Meniu
Prenumerata

penktadienis, gegužės 27 d.


ATSAKAS RUSIJOS AGRESIJAI
Belgijos lietuvis, išvykęs kovoti už Ukrainą: „Nes tai, ką mes darome, yra teisinga“
Evaldas Labanauskas, specialiai iš Briuselio
BNS foto
Asociatyvi iliustracija.

Dieną prieš Rusijos agresijos pradžią su Mantu (vardas pakeistas) kalbėjome, kad tradiciškai ketvirtadienį reikia susitikti alaus, bet teko atsisakyti tos minties dėl tos pačios agresijos. Praėjus šiek tiek daugiau nei savaitei gaunu ryte žinutę: „Linkėjimai iš Ukrainos.“

Prieš tai karjerą daręs kitose šalyse, kūręs savo verslus, o pastaraisiais metais gerą darbą ir mylimą moterį Briuselyje turėjęs keturiasdešimtmetis Mantas atsiliepė į Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio kvietimą „prisidėti ginant mūsų Europą“ ir tapo Ukrainos tarptautinio legiono kariu.

„Sprendimą vykti į Ukrainą priėmiau sekmadienį, kai pamačiau, kad ukrainiečiai ne tik nėra sutriuškinti, bet atsilaiko ir daužo priešą. Naktį permiegojau, bet vis tiek patraukiau prie Ukrainos ambasados Briuselyje“, – pasakojo vyras.

Ten jis sutiko ne tik daug ukrainiečių, bet ir prancūzą. Visi jie, kaip ir Mantas, ieškojo informacijos apie galimybę vykti į Ukrainą ir kautis su Rusijos okupantais. Ambasadoje gavo anketą ir instrukcijas, kur ir į ką kreiptis atvykus. Ukrainiečiai nieko nelaukę sėdo į mikroautobusą ir išvažiavo. Lietuvis su prancūzu nusprendė skristi lėktuvu.

Pasakiau dar broliui. Jis išvadino durniumi, bet daugiau nieko nesakė… mamai nesakiau…

Kaip pripažįsta Mantas, sunkiausia buvo su šeima susitarti, išaiškinti jiems, kodėl taip daro.

„Kai pasakiau draugei, nenorėjo išleisti, bet kaip sakoma, nepririši. Visą kelią rašė, prašė, kad grįžčiau. Tiesa, pasakiau dar broliui. Jis išvadino durniumi, bet daugiau nieko nesakė… mamai nesakiau…, – prisipažino jis, bet čia pat pridūrė: „Mano padėtis tai dar visai nieko – o va pas mano naują draugą prancūzą – ne tik tėvai, žmona, bet ir trys vaikai, o jis vis tiek išvyko.“

Kodėl?

„Nes tai, ką mes darome, yra teisinga. Mes turime visi stoti petys į petį“, – paprastai atsakė Mantas.

„Ukrainą pasiekėme gana lengvai, per 20 valandų. Iš pradžių atskridome į Krokuvą, ten nuėjome į ukrainiečių bendruomenės centrą, kur atvyksta pabėgėliai, o lenkai teikia humanitarinę pagalbą. Ten mums sako, sėskitės į grįžtančius į Ukrainą autobusus, kurie į čia veža pabėgėlius, ir jus atgal grįždami nuveš į Ukrainą“, – pasakojo Mantas.

Pasak vyro, iš pradžių buvo nejauku dviems tuščiame autobuse sėdėti, bet išlipę Ukrainos pasienyje, nes jį reikia kirsti pėstute, pamatė labai daug į tėvynę sugrįžtančių ukrainiečių.

„Taigi nuo sienos iki Lvivo keliavome pilname autobuse“, – atsiminė Mantas savo ir bendražygio prancūzo iš Belgijos kelionę į Ukrainą.

Lvive vyrai pernakvojo viešbutyje, nes kai atvyko jau buvo komendanto valanda. Tada iš pat ryto į vietos karinį komisariatą, prie kurio jau būriavosi masė norinčių ginti tėvynę ukrainiečių. Sužinoję, kad jie užsieniečiai, Ukrainos kariškiai juos pasiuntė į kitą vietą, o iš ten į Tarptautinio legiono dalinį.

Manto atsiųsta nuotrauka.

„Kai atvykome, pamatėme, kad dalinyje labai daug gruzinų ir iš pirmo žvilgsnio matosi, kad didelė dalis jų turi rimtą karinę patirtį, yra uostę parako, – pasakojo Mantas. – Taip pat yra vokiečių, azerbaidžaniečių, kanadiečių, norvegų, latvių, britų, amerikiečių. Dalis jų matosi irgi ne pirmą kartą ginklą laiko. Be to, kiekvieną dieną atvyksta labai daug naujų savanorių, net moterys.“

Tiesa, kaip teigė lietuvis, buvo atvejų, kuomet kai kurie savanoriai buvo paprašyti palikti dalinį, gal dėl fizinės būklės ar dėl kažkokios kitos priežasties. Jis taip pat pažymėjo, kad į Tarptautinį legioną atvyksta tikrai ne dešinieji radikalai, kaip mėgsta teigti rusų propaganda. Čia yra visokių žmonių ir jie yra skirtingų pažiūrų, patirčių ir t.t.

„Labai įdomi kompanija, yra skirtingų žmonių, bet jie visi čia susirinko iš idėjos“, – pabrėžė lietuvis.

Dauguma savanorių atvyksta su savo ekipuote, nes ukrainiečiams irgi daug ko trūksta – ir šalmų, ir neperšaunamų liemenių, jau nekalbant apie naktinio matymo prietaisus. Dalis savanorių trūkstamų priemonių užsako iš namų ir per 24 val. – jie jau dalinyje. Pats Mantas prieš išvykdamas į Ukrainą nusipirko visą ekipuotę, išskyrus šalmą, neperšaunamą liemenę ir, žinoma, ginklą.

Nors Mantas neturi karinės patirties ar karinio išsilavinimo, bet lankė išgyvenimo kursus, domėjosi ginklais, sportavo ir dabar tapo 10 karių grupės vadu. Pasak Manto, jei savanoris neturi visiškai jokios patirties ar karinių žinių, tuomet jis gali būti pasiųstas į karo medikų kursus.

Dienos dalinyje yra gan intensyvios: nuolat vyksta treniruotės, mokoma gintis ir pulti, elgtis su ginklais, komunikuoti, suteikti pirmąją pagalbą. Drausmė – kariška, bet ne pernelyg griežta, tarkime, nėra nustatyto laiko eiti miegoti. Bet kokiu atveju miegoti ilgai netenka – nuolat aidi oro pavojaus sirenos. Pirmąją naktį net tris kartus buvo paskelbtas toks pavojus.

Jaučiu, kad esu ten, kur turiu būti.

Mantą labai džiugina paprastų ukrainiečių palankus požiūris: nuo sėkmės linkėjusių pasieniečių iki kažką vis dovanojančių pardavėjų vietos parduotuvėse: „Ačiū, kad atvykote, esat puikūs vyrai“, – sako jos.

Visi civiliai ukrainiečiai aktyviai įsitraukė į miestų įtvirtinimų statybą, kasa apkasus, stato barikadas, pila smėlį į maišus ir t.t.

Nors dar neaišku, kada ir kur Manto dalinį siųs, tačiau jau buvo paskelbtas tikras pavojus.

„Buvo pranešimas, kad planuojamas desanto puolimas, tai mes su pilna ginkluotę buvome užėmę pozicijas, laukėme“, – sakė jis.

Kai kalbėjome, Mantas Tarptautiniame legione buvo dar tik tris dienas, bet kaip pats prisipažino, jaučiasi tarsi jau mažiausiai mėnuo būtų pralėkęs.

Bet kokiu atveju Mantas nesigaili: „Jaučiu, kad esu ten, kur turiu būti.“

Foto galerija: Manto užfiksuotos akimirkos:

Foto galerija.: new_000247892_0

2022 03 05 13:17
Spausdinti