Twenty20Antrasis karantinas dar kartą privertė prisiminti pavasarį ir visa švietimo sistema galėjo įvertinti, kurios pamokos išmoktos, o kur dar reikėtų tobulėti. Vilniaus universiteto mokslininkų atliktas tyrimas rodo, kad labiausiai dėl nuotolinio mokymo kenčia ne tik mokymo kokybė, bet ir moksleivių motyvacija.
Dviejų etapų kokybinio ir kiekybinio tyrimo duomenimis, 36 proc. pradinių klasių ir 26 proc. pagrindinio ugdymo mokytojų nepalankiai vertino nuotolinį mokymą kaip ugdymo formą. Panašūs skaičiai vyrauja ir tarp pradinukų ir 5–8 klasių mokinių tėvų – neigiamai nuotolinį mokymą vertino atitinkamai 46 ir 38 proc.
Mokslininkai pastebėjo, kad palankiau nuotolinį ugdymą vertinę mokytojai pasižymėjo didesniu saviveiksmingumu (tokių buvo 14 proc. pradinių klasių ir beveik 20 proc. pagrindinio ugdymo mokytojų), o nuotolinis mokymasis kaip ugdymo forma patrauklesnė vyresnių klasių mokinių tėvams ir patiems vyresniems mokiniams.
Nėra abejonių, kad nuotoliniu būdu mokyti jaunesnio amžiaus mokinius gali būti sudėtingiau nei vyresniuosius, nes jiems sunkiau sutelkti ir išlaikyti dėmesį, prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkybių, dėl esamos pandemijos situacijos šalyje jie gali jausti didesnę įtampą.
Vis dėlto tyrime mokslininkai įžvelgė ir šviesiąją pusę – rudenį sugrįžus į mokyklas ir per vasarą išmokus naudotis tam tikromis programomis, įvedus darbo organizacijos taisykles, mokyklos bendruomenės buvo geriau pasiruošusios nuotolinio ugdymo būtinybei. Technologinių problemų sprendimas skatino bendruomeniškumą, mokytojų, mokinių, tėvų bendradarbiavimą ir pagalbą vieni kitiems.
Nuotolinis ugdymas smukdo motyvaciją
Švietimo, mokslo ir sporto viceministras Ramūnas Skaudžius pagrindinėmis nuotolinio ugdymo proceso problemomis įvardijo kilusią motyvacijos stoką, trikdžius dėl reikiamos technikos ir skaitmeninio mokymo turinio trūkumą. „Tikrai trūksta priemonių, kurios taikomos nuotoliniame ugdyme, nors nuo pavasario esame patobulėję, – laidoje „Alfa taškas“ kalbėjo jis. – Tačiau vienareikšmiškai stebimas mokytojų ir mokinių skaitmeninių įgūdžių pagerėjimas, taip pat padidėjęs kompiuterinės technikos tiek mokykloms, tiek mokiniams finansavimas.“
Buvęs ISM universiteto rektorius, privačių mokyklų kūrėjas Nerijus Pačėsa laidoje atkreipė dėmesį, kad Lietuva vis dar nėra pasiruošusi nuotoliniam ugdymui nei techniškai, nei metodine prasme, nors pokytis nuo pavasario matomas. Pasak jo, situaciją apsunkina tai, kad pokyčiai yra greiti, netikėti ir suvokiami kaip laikini ir dėl to jiems kokybiškai nesiruošiama.
„Jei galvotume, kad tai yra ateitis, kuri vienaip ar kitaip atkeliaus į mūsų gyvenimą, tada iš šios situacijos pasiimtume daugiau, – teigė N. Pačėsa. – Neabejoju, kad jau dabar yra mokyklų, kurios galvoja, kaip tą nuotolinį mokymą paversti efektyvia mokymosi dalimi.“
Kaip dar vieną svarbią nuotolinio mokymo galimybę N. Pačėsa įvardijo ne tik augantį mokinių ir mokytojų kompiuterinį raštingumą, bet ir stiprėjantį mokinių savarankiškumą. „Mūsų mokymo sistema didžiąja dalimi yra vienkryptė, globėjiška, mokiniai įsprausti į gana aiškiai apibrėžtą procesą su aiškiais reikalavimais, namų darbais ir atsiskaitymais – tai mažina jų savarankiškumą. Nuotolinis ugdymas suteikia daugiau galimybių savarankiškai pasiruošti, ir tas motyvacijos trūkumas turbūt ir kyla iš to, kad nėra gebėjimų pasiruošti be mokytojų šalia“, – aiškino pašnekovas.
VU mokslininkų tyrime nurodoma, kad motyvacijos stoką kelia neišspręstos akademinės etikos ir skaitmeninio etiketo problemos, pavyzdžiui, nesąžiningumas atsiskaitant, jungimosi su vaizdo kameromis problemos, teikiamo grįžtamojo ryšio trūkumas ir pan.
Be to, motyvacijai kliudė ir pandemijos apribotos mokinių bendravimo ir socialinio gyvenimo galimybės. Tai ne tik pablogino vaikų emocinę savijautą ir įsitraukimą į procesą, bet ir suteikė menkas galimybes ugdyti asmenybines, socialines ir emocines kompetencijas.
Įtampa tiesiogiai atsiliepia sveikatai
Nei mokiniams, nei mokytojams apsiprasti ir perprasti nuotolinio ugdymo proceso nepadeda ir nuolat juntama įtampa. „Mokiniai visą laiką turi jaudintis, ar sugebės prisijungti prie pamokos, ar bus gerai girdimi ir matomi, ar pajėgs suprasti, – vardijo viceministras. – Labai daug laiko praleidžiama prie ekranų, ir tai mokinį apriboja tiek fiziškai, tiek socialine prasme – trūksta santykio su kitais.“
Bendrai prie ekranų leidžiamas laikas, kaip teigiama VU tyrime, palyginti su ankstesnių tyrimų duomenimis, padvigubėjo, ir yra naudojamas ne tik mokytis, bet ir laisvalaikiui bei pramogoms. Tai siejasi su prastesne vaikų emocine savijauta ir didina priklausomybės riziką. Pablogėjusi vaikų emocinė būsena ar elgesys taip pat atsiliepia ir jų tėvams – šie jaučia didesnę įtampą.
Be to, tai tiesiogiai atsiliepia ir vaikų fizinei sveikatai – daugėja galvos, pilvo, akių ir kitokių skausmų, nuovargio, mažėja miego trukmė ir bendra jo kokybė, mažesnis fizinis aktyvumas, didėja nutukimas.
R. Skaudžius rekomenduoja namuose negalėjimo prisijungti ar kažkokios technikos neveikimo nelaikyti vaiko problema. „Daugelio galimybės nėra tam pritaikytos, – aiškino jis. – Todėl nereikėtų iš paties proceso kelti kažkokio nepasitenkinimo.“
Pasak jo, taip pat turi keistis ir metodiniai sprendimai pačiame nuotoliniame mokymesi – atsirasti interaktyvi skaitmeninė dalis. Mokytojui uždavus ką nors padaryti ir palikus mokinį veikti vieną, tai pastarajam atneša įtampą, jei mokinys nesupranta ir neturi ko paklausti, todėl mokytojas net ir savarankiškos užduoties metu turėtų būti visada pasiekiamas. Darbas grupėse taip pat svarbus, nes gali kompensuoti tą emocinį socialinės terpės praradimą, kurį mokiniai buvo įpratę turėti fiziškai.
VU mokslininkų tyrime atsispindi ir tėvų įsitraukimas. Pasak jų, padedantys vaikui namuose ir bendraujantys su mokytojais tėvai buvo pagrindinis veiksnys, turintis įtakos pradinukų nuotolinio mokymosi sėkmei karantino metu. Vis dėlto tokios tėvų pagalbos ir tėvų bendradarbiavimo su mokykla nepakako užtikrinti mokymosi sėkmę vaikams, kuriems nustatyti specialūs ugdymosi poreikiai, ir vaikams, kurie auga socialinės rizikos veiksnius patiriančiose šeimose.
Socialinės rizikos šeimos išlieka pažeidžiamiausios
Pavasarį ugdymo įstaigoms perėjus prie nuotolinio mokymo, daug diskusijų sukėlė kai kuriose šeimose, ypač esančiose rizikos grupėse, jaučiamas reikalingos technikos trūkumas. Rudenį, atrodo, ši problema jau buvo apsvarstyta ir pradėta spręsti.
R. Skaudžius teigė, kad pagal iš mokyklų surinktą statistiką 14 tūkst. (8 proc.) mokinių susiduria su vienokiais ar kitais sunkumais nuotolinio mokymosi procese – ar prisijungimo, ar motyvacijos stokos klausimais. 11 tūkst. mokinių patiria nesklandumų dėl techninių problemų: kompiuterio, interneto ryšio ar ausinių. Vis dėlto palyginti rudens ir pavasario situacijos pašnekovas negalėjo, nes trūksta duomenų iš pavasario laikotarpio.
„Norėčiau atkreipti dėmesį, kad net atsirado tokių vaikų, kurie nėra įtraukti į rizikos šeimų sąrašą, bet dėl pačių darbo namuose sąlygų patiria sunkumų, jei bendroje erdvėje kartu dirba ir mokosi keturi penki šeimos nariai, – pasakojo viceministras. – Problemų kyla ten, kur jų anksčiau nekildavo, ir tenka ieškoti sprendimų.“
Anot jo, svarbu atsekti kiekvieną atvejį ir, iškilus sunkumų, ieškoti sprendimų. Šiuo metu ieškoma galimybių ir prašoma, kad interneto ar technikos neturintys mokiniai galėtų mokslą tęsti mokyklose, kaip medikų vaikai. Atsiradus poreikiui, svarstoma ir savanorių pagalba siekiant, kad ugdymo procesas būtų sklandesnis.
N. Pačėsa svarstė, kad sprendžiant šią problemą galima žvelgti labiau decentralizuotai, atskirų rajonų, miestelių lygmenyje. „Derėtų sutelkti ir verslus, ir pilietinę visuomenę, kad padėtume tokioms šeimoms, kad kuo daugiau mokinių galėtų kokybiškai dalyvauti ugdyme“, – siūlė jis. Pašnekovo teigimu, nuotolinio ugdymo elementai ateityje kartosis, todėl būtina išspręsti tokių mokinių ir šeimų problemas.
