Jos pažeidžiamos ir atstumiant migrantus prie sienos, ir šiems patekus į Lietuvą.
Baltarusijos režimui išsitraukus prieš Lietuvos ir kitų Europos Sąjungos (ES) valstybių taikomas sankcijas nukreiptą ginklą – migraciją, nuo 2021 m. sausio 1 d. Lietuvoje atsidūrė daugiau nei 4300 migrantų. Statistikos departamento duomenimis, dauguma jų (per 2850) atvyko iš Irako. Iš viso priskaičiuojamos 25 migrantų kilmės valstybės, tarp jų – Kongas, Sirija ir Afganistanas.
Iki šiol Migracijos departamentas prieglobstį suteikė 47 neteisėtai Baltarusijos sieną kirtusiems užsieniečiams. 455 prieglobsčio procedūros nutrauktos, o 2662 prieglobsčio prašymai atmesti. Šie skaičiai rodo, kad Lietuvos taikoma migracijos politika vadinamiesiems neteisėtiems migrantams toli gražu nėra labai svetinga.
Jei žmogų persekioja Afganistane, nori jį sugauti, įkalinti ar nužudyti, jis iš ten pabėga ir yra pabėgėlis, tačiau nori patekti į Vokietiją, o ne į Lietuvą, nes ten geresnės ekonominės sąlygos – ką tai keičia? Ar dėl to jį mažiau persekios Talibanas?
Tačiau dar didesnis skaičius migrantų, kuriems nuo rugpjūčio 3 d. taikomos apgręžimo procedūros – iki šiol apgręžta beveik 8 tūkst. užsieniečių. Be Lietuvos, tokią politiką vykdo ir Latvija su Lenkija. Šie veiksmai iškart sulaukė tarptautinių žmogaus teisių organizacijų dėmesio, ir atėjus žiemai jis vis didėja. Vidaus reikalų ministerijos teigimu, spėjama, kad šiuo metu Baltarusijoje yra apie 10 tūkst. migrantų, kurie artimiausiu metu negrįš į kilmės šalis. Kol rizika jiems atsidurti prie ES pasienio išlieka, Lietuvos politika nebus keičiama.
Netinkama politika...
Migracijos departamento direktorė Evelina Gudzinskaitė aiškino, kad prieglobsčio prašymai netenkinami dėl netenkinamų prieglobsčio suteikimo sąlygų. „Kitaip tariant, Migracijos departamentas nenustato, kad į kilmės valstybę grįžęs asmuo galėtų būti persekiojamas dėl asmens politinių įsitikinimų, veiklos ar priklausymo kokiai nors socialinei, etninei ar kitai grupei, – teigė ji. – Taip pat nenustatoma, kad asmeniui būtų nesaugu grįžti į kilmės valstybę dėl joje vykstančio karo, kitokių neramumų, dėl kurių asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei kiltų rimta grėsmė.“
Tačiau kiti IQ kalbinti pašnekovai visi kaip vienas sutinka, kad Lietuvos taikoma migracijos politika nėra tinkama pagal tarptautinę teisę. Kaip paaiškino Lietuvos Raudonojo Kryžiaus programų vadovė Eglė Samuchovaitė, žmogaus teisė kreiptis dėl prieglobsčio yra fundamentali, nes net ir neteisėtai sieną kertantis asmuo gali turėti rimtų motyvų prašyti prieglobsčio. „Būtent todėl žmonės, kurie neteisėtai kerta sieną ketindami kreiptis dėl prieglobsčio, yra už tai atleidžiami nuo baudžiamosios atsakomybės“, – kalbėjo ji.
Pašnekovės teigimu, Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnams nepriimant prieglobsčio prašymų pasienyje, turi būti sudaryta reali galimybė žmonėms, turintiems rimtus prieglobsčio motyvus, pateikti prieglobsčio prašymą pasienio kontrolės punktuose – visų pirma, reikia žmogui suprantama kalba paaiškinti, kad tokia galimybė yra, ir jį nukreipti į pasienio kontrolės punktą. „Situacijos, kai žmonėms užkertama galimybė kreiptis dėl prieglobsčio, jeigu jie atsiranda teritorijoje neteisėtai kirtę sieną, iš esmės prieštarauja tarptautiniams įsipareigojimams“, – aiškino E. Samuchovaitė.
Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro (JTVPK) valdybos Lietuvoje patarėjas teisės klausimais Vladimiras Siniovas pasakojo, kad individualiai neišnagrinėjus kiekvieno atvejo neįmanoma atskirti, kuris žmogus iš Lietuvą pasiekiančio mišraus migrantų srauto yra ekonominis migrantas, o kuriam iš tiesų reikia prieglobsčio ir kuriam priklauso apsauga pagal tarptautinę teisę.
„Žiūrime į kilmės šalis ir žinome, koks yra tos kilmės žmonių pripažinimo laipsnis – tai yra kiek asmenų, kurie kreipiasi prieglobsčio Europoje, JAV ar kitose valstybėse, jį gauna. Tas laipsnis priklauso nuo šalies, tačiau pernai Irako piliečiai šiame sraute sudarė absoliučią daugumą (40 proc.) gavusių prieglobstį ES“, – kalbėjo pašnekovas. Palyginti su Lietuvos duomenimis, šios tautybės pripažinimo laipsnis ES yra gerokai didesnis, tad jau vien tai kelia daug klausimų.
Anot V. Siniovo, dar vienas nerimą keliantis aspektas – šios atmosferos nulemtas pabėgėlių teises apribojančių įstatymų priėmimas: „Matome, kad Lietuvoje įstatymai buvo pakeisti, laukiame naujų pakeitimų. Tai kelia didelį susirūpinimą, nes taip pažeidžiamas pagrindinis tarptautinės teisės principas ir pamatas – žmogus, kuriam pavojinga grįžti į kilmės šalį, turi turėti galimybę kreiptis prieglobsčio, ir valstybės institucijos privalo išsiaiškinti, ar jam saugu grįžti.“
Migracijos departamentas komentuoti vykdomą išstūmimo politiką atsisakė.
Situacija išties sudėtinga – per itin trumpą laikotarpį Lietuvai teko priimti kelis tūkstančius užsieniečių, tiek Migracijos departamentas, tiek Valstybės sienos apsaugos tarnyba, tiek įvairios nevyriausybinės organizacijos dirbo be perstojo. „Nebuvome pasirengę priimti tūkstančių vienu metu atvykusių žmonių“, – pripažino E. Samuchovaitė.
Iššūkiais tapo žmonių apgyvendinimas, jų prieglobsčio prašymų registracija, užtrukusi iki rugsėjo pabaigos, dėl vertėjų trūkumo informacijos suprantama kalba stygius, prieglobsčio prašymų nagrinėjimas, kurio procesams atlikti buvo padidintas Migracijos departamento darbuotojų skaičius.
Vis dėlto advokatė Lina Müller prisiminė, kad Lietuvos ir Baltarusijos sienos klausimas ES buvo keliamas jau gerokai anksčiau. Vienas pavyzdžių – dar prieš Lietuvai įstojant į ES vykęs projektas, kurio metu siekta pagelbėti Lietuvai kuriant migracijos politikos ir valdymo sistemas. „Ne kartą ir beveik visi atsiųsti patarėjai iš ES teigė, kad Lietuva turėtų stiprinti, tvarkyti sieną su Baltarusija – tuomet buvo įvardijama pilietinio konflikto ar karo grėsmė dėl diktatūros, aišku, niekas nepagalvojo apie šiandienį scenarijų, – kalbėjo pašnekovė. – Tačiau kaip matome, Lietuva visą šį laiką problemą ignoravo, lėšos buvo panaudotos kitur.“
V. Siniovo teigimu, tai nereiškia, kad Lietuva turi priimti visus atvykstančius ir išduoti leidimą gyventi, tačiau prieglobsčio prašymo procedūros yra grindžiamos taisyklėmis ir principais. Tarptautinė teisė numato pareigą išsiaiškinti, ar prieglobstis asmeniui priklauso, ES galioja Dublino sistema, o kiekviena valstybė pati sprendžia, kaip organizuoti prieglobsčio procedūrų prieigą: kur kreiptis dėl prieglobsčio, kas atsakingas už prašymų pateikimą. Jis nurodė, kad apgręžimo praktikos pasaulyje taikomos daug kur, tačiau jos pagal tarptautinę teisę yra labai problemiškos.
„Taip, valstybė gali sulaikyti, laikyti tuos asmenis prie sienos ir neleisti vykti toliau – valstybė gali taikyti daug priemonių, – aiškino V. Siniovas. – Bet pagrindinė pareiga yra išsiaiškinti individualią žmogaus situaciją. Grąžinti asmenį į vieną ar kitą valstybę galime tik tada, kai esame įsitikinę, kad jam iš tikrųjų yra saugu grįžti.“
...ir aštri komunikacija
Antra šios valstybės vykdomos politikos medalio pusė – komunikacija, kuri pasitelkiama siekiant pateisinti vykdomus veiksmus. Po ilgų Vyriausybės aiškinimų Europos Komisija (EK) neseniai patvirtinto, kad Baltarusijos režimo vykdoma politika yra „hibridinė ataka“, tam pritaria ir Prezidentas Gitanas Nausėda, ir dauguma šalies politikų. Patys migrantai viešojoje erdvėje vadinami Aliaksandro Lukašenkos „įrankiais“ ar net „bendrininkais“, pažeidžiančiais Lietuvos sieną ir keliančiais grėsmę.
Advokatas Laurynas Biekša piktinosi, kad Lietuva, staiga nusprendusi uždaryti valstybės sienas ir išstumti ją kirsti bandančius žmones, lygiagrečiai vykdė komunikaciją apie esą netikrus pabėgėlius, prieglobsčio prašytojus, kurie, užuot civilizuotai atėję per pasienio punktą, neteisėtai kerta sieną. Tuomet, anot advokato, Lietuvos gyventojai natūraliai susidaro išankstinę neigiamą nuostatą tų asmenų atžvilgiu nepasigilinę, kaip yra iš tiesų.
Žmogus, kuriam pavojinga grįžti į kilmės šalį, turi turėti galimybę kreiptis prieglobsčio, ir valstybės institucijos privalo išsiaiškinti, ar jam saugu grįžti.
„Valstybė juos įvardijo ekonominiais migrantais dar net neišnagrinėjusi jų bylų, – teigė L. Biekša. – Toks apibūdinimas pavartotas iš anksto, iš anksto pradėta kalbėti, kad jie negaus prieglobsčio. Teisiškai visiškai nesvarbu, ar žmogus turi ekonominių priežasčių, ar neturi – jei žmogų persekioja Afganistane, nori jį sugauti, įkalinti ar nužudyti, jis iš ten pabėga ir yra pabėgėlis, tačiau nori patekti į Vokietiją, o ne į Lietuvą, nes ten geresnės ekonominės sąlygos – ką tai keičia? Ar dėl to jį mažiau persekios Talibanas?“
Neseniai atliktas visuomenės nuomonės tyrimas parodė, kad gyventojų požiūris į pabėgėlius ar migrantus Lietuvoje yra neigiamas, situacija net blogesnė nei 2015 m. Tokios tendencijos apkartina gyvenimus ne tik stovyklose prašymų patvirtinimo laukiančių migrantų, bet ir anksčiau Lietuvą pasiekusių užsieniečių integraciją. „Neigiamas požiūris labai apriboja ir kitų pabėgėlių galimybes sėkmingai integruotis – jei visuomenė nepriima, atstumia, atitinkamai ir užtikrinti veiksmingą integraciją yra labai sudėtinga“, – aiškino V. Siniovas.
Panašius klausimus kėlė ir L. Müller: „Pirma, niekas, ypač su mažais vaikais ar nėštumo laikotarpiu, iš savo gerų namų nebėga be rimtų priežasčių, esamų ar gresiančių bėdų. Antra, tarp tų žmonių yra homoseksualų, kuriems vien už tai, kas jie yra, gresia baudžiamoji atsakomybė daugelyje musulmoniškų šalių, o kad Lietuvos migracijos departamentas čia nemato asmeninės grėsmės, yra mažų mažiausiai keista. Trečia, ekonominiai migrantai pateikiami kaip pavojinga nusikaltėlių grupė, tačiau noras gyventi geriau, užsidirbti ir iš mūsų šalies išvijo daug tautiečių, tad kodėl tie žmonės kitokie?“
Advokatės teigimu, Lietuva turėtų suvokti ir pripažinti, kad net ir ekonominiai migrantai sukuria vertę – jie nori dirbti ir užsidirbti, o ne tik kelia pavojų. „Yra begalė už mokesčių mokėtojų pinigus išlaikomų institucijų, kurios turėtų užtikrinti ir atskirti, kas yra kas, – kalbėjo L. Müller. – Pagal dabartinę sistemą asmenis, kurie kirto sieną nelegaliai, bet norėtų dirbti, mes laikome uždarytus, neleidžiame dirbti, išlaikome už mūsų lėšas metus ar dvejus, ir tada už mūsų lėšas siunčiame atgal.“
Taip, anot pašnekovės, ne tik pralošiame ekonomiškai, bet ir šiuos žmones darome pavojingus – laikyti žmones, ypač jaunus, be veiklos, galimybių, motyvacijos reiškia kurti pavojingą socialinę grupę. Statistikos departamento duomenimis, 20–29 metų grupėje esantys asmenys sudaro didžiąją dalį Lietuvoje per šiuos metus registruotų neteisėtų migrantų – 43 proc.
Tačiau nedera pamiršti ir kitų grupių. Iš visų neteisėtai į Lietuvą atvykusių migrantų 25 proc. yra vaikai, 28 proc. – moterys. „Šių žmonių atvykimą laikyti grėsme, ko gero, vis dėlto yra gana sudėtinga, – teigė V. Siniovas. – Mano darbas – vykti į stovyklas, aš bendrauju su tais žmonėmis, man nereikia apsaugos, aš jų nebijau. Jei yra supratingumas, empatija, žmogiškas požiūris, galima puikiai rasti bendrą kalbą. Šių žmonių bijoti nereikia – tai tėra požiūris, kuris sukelia daugiau problemų, nei padeda spręsti gana sudėtingą situaciją, su kuria susiduria Lietuva.“
Naujieji namai
Pabėgėlių stovyklas aplankantys IQ kalbinti pašnekovai teigė, kad migrantų apgyvendinimo sąlygos nuo vasaros neabejotinai pagerėjo. Šiltaisiais mėnesiais užsieniečiai buvo aprūpinti palapinėmis, o nuo rugsėjo buvo perkeliami į penkis centralizuotus užsieniečių apgyvendinimo centrus, esančius Rukloje, Pabradėje, Medininkuose, Kybartuose ir Vilniuje.
„Šiuo metu apgyvendinimo sąlygos, palyginti su pirmaisiais mėnesiais, yra geresnės – žmonės gyvena šildomuose centrų pastatuose arba moduliniuose nameliuose, gerbiant šeimų privatumą, tiekiamas karštas maistas, žmonės reguliariai aprūpinami reikiamomis higienos priemonėmis“, – pasakojo E. Samuchovaitė.
Tačiau išliekanti problema – apgyvendintų asmenų skaičius. Pasak pašnekovės, dėl didelio jų skaičiaus ne visais atvejais užtikrinamas erdvės, tenkančios vienam žmogui, standartas, pakankamas sanitarinių mazgų skaičius, dėl infrastruktūrinio išdėstymo trūksta erdvės užimtumo veikloms. Trūksta ir specializuotų darbuotojų – socialinių darbuotojų, psichologų, reikėtų steigti budinčių gydytojų etatus.
Šiuo metu pateikus prieglobsčio prašymą Lietuvoje asmenį galima sulaikyti iki šešių mėnesių. V. Siniovo teigimu, sulaikymas – rimtas iššūkis, neigiamai veikiantis žmones. „Kalbame apie jų sveikatą, psichologinę būklę, taip pat sudėtinga dirbti socialiniams darbuotojams ir kitiems, teikiantiems paslaugas“, – sakė jis.
EK gruodžio pradžioje pateikė siūlymą, pagal kurį sulaikymo laikotarpis truktų 16 savaičių. V. Siniovas kalbėjo, kad JTVPK dar neturi pateikusi oficialios nuomonės šiuo konkrečiu klausimu, tačiau bendrai visada teigia, kad sulaikymas turi būti taikomas kuo trumpesnį laiką. „Taip, valstybės pagal tarptautinę teisę turi teisę tam tikrais atvejais sulaikyti asmenį, kol išsiaiškins jo tapatybę, prašymo teikimo motyvus, bet turi būti taikomi proporcingumo principai, o vaikų išvis niekada nereikėtų sulaikyti“, – aiškino pašnekovas.
Jam pritarė ir E. Samuchovaitė – žmogaus teisių ribojimas be teismo sprendimo kelia išties didelį susirūpinimą. „Ypač turint omenyje, kad ketvirtadalis atvykusių žmonių yra nepilnamečiai vaikai, kurių atžvilgiu sulaikymas apskritai neturėtų būti taikomas, – teigė ji. – Judėjimo laisvės apribojimas migracijos kontekste turėtų būti taikomas teismo sprendimu kaip kraštutinė priemonė, įvertinus ir išnagrinėjus aplinkybes bei kitas alternatyvias sulaikymui priemones.“
Dar vienas iššūkis – teisinė pagalba. Nors E. Gudzinskaitė tikino, kad prieglobsčio procedūroje užsieniečiai nuolatos informuojami apie jų teises ir pareigas, procedūros pradžioje jiems įteikiamos skrajutės, išverstos į jiems suprantamą kalbą, po to apklausų metu jiems atsakoma į kylančius klausimus, o prireikus padedama ir susisiekti su paskirtais valstybės apmokamais teisininkais, V. Siniovas atkreipė dėmesį, kad advokatų paslaugų stovyklose vis dar trūksta. „Labai svarbu užtikrinti sąžiningas procedūras, visas procesines garantijas, informaciją, teisinę pagalbą, tačiau pastaroji išties yra didelis iššūkis Lietuvoje – mano žiniomis, advokatų paslaugų stovyklose labai reikia“, – kalbėjo jis.
Kas žiūrės vokiečiams į akis?
Seimo narys Laurynas Kasčiūnas, priklausantis Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos frakcijai, siūlo matyti ne tik teisinę, bet ir politinę migracijos procesų pusę: „Mūsų sprendimai iš esmės apribojo nelegalią imigraciją – tai esminis dalykas. Rugpjūčio 3 d. pradėta apgręžimo politika išmušė A. Lukašenkai iš rankų daug svertų ir iš esmės neleido turėti savo rankose iniciatyvos. Sakyčiau, kad apgręžimas šioje istorijoje yra savotiškas lūžio taškas.“
Baltarusijos režimas užtvindė nelegaliais migrantais ir Latviją, ypač Lenkiją, todėl, politiko teigimu, valstybės gynė savo sienas: „Aš girdžiu tuos argumentus apie atvirų sienų ir atvirų durų politiką. Tai iš principo reiškia nelegalią migraciją, daug kultūrinių, socialinių įtampų, daug rimtų padarinių, kurie teisės raidei nerūpi. O man rūpi, dėl to manau, kad į šį klausimą reikia žiūrėti plačiau, ir teisininkams vertinant situaciją pritrūksta adekvatumo. Kaip ir vertinant ribojimą judėti tiems, kurie yra atvykę.“
L. Kasčiūnas ironizavo, kad žmogaus teisių gynėjams neįdomu, kas pasirūpins apgyvendinimu, integracija. „Ką mes pasakytume vokiečiams ir kaip jiems į akis pažiūrėtume? Šiaip sau leidžiame visiems važiuoti, jie važiuoja į Vokietiją, o mes nesukame sau dėl to galvos? Tokia logika ir toks argumentavimas reiškia, kad tu įsipareigoji priimti visą Aziją ir Afriką į Lietuvą ir Europą. Kokia čia ateitis? Kam tos sienos, reguliavimas, pilietybės institutas, Šengeno zona, galų gale? Teisininkai man neatsako, ką jie siūlo kaip alternatyvą. Jie sako, kad Vokietijoje geresni absorbavimo pareigūnai – tegul jie važiuoja ten, arba ES nustatykime kvotą – visi buvo pasidaliję kvotas ir vis tiek visi išvažiavo atgal į Vokietiją. Dėl šito man sunku diskutuoti, nes negirdžiu argumentų“, – kalbėjo Seimo narys.
Šis straipsnis publikuotas žurnale „Advokatas“ (Nr. 3, 2021 m.), kuris leidžiamas bendradarbiaujant Lietuvos Advokatūrai ir IQ redakcijai.
BEREKLAMOS: