Meniu
Prenumerata

ketvirtadienis, vasario 29 d.


EUROPOS RINKIMAI
Baimės akys didelės – kraštutinių dešiniųjų audra pervertinama?
Evaldas Labanauskas, specialiai iš Briuselio
EP
Europos Parlamento pastatas Strasbūre.

Virš Briuselio kaukia pavojaus sirenos – populistinės kraštutinės dešinės audra ateina į Europą.

Antradienį Europos Parlamentas (EP) Strasbūre per plenarinę sesiją planuoja diskutuoti apie fašizmo atgimimą Europoje.

Vokietijoje savaitgalį dešimtys tūkstančių žmonių, įskaitant kanclerį Olafą Scholzą ir užsienio reikalų ministrę Annaleną Baerbock, išėjo į gatves protestuoti prieš kraštutinius dešiniuosius. Įvairaus politinio spektro politikai ir aktyvistai ragino vokiečius kovoti su kraštutinių dešiniųjų partija „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) ir jos keliamomis grėsmėmis demokratinei sistemai po to, kai paaiškėjo, kad partijos lyderiai dalyvavo susitikime su neonaciais ir tarėsi apie galimybę „išstumti“ žmones, kurie, jų nuomone, nėra pakankamai vokiečiai.

Manau, kad sunkiai. Lietuvoje kraštutinė dešinė neturi ko originalaus pasiūlyti aktualiausioms šalies ir Europos problemoms spręsti.

Apklausos rodo kraštutinių dešiniųjų pakilimą ne tik Vokietijoje, bet ir Prancūzijoje, Italijoje ir kitose ES šalyse. Tai ypač baugina artėjant EP rinkimams, kurie suplanuoti šių metų birželio 6–9 d.

Vis dėlto ne visi politologai linkę pulti į paniką. „Tokios kalbos visada pasklinda prieš eilinius rinkimus“, – interviu IQ teigė ES ekspertas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto prof. dr. Gediminas Vitkus.

– Kiek, jūsų nuomone, pagrįstos kalbos apie populistinės kraštutinės dešinės naująją bangą?

– Tokios kalbos visada pasklinda prieš eilinius rinkimus. Susidaro įspūdis, kad gal patys populistai aktyviai eskaluoja šį naratyvą, kad jis virstų savaime išsipildančia pranašyste. Tačiau iki šiol niekur neteko stebėti triuškinančios populistų pergalės.

Kaip matome iš pastarųjų rinkimų Nyderlanduose rezultatų, populistų „pergalė“ labai sąlyginė. Norint sudaryti vyriausybę, jiems vis tiek reikia kitų partijų paramos. O norint ją gauti tenka savo populistinius pažadus rinkėjams gerokai apkarpyti arba tiesiog dėti ant lentynos ir kartu prisiimti atsakomybę už pažadų nevykdymą.

– Lietuvoje kraštutinei dešinei dar, regis, nebuvo atstovaujama EP. Ar galima prognozuoti ir Lietuvoje „europietiškas madas“? Tarkime, ar Nacionaliniam susivienijimui bus atstovaujama EP?

– Manau, kad sunkiai. Lietuvoje kraštutinė dešinė neturi ko originalaus pasiūlyti aktualiausioms šalies ir Europos problemoms spręsti. Nebent tikėtinas rekordiškai mažas EP rinkimų Lietuvoje dalyvių skaičius galėtų atnešti staigmenų.

VU TSPMI
Gediminas Vitkus.

– Apklausos rodo, kad centristinių ir ypač žaliųjų jėgų populiarumas krinta. Su kuo tai sietumėte – gal su Žaliojo kurso politikos stūmimu? Ar bendrai karo, ekonomikos sąstingio padariniais?

– Tai siečiau su politinės švytuoklės svyravimais. Valdančiosios partijos visada praranda šiek tiek populiarumo. Rinkėjai nori naujų idėjų ir veidų. Tačiau po kažkurio laiko švytuoklė pradeda krypti atgalios.

– Gal galite trumpai supažindinti su dabartine EP koaliciją (tarp Europos liaudies partijos bei Socialistų ir demokratų frakcijos) ir kaip ji veikia?

– Centro kairieji socialdemokratai ir centro dešinės Europos liaudies partija (krikščionys demokratai) nuo pat pirmųjų rinkimų visada buvo dvi didžiausios EP frakcijos. Iki 1999 m. didžiausia frakcija buvo socialistai, o vėliau daugumą jau kelis kartus iš eilės laimėjo dešinieji.

Šių dviejų politinių grupių nuostatos panašiai kaip ir nacionaliniuose parlamentuose yra gana skirtingos ir besivaržančios. Jos skirtingai žiūri į tolesnę bendrosios rinkos plėtros perspektyvą, socialinę politiką. Dešinieji pasisako už mažesnį, o kairieji už didesnį ekonominių procesų reguliavimą teisinėmis ir politinėmis priemonėmis.

Kita vertus, turint omenyje, kad čia nėra formuojama vykdomoji valdžia, ideologinė ir politinė didžiųjų frakcijų konfrontacija čia nėra tokia aštri kaip nacionaliniuose parlamentuose. Dėl nemažai dalykų sutaria abi didžiosios frakcijos. Abi yra nuoseklios tolesnės integracijos šalininkės ir abi linkusios bendradarbiauti, tarpusavyje ieškoti kompromisų ir taip išnaudoti kiekybinę persvarą kitų frakcijų atžvilgiu.

Abejočiau, kad toks kraštutinių dešiniųjų jėgų iškilimas būtų labai tikėtinas. Na, bet jeigu jis įvyktų, tai galėtų turėti rimtų padarinių.

Tai rodo ir nuo 1989 m. veikiantis didžiųjų frakcijų susitarimas EP pirmininku dvejų su puse metų kadencijai paeiliui rinkti vienos arba kitos frakcijos atstovą. Ši nuostata buvo pažeista tik 2004–2009 m. kadencijos EP, kai dešinieji, užuot palaikę socialistų kandidatą, parėmė liberalų atstovą. Tačiau vėlesnių metų EP prie šios tradicijos vėl sugrįžta.

– Kaip šią jau daug metų nusistovėjusią EP tvarką gali pakeisti kraštutinių dešiniųjų jėgų iškilimas? Kaip tai atsilieptų ir visai ES politikai – kalbame apie dezintegraciją?

– Abejočiau, kad toks kraštutinių dešiniųjų jėgų iškilimas būtų labai tikėtinas. Na, bet jeigu jis įvyktų, tai galėtų turėti rimtų padarinių.

Nors EP nėra pati galingiausia institucija, vis dėlto turi rimtų politinės įtakos svertų. Pvz., biudžeto tvirtinimas arba ES tarptautinių sutarčių ratifikavimas. Teoriškai EP galėtų sustabdyti bloko plėtrą, nes jis turi ratifikuoti naujų narių prisijungimo sutartis. Galima tik spėlioti, kaip balsuotų hipotetinė kraštutinių dešiniųjų dauguma.

2024 01 15 11:57
Spausdinti