Mindaugas LašasBriuselyje gyvenantis lietuvis Mindaugas Lašas negalėjo tiesiog ramiai stebėti, kas vyksta Ukrainoje, Lenkijos ir Ukrainos pasienyje, ir nieko nedaryti. Kartu su bendradarbiu jie surinko pilną mikroautobusą humanitarinės pagalbos ir savaitgalį nuvežė į pasienį, o grįždami pavėžėjo dvi ukrainiečių pabėgėlių šeimas. Interviu – apie jo įspūdžius bei patarimai norintiems padėti Ukrainai.
– Kaip kilo mintis vykti į Lenkijos ir Ukrainos pasienį bei vežti humanitarinę pagalbą patiems?
– Visą kelionę sugalvojo mano bendradarbis iš Lenkijos Viktoras. Mes abu dirbame Europos išorės veiksmų tarnyboje. Jis turi mikroautobusą ir sumanė, kad reikia tai išnaudoti tiekiant humanitarinę pagalbą. Lenkija dabar yra pagrindinis pabėgėlių priėmimo ir humanitarinės pagalbos Ukrainai centras. Kad negrįžtume atgal tušti, nutarėme pavežti keletą pabėgėlių, kurie buvo suplanavę keliauti į Vokietiją, Olandiją ar Belgiją.
– Kaip dėl viso proceso – taip paprastai apsisprendėte ir nuvažiavote? Ar prieš tai su kažkuo susisiekėte, aiškinotės, kaip ir kur važiuoti, ką vežti?
– Žinoma, Viktoras kontaktavo su vienu koordinatoriumi Lenkijos priėmimo centre. Mes pasirinkome ne patį pagrindinį pasienio miestelį Pšemislą, į kurį eina didžiausias srautas, bet vykome į Chelmą, kuris yra mažesnis. Būtent su koordinatoriumi Viktoras išsiaiškino, kurie pabėgėliai vyktų mūsų kryptimi.
Bet kokiu atveju visa kelionė buvo asmeninė, pilietinė iniciatyva. Informaciją, kokių daiktų labiausia reikia pabėgėliams ir Ukrainai, susirinkome internete. Taip pat dar Viktoras pasitarė su koordinatoriumi. Tada patys pirkome, kreipėmės į kitus bendradarbius, paskelbėme socialiniuose tinkluose ir kalbos pasklido taip, kad ateidavo nepažįstami žmonės, atnešdavo daiktus net su vaikų piešiniais. Pagalbos tiek pririnkome, kad net ne viskas tilpo į mūsų mikroautobusą.
– Kokius daiktus vežėte?
– Daugiausia – vaikams, kūdikiams reikalingus dalykus: sauskelnės, maistelis, drėgnos servetėlės. Taip pat vežėme patalynę, antklodes, skalbimo miltelius, medikamentus, tvarsčius, konservuotą maistą.
Penktadienį per pietus išvykome ir pasikeisdami prie vairo jau naktį pasiekėme Varšuvą. Kitą rytą patraukėme link Ukrainos pasienio. Pakeliui Liubline dar įsigijome papildomų daiktų, medikamentų.
Tada nuvykome į Chelmą, kur jau buvome sutarę su koordinatoriais. Kai jie sužinojo, kad atvykstame su pilnu mikroautobusu, tai sako, kad čia „labai mažai“, ir nukreipė į mokyklą pas skautus. Į priėmimo paskirstymo centrą – tik pagalbos pilni vilkikai. Atvažiavome į vieną Chelmo mokyklą, kurios rūsyje buvo įrengtas nedidelis paskirstymo centras. Ten vyko ir kiti automobiliai, moksleiviai konvejeriu iškraudavo ir rūšiavo daiktus.
Daugiausia rūšiavimo laiko užima drabužiai, nes dažnai neužrašoma, nei ar tai vyriški, ar moteriški, nei kokie dydžiai, taip pat daiktai pakuojami skirtingai, įvairūs daiktai sudėti į vieną dėžę ir t. t. Visa tai moksleiviai rūšiuoja ir paruošia vežti į Ukrainą.
Tokios solidarumo kompanijos Europos mastu aš dar nesu matęs. Tai sunku atpasakoti. Europai nėra nesvarbu, kas vyksta Ukrainoje.
Todėl primygtinai rekomenduočiau visus aukojamus daiktus atskirai supakuoti, surašyti, kas ten, kokie dydžiai ir t. t., kad nebūtų gaištamas laikas rūšiuojant.
Kaip pasakojo savanoriai, mūsų atvežta humanitarinė pagalba jau sekmadienį turėjo pajudėti į Kijevą ar Odesą – ten, kur didžiausias poreikis. Tiesa, dalis daiktų buvo perduota vietos pabėgėlių priėmimo centrui.
– Kaip situacija pačiame Chelme? Ar daug pabėgėlių?
– Viena iš priežasčių, kodėl pasirinkome Chelmą, ta, kad prieš tai ten paramą vežė mano draugas ir jis pasakojo, kad ten visa paramos sistema labai gerai sutvarkyta, nėra spūsčių ir nesusipratimų – viskas veikia kaip konvejeris.
Bendrai tiek kalbant su pabėgėliais, tiek mano paties įspūdis – lenkai labai gerai viską suorganizavo. Ukrainiečiai pabėgėliai pasakojo, kad, kai jų traukinys atvyko į Lenkiją, iškart atėjo savanoriai, suregistravo ir pasirūpino kiekviena šeima – paskirstė po priėmimo centrus, kur laukė maistas, lova. Galima sakyti, kad, dar neišlipus iš traukinio, pabėgėliais jau buvo pasirūpinta. Taigi viskas labai organizuotai – jokių eilių, nevaldomos situacijos ir pan.
– Tikriausiai teko bendrauti su vietos savanoriais, kaip jie vertina padėtį?
– Pasak jų, viskas gerai, nieko netrūksta, bet tai yra tik pati pradžia – pirmosios dienos, pirmosios savaitės. Toliau gali būti blogiau. (Šią savaitę pranešta, kad ukrainiečių pabėgėlių skaičius perkopė 2 mln., ir jis vis dar auga – IQ past.)
Tarp pabėgėlių – vien tik moterys ir vaikai, kai kurie jų – traumuoti. Sukrečiantis vaizdas, negali likti abejingas. Sugrįžę į savo automobilį negalėjome sulaikyti ašarų…
Labai didelį įspūdį padarė kelionė greitkeliu nuo Varšuvos į Liubliną ir toliau link sienos. Būtent tada išryškėjo skirtumas tarp iki tol matytų vaizdų kelyje iš Belgijos. Tai tuzinai vilkikų, mikroautobusų, automobilių su priekabomis, vežančių humanitarinę pagalbą. Pagal valstybinius automobilių numerius matyti, kad žmonės veža paramą iš visos Europos. Tokios solidarumo kompanijos Europos mastu aš dar nesu matęs. Tai sunku atpasakoti. Europai nėra nesvarbu, kas vyksta Ukrainoje.
– Minėjote, kad grįždami jūs dar paėmėte ukrainiečių pabėgėlius?
– Taip, kai išsikrovėme, vienas savanoris palydėjo mus į Poktuvkos kaimą, prie Chelmo, kur kultūros centre įrengtas nedidelis pabėgėlių centras: viename kambaryje – sulankstomos lovos ir čiužiniai, kitame – didelis stalas, valgymo vieta, dar keli kambariai skirti šeimoms su kūdikiais. Vietiniai labai daug padeda pabėgėliams. Visa bendruomenė įsitraukusi – nuo senelių iki anūkų. Visi lenkų savanoriai labai atsidavę, pabėgėlius priima su šiluma, žmogišku rūpesčių, ir, kaip minėjau, darbas puikiai organizuotas, paskirstytas. Ši pabėgėlių krizė yra iššūkis Lenkijai, bet kartu, manau, labai sustiprina ir jau suvienijo visą šalies visuomenę. Galima tik žavėtis lenkais, jų pastangomis.
Tarp pabėgėlių– vien tik moterys ir vaikai, kai kurie jų – traumuoti. Sukrečiantis vaizdas, negali likti abejingas. Sugrįžę į savo automobilį negalėjome sulaikyti ašarų…
Viena šeima, kurią mes paėmėme pavežti iki Belgijos, yra iš Kijevo priemiesčio. Tai mama su šešerių metų sūnumi ir 16-mete dukra, kuri svajoja tapti žurnaliste ir net jau pradėjo rašyti romaną. Jų tėvas liko kariauti, suformavo vietos gynybos būrį.
Kaip dauguma pabėgėlių, taip ir ši šeima yra iš vietų, kur jau vyksta karo veiksmai, bombardavimai. Jie gyveno netoli sportinės aviacijos aerodromo ir Rusijos kariškiams tai pasirodė karinis objektas, todėl pradėjo jį apšaudyti.
Kita šeima, kurią mes paėmėme, yra iš Ukrainos provincijos: mama su 10 metų mergaite ir 9 mėnesių kūdikiu. Šalia jų namo eina dujotiekis ir yra vandens rezervuaras, todėl vėlgi rusai ir ten pradėjo bombardavimus, apšaudymus raketomis. Tad nutarė nelaukti, kol rusai pataikys į dujotiekį ar susprogdins rezervuarą, kuris nuplautų jų kaimą. Pasakojo, kad pirmiausia nuvyko pas seserį, o tada sėdo į traukinį į Lenkiją. Iš Briuselio šeima patraukė į Prancūzijoje esantį Lioną, kur gyvena vyro giminaičiai.
Ukrainiečiai kol kas sunkiai suvokia, kas vyksta. Jiems vis atrodo, kad tai, kas vyksta, – nerealu, kad tai kažkokia ekskursija.
Ši šeima yra iš kaimo. Mama nekalba jokia užsienio kalba. Dabar jiems teko nukeliauti beveik per visą Europą, pravažiuoti 4 šalis ir apsistoti jiems visiškai nepažįstamame krašte. Galima įsivaizduoti, koks tai išbandymas.
Kita šeima turi Belgijos Limburgo provincijoje gyvenančią draugę ukrainietę, kuri surado jiems kambarį. Atvykusios į Briuselį, abi šeimos pernakvojo pas Viktorą, o ryte jis nupirko bilietus ir įsodino jas į reikiamus traukinius.
– Grįždami kelionėje praleidote daug laiko. Apie ką kalbėjote pakeliui į Belgiją?
– Ukrainiečiai kol kas sunkiai suvokia, kas vyksta. Jiems vis atrodo, kad tai, kas vyksta, – nerealu, kad tai kažkokia ekskursija. Kiek teko kalbėti tiek su mūsų pavežtais, tiek su kitais pabėgėliais, tai jie visi vos ne vienu balsu teigia, kad gyvenime negalvojo, jog važiuos į kitą šalį, bėgs iš savo tėvynės. Labai sunku susivokti.
Vaikai į mūsų pokalbius apie karą Ukrainoje kelionės metu reagavo labai ramiai, turbūt dar neįsivaizduoja, kokių žiaurumų jis gali atnešti. Šešerių metų berniukas kelionėje džiaugėsi nupirktu „Lego Ninjago“ žurnalu, nes yra didelis „Lego“ mėgėjas, bandė skaityti lenkiškai, nes jau eina į pirmą klasę, ir žaidė „Minecraft“ mamos telefonu. 9 mėnesių kūdikis kelionę į Briuselį atlaikė stebėtinai ramiai, nė karto neverkė, daug miegojo, o kai poilsio valandėlę kas nors paimdavo jį į rankas, plačiai šypsojosi…
Pasak Mindaugo, nors jų kelionė buvo sėkminga, jis rekomenduotų norintiems prisidėti prie pagalbos Ukrainai nevykti patiems į Lenkiją, o į patikrintą sąskaitą (pvz., Ukrainos ambasados ar Raudonojo Kryžiaus nurodytas) aukoti pinigus, daiktus vežti į didesnius pagalbos rūšiavimo logistikos centrus, kur parama rūšiuojama ir tiesiai vilkikais gabenama į Ukrainą.
Foto galerija.: new_000248264_0
.
