RT (anksčiau „Russia Today“) – vienas efektyviausių ginklų, Rusijos naudojamų informaciniame kare su Vakarais. Kaip jis veikia?
Visame pasaulyje anglų, arabų, ispanų (netrukus ir vokiečių bei prancūzų) kalbomis 24 valandas per parą transliuojamas televizijos kanalas pavyzdingai vykdo Rusijos minkštosios galios sklaidos misiją. Žinomos šios šalies politikos kritikės, istorikės Anne Applebaum teigimu, RT veiklos metodai gerokai subtilesni ir todėl pavojingesni nei SSRS propaganda.
RT strategija – ne siūlyti alternatyvą vakarietiškai liberaliajai demokratijai, o pagraužti jos pamatus. Kanalas puola viską, kas susiję su Vakarais, skleidžia sąmokslo teorijas ir sėja nepasitikėjimą Vakarų institucijomis. RT meistriškai manipuliuoja vakariečiams būdingomis savybėmis: abejojimu, kritiškumu, atvirumu ir pagarba skirtingoms nuomonėms. RT darbuotojų uždavinys – sveikas abejones paversti cinizmu ir nihilizmu, siekiant sukurti įspūdį, kad niekuo negalima pasitikėti, visi pareigūnai savanaudiški ir korumpuoti. RT šūkis „daugiau abejokite“ iš tiesų reiškia „niekuo netikėkite“, panašiai kaip „alternatyvus Rusijos požiūris“ reiškia „Kremlius visada teisus“ ir „Vakarai yra blogis“.
Žiūrovai verčiami patikėti, kad visos kalbos apie demokratijos principus ir humanistines vertybes tėra priedanga, po kuria slypi ciniškas galios ir pinigų siekis. Kadangi toks cinizmas būdingas patiems Rusijos vadovams, RT veiklos prasmė yra sulyginti Rusiją ir Vakarus, esą nėra jokio skirtumo tarp Baracko Obamos ar Angelos Merkel ir Vladimiro Putino, visų valstybių politinis elitas tokie pat cinikai, tik rusai nuoširdesni, nes jie bent jau nesideda šventuoliais. SSRS propagandininkai siekė įrodyti, kad komunizmas yra gražesnė ir teisingesnė pasaulėžiūra, o šiuolaikinė Rusija siekia Vakarus nuleisti iki savo, t. y. žemo, politinės ir dvasinės kultūros lygio. Politinės vaizduotės lygmenyje panaikinus esminius Rusijos ir Vakarų skirtumus, nesunku atmušti V. Putino režimui taikomą kritiką. Juk jei visi vienodi, jei tarp demokratijos ir diktatūros nėra principinio skirtumo, Vakarų lyderiai lyg ir netenka teisės priekaištauti dėl autoritarinių ir neoimperialistinių Kremliaus užmačių.
Dosnus atlygis už melą
Kaip RT siekia manipuliuoti žiūrovais? Galima išskirti dviejų tipų reportažus. Pirmieji, tiesiogiai neliečiantys Kremliui jautrių temų, skiriami Vakarų valstybių vidaus ir užsienio politikos kritikai. Juose dėmesys šališkai sutelkiamas į tuos problemų aspektus, kurie prieštarauja tų valstybių oficialiajai pozicijai. Tradicinės žurnalistikos priesako suteikti progą išsakyti nuomonę priešingų pozicijų atstovams arba apskritai nesilaikoma, arba veikiama truputį subtiliau: banali provakarietiška pozicija priešpriešinama neva rafinuotai antivakarietiškai, kai dažnu atveju įžvelgiama slapta, sąmokslo teorijomis kvepianti Vakarų institucijų veikimo logika. Faktiniai įrodymai nepateikiami arba atrenkami selektyviai.
RT netransliuoja reportažų, kurie nors truputį palankūs Vakarams. Pavyzdžiui, nebuvo parodytas interviu, kuriame Malio gyventojai sveikina ir teigiamai atsiliepia apie Prancūzijos (NATO) karinę intervenciją, nukreiptą prieš šios šalies džihadistus.
Neseniai iš RT pasitraukusios žurnalistės Liz Wahl ir Sara Firth sutartinai tvirtino, kad sutiko jame įsidarbinti, nes jauniems žurnalistams rengti tokio pobūdžio reportažus yra puiki galimybė tyrinėti temas, kurios neliečiamos kitose televizijose. L. Wahl ir S. Firth iki šiol didžiuojasi dalimi savo reportažų. Jos įsitikinusios, kad Vakarų valstybių politikai daro nemažai klaidų ir apie jas kalbėti jokia gėda, veikiau demokratinės santvarkos būtinybė. Vis dėlto abi pripažįsta iš esmės dirbusios V. Putinui – vertingos istorijos paskęsta bendrame kanalo kuriamame naratyve, neturinčiame nieko bendra su objektyvia žurnalistika. Taip RT žurnalistai ilgainiui virsta klasikiniais „naudingais idiotais“ – net ir neturėdami piktų kėslų, nuoširdūs ir idealistiški reporteriai tampa proputiniško žaidimo dalyviais.
Jaunus žurnalistus vilioja ir dosnūs atlyginimai. Kremliaus finansuojamas kanalas šiuo požiūriu turi didžiulį pranašumą prieš Vakarų žiniasklaidos priemones, kurios neskiria tiek pinigų jaunų žurnalistų algoms. BBC atstovai neseniai pripažino, kad Rusijos ir Kinijos televizijos disponuoja kur kas didesniais finansiniais ištekliais.
Šiuolaikinės Rusijos dezinformacijos strategija pavojingesnė už SSRS laikų propagandą, nes ji nukreipta prieš pačią objektyvios žurnalistikos idėją.
Antro pobūdžio reportažuose tiesiogiai ginami Kremliaus interesai. Tokiais atvejais RT vadovai tampa daug griežtesni pavaldiniams: draudžia minėti nepatogius faktus, reikalauja įvykius nušviesti Kremliui palankiu kampu, verčia kalbinti „ekspertus“, nors jie neturi jokios kompetencijos svarstomais klausimais. Sykį vienas darbuotojas norėjo įterpti faktą, kad 1945 m. Estiją okupavo SSRS. RT prodiuseriai atšovė „mes išlaisvinome Estiją“ ir pareikalavo šią vietą pataisyti.
L. Wahl ir S. Firth atsistatydinimą paskatino melagingi RT reportažai apie įvykius Ukrainoje, ypač Krymo aneksiją ir MH17 lėktuvo numušimą. RT vadovai įsakė skleisti pačias neįtikimiausias, netgi viena kitą paneigiančias įvykių aplinkybes, nes tikslas buvo ne išsiaiškinti tiesą, o sujaukti žiūrovams protus taip, kad jie visiškai nebesusigaudytų tikrovėje ir imtų abejoti absoliučiai visomis versijomis, net ir pateiktomis patikimų Vakarų šaltinių.
Šiuolaikinės Rusijos dezinformacijos strategija pavojingesnė už SSRS laikų propagandą, nes ji nukreipta prieš pačią objektyvios žurnalistikos idėją. 700 mln. auditoriją kasdien pasiekiančios RT vyriausioji redaktorė Margarita Simonian pavaldiniams nuolat diegia mintį, kad objektyvios tiesos nėra, yra tik interpretacijos.
Manipuliatyvus cinizmas sklandžiai susilieja su bendru Vakarų piliečių nusivylimu politinėmis institucijomis ir šalies lyderiais. Tačiau Vakarų žiūrovai privalo atsispirti Kremliaus ruporų skleidžiamai juoda arba balta logikai, pagal kurią Rusiją kritikuoti gali tik absoliučiai tobula, 100 proc. morali ir neklystanti valstybė. Nė viena šalis netobula, visos daro klaidų, tačiau tai nereiškia, kad jų negalima lyginti tarpusavyje. Vienos geresnės, kitos blogesnės. Aptariamu atveju skirtumai esminiai: liberali Vakarų demokratija iš esmės skiriasi nuo Rusijos tipo kleptokratinio autoritarizmo. Tai įsisąmoninę piliečiai lengviau atsispirtų RT propagandai.
Radikalų ausims ir akims
IQ kalbintas RT veiklos metodų tyrėjas ir komentatorius Peteris Pomerancevas teigė, kad RT įtaka Vakarų šalyse gana ribota: kanalo reikšmė JAV yra minimali, bet Jungtinėje Karalystėje jis pasiekia specifines grupes, tokias kaip populistinės dešinės partijos UKIP rinkėjai, tolimos kairės aktyvistai.
Kovoti su RT propaganda P. Pomerancevas siūlo specifiškai dirbant su tomis temomis ar piliečių grupėmis, į kurias orientuotas RT dezinformacijos srautas. Jo nuomone, informaciniame kare priešui reikia atsakyti asimetriškai. Kitaip tariant, į Rusijos dezinformaciją turi būti atsakoma ne informacija, o kertant per jautriąsias vietas, pavyzdžiui, korupcines schemas, priešiškos žiniasklaidos priemonės ryšius su neskaidriu verslu ir pan. „Reikia smūgiuoti į mašinos veikimą varantį finansinį modelį, o ne jos produktus“, – siūlo P. Pomerancevas.
Anot pašnekovo, pagrindinis RT tikslas yra sukurti Rusijos kaip didelės ir turtingos valstybės įvaizdį. Būtina kovoti būtent su šia mitologija, o ne sekti visas jų istorijas. Pagrindinis principas, kuriuo turėtume vadovautis, – niekada nekovok su priešu toje platformoje, kuri jam priimtina. Ir vis dėlto, nepaisant realių RT keliamų iššūkių, daugiausia dėmesio turėtume skirti Baltijos šalyse ir Rytų Europoje veikiančioms Rusijos televizijoms – R. Pomerancevo akimis, jų keliama grėsmė nepalyginamai didesnė.
