Svetimą žemę suaręs Bronius Markauskas prarado ministro postą, o nuo, kaip įtariama, mokesčius slėpusio Ramūno Karbauskio galvos nė plaukas nenukrito. Kodėl?
Šokoladuko efektas Lietuvoje dar neveikia. 1995 m. Švedijoje kilo skandalas, kuomet kandidatė į šalies ministro pirmininko postą socialdemokratė Mona Ingeborg Sahlin esą netyčia už saldainių „Toblerone“ dėžutę atsiskaitė parlamentinėms išlaidoms skirta banko kortele. Tolesnis tyrimas atskleidė, kad pažeidimų buvo ir daugiau – kortele ji pasinaudojo mokėdama už automobilio nuomą asmeniniams reikalams, nesumokėjo už kabelinę televiziją, nedeklaravusi mokesčių pasamdė auklę.
Pinigus valstybei ji nedelsdama grąžino. Tačiau faktas, kad politikė pamynė Švedijoje deklaruojamą finansų skaidrumą ir atsakomybę už mokesčių mokėtojų pinigus, jai kainavo septynerius metus karjeros. Į aktyvią politiką ji grįžo tik 2002 m.
Kad pavojinga gvieštis svetimo turto, balandžio mėnesį įsitikino Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) į žemės ūkio ministro postą deleguotas B. Markauskas. Svetimą žemę suaręs, Europos Sąjungos išmokas pasisavinęs ir prezidentės Dalios Grybauskaitės pasitikėjimą praradęs politikas atsilaikė dvi savaites, nuožmiai ginamas LVŽS pirmininko R. Karbauskio ir premjero Sauliaus Skvernelio. Galiausiai, netylant dalies visuomenės nepasitenkinimui, premjeras ministrą paaukojo.
Vieni tai laikė menkniekiu – tokia praktika esą plačiai paplitusi kaime, o žemė tam ir reikalinga, kad būtų dirbama.
Visuomenė, panašu, šioje situacijoje neturėjo vieningos nuomonės. Vieni tai laikė menkniekiu – tokia praktika esą plačiai paplitusi kaime, o žemė tam ir reikalinga, kad būtų dirbama. Kiti kartojo: B. Markausko elgesys negali būti pateisinamas nei teisiškai, nei morališkai.
Tačiau žemės ūkio ministro skandalai pasitarnavo kaip dūmų uždanga kitai istorijai, kurios pagrindinis veikėjas – R. Karbauskis.
Ufonautų gaudyklė
Jakštonyse, Kaišiadorių rajone, jau keletą metų vyksta komplekso, viešojoje erdvėje žinomo R. Karbauskio rezidencijos vardu, statybos. Dar prieš rinkimus politikas puikavosi būsimu „dvaru“, o vėliau jam teko teisintis ir raudonuoti – dėl Kauno marių regioniniame parke užtvertų tvorų ir mėginimų prisidengti danielių auginimu.
Visuomenės ir žiniasklaidos dėmesys neseniai vėl nukrypo į R. Karbauskio valdas, portalui 15min.lt paviešinus informaciją dėl galimos mokesčių vengimo schemos. Gali būti, kad LVŽS pirmininkui priklausanti bendrovė „Agrokoncernas“ 17 ha plote įgyvendina projektą, kuris vėliau bus naudojamas asmeniniams R. Karbauskio poreikiams – taps jo namais, sodyba, o gal „mobilia asteroidų, kurie kelia grėsmę žemei, observatorija“, kaip kalbėjo pats „Agrokoncerno“ šeimininkas. Priešingai, nei deklaruojama statybos dokumentuose.
Specialistų teigimu, tokiu būdu gali būti bandoma apeiti 15 proc. gyventojų pajamų mokestį bei atidėti ar net išvengti pridėtinės vertės mokesčio (PVM), šiuo metu siekiančio 21 proc. Preliminari tikėtina valstybei padaryta žala siekia bent 1 mln. eurų.
Priežastis, dėl kurių ši istorija nesukėlė politinės audros, būtų galima paaiškinti ne tik valdančiųjų cinizmu ir kritikos ignoravimu, bet ir pačios visuomenės atsainiu požiūriu į mokesčių vengimą.
Skriaudžia patys save
Nors mokesčių mokėtojų sąmoningumas ir nepakantumas šešėlinei ekonomikai auga, jos dalis šalies ūkyje mažėja, mokesčių administravimo efektyvumas didėja, o gyventojai didžiąją dalį mokesčių sumoka savanoriškai, prievolę tai daryti supranta ne visi. Vien PVM atotrūkis – skirtumas tarp teoriškai galimų surinkti ir surinktų mokesčių – šalyje siekia apie 25 proc. ir, palyginti su kitomis Europos šalimis, išlieka nepateisinamai didelis.
Pagrindine mokesčių vengimo priežastimi specialistai įvardija siekį pagerinti savo ekonominę padėtį – sumokėjus mažiau mokesčių, gauti daugiau pajamų. „Mokesčių mokėtojai pasveria naudą, išvengtą mokestį arba sutaupytas lėšas, ir kaštus, potencialią bausmę, jeigu būtų nustatytas mokesčių slėpimo faktas“, – teigė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Vytautas Kuokštis. Tokio pobūdžio schemą gali taikyti ir asmuo, ir stambus verslas, o jai spręsti reikėtų mažinti nemokėjimo naudą (t. y. apkarpyti mokesčius) arba didinti nemokėjimo kaštus (t. y. bausmes ir jų neišvengiamumą).
Kita vertus, pasaulyje yra šalių, kur mokesčiai didesni, bet jie rečiau slepiami. Danijoje ar Suomijoje sumokėtų mokesčių ir bendrojo vidaus produkto santykis yra vienas didžiausių, o vengimas mokėti mokesčius ir mokesčių atotrūkis ‒ vieni mažiausių. Tad prieš tai aptartas griežtas, individualiu materialiniu išskaičiavimu grįstas modelis dažnai nepaaiškina nusiteikimo mokėti mokesčius.
V. Kuokščio teigimu, sprendimui mokėti mokesčius įtakos gali turėti „minkštieji“ sociologiniai veiksniai: „Žmonės mokesčius gali mokėti ne todėl, kad bijo būti pagauti, bet todėl, kad taip daryti teisinga ir priimtina.“ Tokį vidinį gyventojų nusiteikimą aiškina mokesčių moralės teorija. Ji tiesiogiai susijusi su visuomenės požiūriu į valstybę. „Jeigu piliečiai pasitiki valdžia, tuomet jie linkę tikėti, kad sumokėti mokesčiai nebus iššvaistyti, o panaudoti veiksmingai, efektyviai ir teisingai, – kalbėjo V. Kuokštis. – Kita vertus, jeigu manoma, kad pinigai bus „pravalgyti“, pavogti arba neefektyviai panaudoti, tuomet ir mokestinė moralė bus mažesnė.“
„Dalis gyventojų Lietuvoje yra įtikėję, kad jų sumokėti mokesčiai yra naudojami valdininkų darbo užmokesčiui, – mitus sklaidė Lietuvos banko Makroprudencijos skyriaus vyriausiasis ekonomistas Virgilijus Rutkauskas. – Vis dėlto retas kuris žino, kad valdininkų atlyginimams skiriama 3–4 proc. viso viešojo sektoriaus biudžeto, o daugiausia išlaidų sudaro švietimo, sveikatos ir socialinės rūpybos finansavimas.“
Tad mokesčių vengimas griauna viešojo ir privataus sektoriaus bendradarbiavimą: valstybei surenkant mažiau pajamų, tampa labai sudėtinga užtikrinti viešųjų gėrybių kokybę ir gausą. V. Rutkausko teigimu, asmenys, pateisinantys mokesčių vengimą ir dalyvaujantys tokiose mokesčių vengimo schemose, gauna ekonominę naudą, tačiau taip jie apiplėšia sąžiningus mokesčių mokėtojus. Pastarieji finansuoja mokslą, sveikatą ir socialines paslaugas, kuriomis naudojasi visi, net ir ne visada sąžiningai mokantys mokesčius. O valdininkai lieka nenuskriausti.
Ekspertų požiūriu, pasitikėjimas valdžios institucijomis gali paskatinti mokestinę moralę ir iš kitos pusės: jeigu mokesčių mokėtojai pasitiki valdžia, tuomet jie gali tikėtis, kad ji efektyviai kovoja prieš šešėlinę ekonomiką ir mokesčių vengimą. „Kitaip tariant, viltis, kad kiti mokesčių nemokantys piliečiai bus išaiškinti ir negalės zuikiauti, naudodami viešąsias gėrybes“, – sakė V. Kuokštis.
Įsigalėjęs nebaudžiamumas
Taigi, prastos mokesčių moralės rezultatas yra mokesčių vengimas. Vienu atveju tai daroma neteisėtai ir yra priskiriama prie nusikalstamos veikos. Kitu – pasinaudojant teisinėmis priemonėmis už vykdomą veiklą vengiama mokėti mokesčius. Asmuo lyg ir turėtų tai daryti, bet nedaro, nes teoriškai įstatymas tokį elgesį leidžia arba nenumato jo ribojimo galimybių.
Pagal minėtą skirstymą, B. Markausko atvejis neabejotinai gali būti laikomas neteisėtu naudojimusi žmogaus turtu. „Kitaip tariant, politikas spjovė į civilizuotus santykius su kaimynais, – sakė Seimo narė, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narė, ekonomistė Ingrida Šimonytė. – Iš pradžių galbūt norėta tik užarti, apsaugoti savuosius pasėlius nuo piktžolių, tačiau paskui, tikėtina, kilo klausimas, o kodėl gi tų pinigų (ES paramos) nepasiimti.“ Kita vertus, jei ekonomine prasme tokią veiksmų logiką dar būtų galima pateisinti – gautos lėšos yra reinvestuojamos į vykdomą ūkinę veiklą, išleidžiamos vartojimui ir panašiai, teisine prasme tai laikoma piktnaudžiavimu.
Tai, kas vyksta R. Karbauskio kieme, bet kurioje kitoje Vakarų valstybėje būtų suvokiama kaip skandalas. „Neįsivaizduojama, kad politikas, įtartas, jog asmeniniams poreikiams naudotinas turtas yra statomas įmonės lėšomis, liktų sausas“, – stebėjosi I. Šimonytė.
Neįsivaizduojama, kad politikas, įtartas, jog asmeniniams poreikiams naudotinas turtas yra statomas įmonės lėšomis, liktų sausas.
Pats R. Karbauskis, kilus įtarimams, kad užuot išmokėjęs dividendus jo verslas milijonines lėšas nukreipė tiesiai į prabangaus nekilnojamojo turto statybas bei vis dar nesumokėjo PVM, prikando liežuvį ir žurnalistams rėžė esą tai ‒ „įmonės reikalas“.
R. Karbauskis gali ignoruoti žiniasklaidos ir opozicijos priekaištus, nes visuomenė politikų reputacijos rimtai nevertina. „Dėl to politikoje turime aibę atstovų, kurie šoka, dainuoja, cirkus krečia, – kalbėjo I. Šimonytė. – Vakaruose galiojanti taisyklė, kad reputacija yra vienintelis dalykas, kurį turi politikas, Lietuvoje dar nėra priimama kaip norma.“
Tai esą susiję su istoriniu palikimu – kolūkių pirmininkai, fabrikų viršininkai turėdavo savų silpnybių ir bėdų, tačiau niekas to nelaikė trūkumu. Gajos ir klišės, susijusios su turtingais ir galingais žmonėmis.
„Daugelio mūsų galvose vis dar įsišaknijusi vergiška, baudžiauninko pagarba ponui, kurio veiksmų mes nekvestionuojame, – mano I. Šimonytė. – Tik pagalvokite apie visuomenėje paplitusią frazę – „vagia, bet bent kažką daro“. To pateisinti neturėtų nė vienas sveiko proto žmogus.“ Politikės teigimu, mažiausiai viešų asmenų reputaciją vertina tie, kurie nesupranta, kad yra laisvi turėti savo nuomonę: „Žmonės žiūri į juos kaip į ponus ir galvoja: kas aš toks, kad galėčiau juos smerkti. Juk jie turtingi, žinomi, daug pasiekę.“
Kiekvienas į politiką einantis žmogus turėtų suprasti, kad prisiima atsakomybę atstovauti viešajam interesui, taip pat yra dažniau matomas ir girdimas, gauna visuomenės pasitikėjimo kreditą. „Jei norime geriau integruotis į Vakarų visuomenę, mūsų lyderiai turi suprasti, kad savo veikloje turi taikyti tuos pačius standartus, veikti pagal tą pačią logiką, kokios prašo iš kitų mokesčių mokėtojų“, – teigė „Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovas Sergejus Muravjovas.
Jis pažymi, kad pas mus trūksta diskusijos, į kokius klausimus į politiką einantis asmuo, ypač verslininkas, turėtų atsakyti sau ir visuomenei, kokius standartus mes, kaip piliečiai, jam keliame, bei kaip užtikrinti, kad į politiką iš verslo, žemės ūkio ar bet kurio kito sektoriaus atėjęs asmuo nepatektų į nuolatinį interesų konfliktą. Tokie procesai, kaip aiškus interesų deklaravimas, nusišalinimas nuo konfliktą galinčių sukelti sprendimų priėmimo, didesnis dėmesys teisėkūros pėdsakui, S. Muravjovo nuomone, yra būtina higiena.
Kita vertus, viešumas, skaidrumas ar, galiausiai, baudžiamosios priemonės mažai ką pakeis, kol visuomenė neišmoks įvertinti politikų reputacijos ir skaudžiai bausti kiekvieną, įkišusį ranką ne tik į kito asmens, bet ir į valstybės kišenę.
