusę: vieni remia V. Putino karą, kiti nesutinka su tuo. Propaganda veikia.

– Ar dar liko lietuviško verslo Rusijoje ir ką jūs jam patartumėte?

– Vienas verslas, kurio sritis patenka į sankcijas, savaime negali veikti. Kitas verslas, kaip ir daugelis Vakarų kompanijų, dėl reputacinės žalos ėmė išeiti.

Bendrai mano atsakymas būtų toks: tos kompanijos, kurios rūpinasi savo reputacija, supranta, kad šioje šalyje negalima likti ir daryti verslo.

Prasidėjus karui – žinia viena: jeigu saugai savo vardą, tai turi išeiti.

Iki vasario 24 d. Lietuvos diplomatijos politika buvo neskatinti verslo, bet, jei jis jau yra, tuomet vis tiek su juo palaikyti ryšius, informuoti apie rizikas ir t. t. Prasidėjus karui, žinia viena: jeigu saugai savo vardą, tai turi išeiti.

– Kaip prognozuotumėte tolesnius Lietuvos ir Rusijos santykius?

– Turėdami išskirtinai šaltus santykius su Rusija, palyginti su kitomis ES šalimis, vis tiek buvome dalis ES sprendimų, vadovavomės penkiais ES užsienio politikos su Rusija principais, suformuotais po 2014 m. agresijos prieš Ukrainą.

Mūsų specifinė situacija – esame kaimynai, taip pat ten egzistuoja lietuvių bendruomenė, Kaliningrado klausimas, todėl klausimų, kuriuos reikės spręsti, lieka. Negalėsime visiškai nutraukti santykių, bet tie santykiai priklausys, kaip toliau vystysis situacija – ar bus taikos sutartis, mažų mažiausiai turi būti sustabdyti kasdieniai žudymai. Kol kas negalime kalbėti apie jokius santykius, kol ukrainiečiai yra šaudomi ir žudomi.

Kai situacija pasikeis, vis tiek tai bus ES ir NATO lygio sprendimai, kaip toliau palaikysime santykius su ta šalimi. Mes būsime dalis sprendimo.

Sunku prognozuoti, kada ir kaip tai įvyks, nes iki šiol matome tik situacijos blogėjimą. Nors džiaugiamės, kad ukrainiečiai parodė stuburą, išlaisvino Kijivą, Charkivą iš apsupimų, bet tai dar ne pergalė, ne istorijos pabaiga.

– Kiek dabar liko Lietuvos ambasadoje diplomatų, kitų žmonių?

– Liko mano pavaduotoja, kuri dabar yra laikinoji reikalų patikėtinė (Virginija Umbrasienė – IQ past.), yra kolegos diplomatai, užsiimantys konsuliniais klausimais ir Kaliningrado tranzitu, taip pat aptarnaujantis personalas. Vis dar nemažai žmonių.

– Paskutinis klausimas: ar teko akis į akį susitikti ir bendrauti su V. Putinu?

– Bet kuris ambasadorius, nuvykęs į Maskvą, turėtų džiaugtis nuotrauka su juo, kaip ir bet kurios kitos šalies vadovu, jei jau ten buvo paskirtas. Tačiau mano kolekcijoje tokios nuotraukos nebus ir net džiaugiuosi likimo dovana, kad neturiu tokios nuotraukos su V. Putinu.

Tiesa, tai susiję su COVID, o ne su mano pasirinkimu. Mano kredencinių raštų įteikimas vyko 2020 m. lapkričio mėnesį, pandemijos laikotarpiu, tai viskas vyko per atstumą, dėl to neturėjau tiesioginio kontakto su V. Putinu.

Vis dėlto ambasadoriams įteikiant savo raštus toliau stovėjęs V. Putinas kiekvienai šaliai skyrė po pasažą ir Lietuvai buvo skirti gan pozityvūs žodžiai: „Mūsų svarbi kaimynė Lietuva… Santykiai su šia kaimyne galėtų būti intensyvesni ir mes, Rusija, tam būsime pasiruošę, jei Lietuva bus pasiruošusi.“

Vėliau pažiūrėjau reportažą: rodo visus ambasadorius, tada, kaip žurnalistai eina link manęs, kartu pasigirsta komentaras: „Einame prie ambasadoriaus iš labiausiai rusofobiškos šalies – Lietuvos.“

Dar viena įdomi detalė – laukiant kvietimo į ceremoniją, „Rossija 1“ kanalo žurnalistai darė reportažą ir pakalbino kelis mano kolegas – Izraelio, Suomijos ambasadorius, o tada priėjo prie manęs. Įspėjau, kad esu Lietuvos ambasadorius, jie atsakė, kad žino ir net specialiai turi mano nuotrauką. Uždavė paprastą klausimą: ar Rusijai ir Lietuvai reikia tarpusavyje kalbėtis? Atsakiau teigiamai, kad praktiniais klausimais mes tai ir darome.

Vėliau pažiūrėjau reportažą: rodo visus ambasadorius, tada, kaip žurnalistai eina link manęs, kartu pasigirsta komentaras: „Einame prie ambasadoriaus iš labiausiai rusofobiškos šalies – Lietuvos.“

2022 05 24 15:00
Spausdinti