1940 m. vasarą Lietuvai Stalino saulę parvežę rašytojai ir kiti literatai klusniai tarnavo totalitarinės ideologijos politikai. Bet ne visi.
Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, kaip ir 1940-ųjų vasarą, lietuvių rašytojams teko svarbus vaidmuo reokupuotoje Lietuvoje įtvirtinant sovietų valdymą: jie rašė propagandinio pobūdžio straipsnius, viešai skelbė atsišaukimus, vyko į provinciją agituoti Lietuvos partizanų legalizuotis, vykdė kitus okupacinės valdžios nurodymus. Tad 1944–1945 m. atgaivinus Rašytojų sąjungą ir naujuoju jos pirmininku išrinkus Komunistų partijos narį Petrą Cvirką (jis šiose pareigose pakeitė Kostą Korsaką), jo lūpomis viešai pradėta aiškinti ir diegti naujus rašymo reikalavimus, literatūrą siekiant paversti paklusnia politikos tarnaite. Pasigirdo ir atviri Rašytojų sąjungos vadovybės grasinimai – leista aiškiai suprasti, kad tam besipriešinantys bus įtraukti tarp sovietų santvarkos „liaudies priešų“, o tai reiškė susidorojimą. Taip nutiko poetui Kaziui Jakubėnui, kuris sovietų valdžios buvo represuotas, o vėliau nužudytas.
1946 m. prasidėjo „ždanovščinos“ laikotarpis, pavadintas pagal SSRS ideologo Andrejaus Ždanovo nubrėžtą kryptį meną paversti tautų valdymo priemone. SSRS įsisiautėjus atvirai puolimo kampanijai, nukreiptai prieš menininkus (tarp jų literatus), LSSR komunistų partija dar labiau sugriežtino rašytojų kontrolę. Pradedant 1946 m. spalio pradžioje vykusiu rašytojų visuotiniu suvažiavimu, visas būrys kūrėjų ne tik buvo nuožmiai sukritikuoti, bet ir privalėjo viešai atgailauti už jiems metamus kaltinimus. Šis suvažiavimas išryškino nemažos menininkų dalies nesugebėjimą prisitaikyti prie naujų sovietinių reikalavimų, o Komunistų partijos vadovybės (Kazio Preikšo lūpomis) pareikšta aštri kritika liudijo visišką valdžios nesiskaitymą su kūrėjais.
Rašytojų sąjungos vadovai – P. Cvirka ir po jo mirties 1947 m. organizacijos pirmininko postą perėmęs Jonas Šimkus – ištikimai tarnavo partijai. Nors „ždanovščinos“ laikotarpiu su nepaklusniaisiais susidorodavo Komunistų partija, šiame procese svarbus vaidmuo teko Rašytojų sąjungos vadovybei. Turint omenyje, kad pastaroji, ypač pirmininkaujant J. Šimkui (iki 1954 m.), daug kūrėjų pašalino iš sąjungos (įprastai tokį asmenį suimdavo sovietų saugumas, po to jis būdavo represuojamas), galima kalbėti apie didelį šios organizacijos aktyvo nuolaidžiavimą partijai ir nusikalstamą laikyseną nukentėjusiųjų atžvilgiu.
Paskutiniais stalinizmo metais net asmeniniai santykiai ir draugystė nieko nebereiškė. 1950-aisiais J. Šimkus negailestingai sutriuškino ilgamečio draugo K. Korsako knygą „Literatūra ir kritika“, išleistą 1949-aisiais, nes autorius išdrįso ją parašyti ne pagal Komunistų partijos nustatytas taisykles. Po tokio puolimo autoriui teko viešai atgailauti.
Tačiau ramūs negalėjo jaustis net tie kūrėjai, kurie jau keletą metų aktyviai vykdė sovietų valdžios nurodymus ir visuomenėje buvo tapatinami su komunistine sistema.
Europoje migla išsisklaidė
Kaip pabrėžia Tomas Venclova, „komunizmo užvaldytose Rytų Europos šalyse intelektualai, anksčiau linkę į komunizmo pusę, dažniausiai praregėjo: tie, kuriems pasisekė, emigravo ir skyrė didelę dalį savo gyvenimo grumtynėms su komunizmu (kaip Czesławas Miłoszas ir Aleksandras Watas), o tie, kuriems nepasisekė, liko spąstuose, bandydami vienaip ar kitaip pasiguosti – o kartais nė nebandydami“. Antai lenkų rašytojas Cz. Miłoszas SSRS ir komunizmą perprato 6-ojo dešimtmečio pradžioje, kai sovietinėje Lenkijoje, jausdamas terorizuotų gyventojų priešiškumą, jis dalyvavo menininkų ir rašytojų suvažiavimuose, matė jų pasidavimą jėga primestai „socialistinio realizmo“ doktrinai, suvokė, kad ir patį gali ištikti toks pat likimas. 1951 m. Cz. Miłoszas nutraukė visus ryšius su Lenkija ir paprašė politinio prieglobsčio Prancūzijoje. Dar po dvejų metų pasirodė jo legendinė knyga „Pavergtas protas“ – viena garsiausių studijų apie sovietmečio ideologiją ir jos padarinius.
Pirmaisiais pokario metais Vakarų Europoje (Prancūzijoje, Italijoje), kur vis dar didelę įtaką turėjo vietos komunistų partijos, nemažai rašytojų, viešai puldami su nacistine Vokietija kolaboravusius intelektualus, gana palankiai vertino SSRS. Tačiau kai kurie komunizmui simpatizavę menininkai praregėjo. Tarkim, žymus prancūzų rašytojas André Malraux jau 1945 m. nutolo nuo prieškarinės SSRS „bendrakeleivio“ politinės pozicijos ir patarė būti budriems, nepasitikėti komunistų partija. Jam ypač didelę baimę kėlė SSRS ir jos kariuomenės galia. Albert’as Camus 1951 m. išleido knygą „Maištaujantis žmogus“, kurioje pasmerkė revoliucijos smurtą ir kuria visiškai atsiribojo nuo ankstesnių draugų – kairiųjų Paryžiaus intelektualų. Kai kuriems rašytojams, pavyzdžiui, Louis Aragono, akys galutinai atsivėrė tik sovietų kariuomenei žiauriai numalšinus Vengrijos (1956 m.) ir Čekoslovakijos (1968 m.) sukilimus. Rytų Europos intelektualus apėmęs komunistinio užsidegimo įkarštis – net Čekoslovakijoje, kur jis buvo stipriausias, – atvėso Stalinui mirus 1953-iaisiais, nors keletą metų jis dar laikėsi kaip „pertvarkos“ ar „komunizmo reformavimo“ siekis.
K. Boruta – paskutinis žmogus iš senesnės kartos, kuris mirė nepasidavęs, savo talento nepardavęs, nepriėmęs kompromisų.
Postalininiu laikotarpiu palūžo net ir Aleksandras Fadejevas – jam kaltės jausmas tapo nepakeliamas atšilimo laikotarpiu. Po Nikitos Chruščiovo kalbos, kuria buvo pasmerktas Stalino kultas, A. Fadejevas, įsitikinęs stalinistas ir daugeliui rašytojų baimę kėlęs literatūros valdininkas, ilgai gėrė. Neblaivus jis draugui prisipažino, jog būdamas SSRS rašytojų sąjungos pirmininku pritarė, kad daugelis kolegų, kuriuos žinojo esant nekaltus, būtų suimti. Kitą dieną A. Fadejevas nusižudė. Pasakojama, kad jis paliko atsisveikinimo raštelį, kuriame buvo vienas sakinys, adresuotas Centro komitetui (CK): „Iššauta kulka skiriama Stalino politikai, Ždanovo estetikai ir Lysenkos genetikai.“
Tiesa, mirus Stalinui, LSSR rašytojai keletą metų nežinojo, kokios pozicijos laikytis. Tik po trejų metų pasmerkus Stalino kultą, lietuvių kūrėjai pamažu pradėjo atsipeikėti ir prakalbo apie pavasario atėjimą kultūron, tikėdamiesi esminių permainų. Tačiau 1957 m. rašytojų pasitarimai su Komunistų partijos lyderiais, ypač su jos CK sekretoriumi Antanu Sniečkumi, rasta bendra pozicija dėl tolesnių veiksmų, rašytojų pareikštas lojalumas partijai, 1956 m. Vengrijoje kilusio antisovietinio sukilimo pasmerkimas leidžia kalbėti apie rašytojų aktyvo pasirengimą toliau tarnauti komunistinei sistemai ir jos „idealams“. Kai kurie literatai viešumoje šlovino esamą sistemą, o privačioje aplinkoje aštriai ją kritikavo. Tokia taktika leido išsaugoti pareigas, todėl visuomenės akyse jie pagrįstai buvo tapatinami su komunistine sistema.
Dvipusis gyvenimas ir neparduotas talentas
Sudėtingą praregėjimo kelią nuėjo K. Korsakas, vienas pirmųjų kairiųjų lietuvių rašytojų, suvokusių komunizmo teorijos ir praktikos skirtumą. Jį dar 1941 m. pribloškė Lietuvos gyventojų trėmimai. Kūrėjas skaudžiai išgyveno ir pokaryje sovietų valdžios vykdytas masines represijas. Matydamas, kokia iš tiesų yra komunistinė santvarka ir kad jis tėra šios įrankis, tačiau neturėdamas galimybių išsakyti savo nuomonę apie to meto politinį gyvenimą, K. Korsakas nusprendė asmeninius samprotavimus išlieti popieriuje. Postalininiais metais pradėtame dienoraštyje atsispindi jo praregėjimas ir blaivus požiūris vertinant to meto įvykius. Rašytojas valdžios vyrus vadino „šernais“ ir „zubrais“. Išlikę dienoraščio įrašai neleidžia abejoti, kad K. Korsakas tapo komunistinės santvarkos ir sovietinės sistemos kritiku, tačiau viešojoje erdvėje, net pasibaigus stalinizmui, toliau oficialiai vykdė valdžios jam primetamus nurodymus, tad dėl savo veiklos sulaukė prieštaringų vertinimų.
Toks dvipusis gyvenimas buvo priimtinas ne visiems. Pokariu su sovietų valdžia nesitaikstė Kazys Boruta – jis nesilaikė cenzūros nustatytų taisyklių ir net nevengė kritikos. 1945 m. pasirodžius „Baltaragio malūnui“, Komunistų partijos pilkasis kardinolas, „Tiesos“ vyriausiasis redaktorius Genrikas Zimanas paskelbė recenziją „Suprietarinta tautosaka“, ir šios knygos likimas ilgam buvo nuspręstas. Ji, „kaip neatitinkanti dabarties reikalavimų ir žalinga“, išimta iš knygynų ir bibliotekų.
Tokiomis rašytojo nuotaikomis stengėsi pasinaudoti antisovietinio pogrindžio dalyviai. Kai į K. Borutos namus užsukusi poetė Ona Lukauskaitė atsinešė „Atsišaukimą į pasaulio tautas“, kurį kvietė pasirašyti visus sovietinei santvarkai nepritariančius menininkus, šeimininkas pasišaipė iš teksto naivumo, bet tvirtai atsisakė ką nors taisyti. 1946 m. lapkritį Vilniaus karo tribunolas nuteisė rašytoją penkeriems metams nelaisvės „už žinojimą ir nepranešimą“. Tik įsikišus LSSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui Justui Paleckiui, K. Boruta neišvežtas iš Lietuvos, o 1949 m. kovo 17 d. buvo paleistas iš Rasų kalėjimo, remiantis SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo amnestijos aktu, kurį padėjo parūpinti SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatas Antanas Venclova. Tam lemiamos įtakos turėjo rašytojo nesitaikstymas su nedemokratinėmis santvarkomis (ar tai būtų autoritarizmas Antano Smetonos laikų Lietuvoje, ar totalitarizmas sovietų valdomoje pokario Lietuvoje), didelis noras kurti laisvai, niekam nevaržant. Tokiu požiūriu K. Boruta išsiskyrė iš lietuvių rašytojų. Viešojoje erdvėje vyravo valdžios primestas negatyvus požiūris į nuolat maištaujantį kūrėją, jo, jau atlikusio įkalinimo bausmę, šalinosi kolegos, tačiau dėl sovietinės santvarkos praregėjusių literatų K. Boruta buvo itin vertinamas.
1965 m. mirus rašytojui, literatūrologas Vytautas Kubilius (kūrėjas jį „traukė kaip maištaujančio rašytojo tipas“) savo dienoraštyje rašė: „Tai paskutinis žmogus iš senesnės kartos, kuris mirė nepasidavęs, savo talento nepardavęs, nepriėmęs kompromisų. Tai paskut.[inis] žmogus, kuris nebuvo biurokratijos sureglamentuotas, o išliko šakotas, pasišiaušęs, pilnas dyglių.“
Tenka tik apgailestauti, kad dauguma rašytojų pokariu pasielgė kitaip nei K. Boruta: nusilenkė prievartai, bet vis vien ne kartą gavo į kuprą… Taip atsitiko todėl, kaip 1969 m. nurodė V. Kubilius, „kad mes nenorime, neturime valios būti savimi, kad mes pernelyg sugebame prisitaikyti, kad pernelyg stipriai veikia tos mūsų apsaugos, savisaugos aparatas. Ir tai, ko norime, mes nepajėgiame paversti savo gyvenimo – būti ar nebūti – o laikome kažkur sąmonės periferijoje – mes viską suprantame, viską žinome, bet gyventi ir mąstyti savaip nepajėgiame.“
Toks gyvenimas „sąmonės periferijoje“ tęsėsi dar keletą dešimtmečių, kol prasidėjo tautinis atgimimas, kurį vainikavo nepriklausomybės atkūrimas. Kartu vyko rašytojų iš(si)laisvinimas iš totalitarinės sistemos, atnešęs ir prieštaringų permainų vyresnės kartos literatų gyvenime, – jų pačių kūryba ir veikla buvo pervertinta.
