IQ fotomontažasGitanas Nausėda – penktoji asmenybė nepriklausomos Lietuvos prezidentūroje. Į aukščiausią valstybės postą atėjęs prezidentas savo rinkėjams žadėjo gerovės valstybę ir sugrąžinti tiesioginį pagrindinių valdžios institutų bendradarbiavimą. Atsakymus į tai, kaip G. Nausėdai sekėsi įsilieti į prezidento vaidmenį ir koks buvo jo prezidentavimas, skaitykite pokalbyje su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesoriumi Tomu Janeliūnu.
– Kaip galėtumėte apibūdinti visą G. Nausėdos kadenciją ir jo darbą tiek užsienio, tiek vidaus politikos srityse?
– Pirmoji G. Nausėdos užduotis buvo ginti prezidento instituciją ir išlaikyti tas galias, kurias jis rado atėjęs po rinkimų. Turiu galvoje, kad Dalia Grybauskaitė buvo iš tikrųjų nemažai nuveikusi stiprindama prezidento instituciją ir įtaką. Ne tik užsienio, bet net ir vidaus politikoje. Tad pirmieji metai, gal netgi pirmieji dveji metai, G. Nausėdai buvo tikrai nelengvi tuo požiūriu, kad jam ne visada pavykdavo taip pat solidžiai arba su tokia pat įtaka paveikti vidaus politiką. Buvo tikrai gana aktyvių konservatorių bandymų perimti ir dalį užsienio politikos funkcijų. Žymiausias pavyzdys yra mėginimas atimti atstovavimą Europos Vadovų Taryboje. Ir šiuo atžvilgiu didesnė dalis pirmais pora metų tų pastangų buvo skirta įsitvirtinti šiose prezidentinėse funkcijose bent jau ne mažesniu pajėgumu nei prieš tai buvę prezidentai.
Vidaus politikoje buvo šiokių tokių nesėkmių. Ypač bandant savo įtaką demonstruoti ministrų kabinetams. Prisimename, kaip jam nepavyko atleisti ministrų, kuriuos jis norėjo matyti atleistus, nes Sauliaus Skvernelio Vyriausybė nepasidavė tokiems bandymams. D. Grybauskaitės atveju tai turbūt nelabai būtų įsivaizduojama. Tai čia matėme tam tikrą neformaliųjų galių sumažėjimą. Nuo pirmųjų G. Nausėdos darbo metų buvo aišku, kad jis nelabai galės kištis į Vyriausybės veiklą ar ministrų kabinetų formavimą. O tai dar labiau išryškėjo konservatoriams suformavus naują Vyriausybę 2020 m.
Net ir tai, kad užsienio politika tapo tokia suvaržyta žvelgiant iš prezidentūros pusės, tai irgi buvo ženklas tų parlamento ir vyriausybės pastangų kiek galima labiau apriboti G. Nausėdą, kad jis neperimtų jokių funkcijų iš Vyriausybės. O Seime patys didžiausi nusivylimai ir nesėkmės buvo susijusios su veto atmetimais. G. Nausėda tikrai vetuodavo dažnai, bet dar dažniau tie veto buvo atmetami valdančiosios koalicijos. Ne vien dėl to, kad prezidento pastabos ir pasiūlymai atrodytų netinkami, bet ir iš noro pademonstruoti savo vieningumą ir galimybę pasipriešinti.
Galiausiai mes turime gana vidutinišką prezidentą įtakos atžvilgiu, kuris nelabai gali neformaliai plėsti savo galias. Skirtingai nei D. Grybauskaitė, kuri naudojosi visomis neformaliomis galiomis ir savo autoritetu, kad išplėstų savo funkcijas net į tas sritis, kurios jai nelabai priklauso konstituciškai, G. Nausėda užėmė tokias gynybines pozicijas ir stengėsi neužleisti savo galių ir funkcijų partijoms, kurios mėgino į jas kėsintis.
Dainius Labutis/ELTA– Tai vis dėlto G. Nausėda stovėjo gynybiniuose vartuose. Tačiau prisiminkime vieną jo rinkimų kampanijos pažadų – vienyti ir burti. Ar buvo galima tikėtis tokios galios iš žmogaus, kuris prieš tai nėra buvęs politikoje ir neturi jokio politinio autoriteto, kuris leistų suvienyti skirtingas jėgas?
– Politinis autoritetas yra kuriamas dalykas. G. Nausėda laimėjęs rinkimus jau pats savaime tikėjosi, kad tą autoritetą atsineša kartu su pergale rinkimuose.
– Bet mes kalbame apie mandato svorį, į kurį politikoje dažnai žiūrima ciniškai.
– Kaip politikoje jau elgiasi turėdami mandatą ir užimdami pozicijas, to iš anksto nuspėti nelabai galima. G. Nausėda tikrai turėjo naują patirtį. Įsisavinti politiko funkcijas, išmokti naudotis suteiktu pasitikėjimu – jam tai buvo nemažas iššūkis. Aš manau, kad labai priklauso nuo asmenybės, kaip jis naudojasi tomis sąlygomis, kurias gauna, ir tuo pasitikėjimu, kurį turi.
G. Nausėda stengėsi. Tikrai buvo matyti, kad jis nėra linkęs užleisti savo pozicijų, bet jam tai nelabai pavykdavo. Ir tai priklausė ne vien nuo to, kad jis kaip asmenybė kažko negali ar nemoka, bet ir nuo to, kad Vyriausybės formavimas ir jos stabilumas, ypač po 2020-ųjų, sukūrė ribas, kurių jis negali įveikti. Jeigu būtų gerokai silpnesnė Vyriausybė (prisiminkime D. Grybauskaitės kadencijos pradžią, kai Andriaus Kubiliaus Vyriausybė buvo labai nestabili ir jam teko išnaudoti daug energijos, kad ji būtų stabilizuota), tai šiuo atžvilgiu G. Nausėda neturėjo tokios privilegijos manipuliuoti koalicijos partneriais arba primesti savo valią premjerei ir pasinaudoti tuo, kad Vyriausybė pati nėra labai stabili ir galėtų užleisti kažkokias pozicijas.
*****susije*****
– O kaip jo populistinė pusė? Rinkimų metu jis žadėjo nepamiršti regionų rinkėjų, ir neatrodo, kad jis būtų kabinetinis prezidentas. Tačiau per jo kadenciją būta tokių, sakykim, paflirtavimų su nebūtinai pačiomis skaidriausiomis ir kiek radikalesnėmis grupėmis, kad kyla klausimas, ar jo darbas su visuomene nebuvo pastūmėtas populistinio išskaičiavimo?
– Nemanau, kad tai yra strategiškai skaičiuojama bandant nuspėti, kokią reakciją tai sukels visuomenėje, ar žiūrint į tai, kokios paramos jam reikia. Manau, kad tai yra natūralus santykis, kuris atsiranda visų pirma dėl G. Nausėdos asmenybės, kuri lemia šokį tokį polinkį į populizmą. G. Nausėda irgi neslepia kai kurių konservatyvių, o kartais gal net ir nacionalistinių elgesio bruožų, kurie yra būdingi toms grupėms. Kartais jos yra marginalios, kartais ne, bet svarbiausia, kad jos priešinasi Vyriausybei. Ir G. Nausėda, iš tokio polinkio oponuojantis tai pačiai konservatorių Vyriausybei, bando įsiklausyti į tuos kritikus. Jam tai yra natūralu: jis pats yra konservatorių kritikas, oponentas ir turbūt būtų keista, jeigu jis nebandytų išklausyti tų kritikų, kurie mielai skamba jo ausiai. Bet labai abejoju, kad tai yra tikslingai apskaičiuota pozicija. Manau, kad tai yra jo natūralus polinkis bendrauti su tais žmonėmis, kurie pritaria jo paties politikai ir yra kritiški dabartinės valdančiosios koalicijos pozicijai.
– Bet visgi reikia pripažinti, kad priimant strateginius sprendimus G. Nausėda neturėjo didelės trinties su Vyriausybe. Prisimenu G. Nausėdą pasisakantį apie tankų „Leopard 2“ įsigijimą. Pradžioje jo nuomonė dėl šio pirkinio galbūt ir išsiskyrė nuo Krašto apsaugos ministerijos (KAM), tačiau vėliau jis netgi ėmė ginti šį sprendimą.
– Sprendimai dėl ginkluotės įsigijimo pereina tikrai labai daug grandžių ir čia didelę įtaką turi kariuomenės rekomendacijos. Aš manau, kad tai irgi, matyt, yra tas pavyzdys, kai net turint kitus išankstinius variantus ar nuomonę svarbu atsižvelgti į tą informaciją, kurią pateikia kariuomenė ar KAM, nes tai jie valdo daugiausia informacijos ir turi daugiausia argumentų, kurie gali nulemti sprendimą.
Tai, kad prezidentas neužsispyrė dėl savo išankstinių nuostatų, yra pliusas jam. Jis netrukdo pasiekti to kompromiso, kurio reikia tokiam sprendimui. Ir galiausiai Valstybės gynimo taryboje tie sprendimai yra priimami gana geru sutarimu, t. y. nėra ženklų, kad ten vyktų rimti konfliktai, o tie klausimai, kurie susiję su saugumu, sprendžiami efektyviai ir greitai. Turbūt tai yra ne tiek asmeninio polinkio rezultatas, bet irgi rodo galimybes eiti į kompromisus, priimti tą informaciją iš išorės, net jeigu ji ne visada tiksliai sutampa su jo pradine pozicija. Šitoje vietoje bendradarbiavimas yra tinkamas ir, skirtingai nei užsienio politikos klausimais, konfliktų čia nematėme. Priešingai, matėme gana solidų ir ryžtingą prezidento norą eiti sprendimų link, kad jie leistų kuo greičiau didinti mūsų kovinę galią ir saugumą.
– O kaip matote prezidento darbą užsienio politikos srityje?
– G. Nausėda turėjo nemažą pasisekimą suformuodamas dvišalius santykius su Lenkijos prezidentu Andrzejumi Duda. Net iš esmės su Ukrainos vadovu Volodymyru Zelenskiu. Mažos valstybės vadovo galimybės irgi nėra beribės, jam reikia rinktis, su kuo tas strategines partnerystes megzti. Lenkija yra neabejotinai viena svarbiausių partnerių, ir tai, kad tarp valstybės prezidentų susiklostę geri santykiai, yra didelis pranašumas.
Kita vertus, užsienio politikoje tenka dalytis ta atsakomybe su Vyriausybe ir su Užsienio reikalų ministerija (URM). Šitos dalybos nebuvo lengvos. Iki šiol nėra aiškaus susitarimo, kas kam priklauso. Turiu galvoje ne tik neformalią įtaką, bet ir labai konkrečius sprendimus. Tie patys ambasadorių skyrimai yra požymis, kad URM ir prezidentūra nepasidalija galiomis, o tai stabdo labai konkrečių užsienio politikos sprendimų įgyvendinimą.
Ambasadoriai – mūsų šalies atstovai kitose valstybėse – yra svarbi diplomatijos dalis, jos tikrai negalima ignoruoti, nes ant konkrečių žmonių pečių gula labai daug sprendimų, darbų, susitikimų, kontaktų ir t. t. Šitoje vietoje galime matyti vidinės įtampos visų pirma dėl to, kad URM turi kitą stiprią asmenybę, t. y. Gabrielių Landsbergį, kuris nenori užleisti savo kaip lyderio užsienio politikoje statuso. Jis labai dažnai matomas užsienio žiniasklaidoje, jis mėgsta savo lyderystę demonstruoti ir tai kuria neišvengiamą konkurenciją su prezidentu. Tai čia mes turime konkurencingą situaciją, kuri nebūtinai visada yra naudinga mūsų šalies užsienio politikai.
LRP– Vienoje diskusijoje jūs paklausėte prezidento apie socialinį valstybės ir visuomenės kontraktą, kurį dėl įtemptos saugumo situacijos reikėtų stiprinti. Gal galėtumėte pakomentuoti plačiau, ką konkrečiai turėjote omenyje ir ką išgirdote iš prezidento?
– Iki šiol nėra aišku, kaip mes finansuosime padidėjusius krašto gynybos poreikius. Ir tie pasiūlymai, kurie turėtų pertvarkyti mūsų mokesčių sistemą, yra ne tik techninis skaičiavimas, kiek procentų reikia pridėti iš vieno ar kito mokesčio, bet tai yra vienas rimčiausių susitarimų su visuomene. Trumpai tariant, kiek visuomenė yra pasiryžusi mokėti už tai, kad mes jaustumės saugesni.
Tai yra viena pačių svarbiausių bazinių valstybės ir visuomenės susitarimo dalių. Visos valstybės faktiškai pradėdavo nuo to – kiek visuomenė yra pasiruošusi atiduoti laisvių, pinigų ar gerovės mainais už tai, kad kažkoks suverenas, valdovas ar vyriausybė užtikrintų visuomenei saugumą. Tai yra pati svarbiausia bazinė funkcija, nuo kurios prasideda centralizuotas valstybės gyvavimas. Ir mes ilgą laiką turėjome lengvą kontraktą, mes mokėdavome už savo saugumą labai nedidelę dalį. Dabar atėjo laikas, kai tą dalį turime padidinti. Taigi į šitą kontrakto keitimą turi įsitraukti visos svarbiausios valdžios institucijos. O kartu ir valstybės prezidentas, nors tai nėra jo tiesioginė funkcija – Vyriausybė, o ne prezidentas siūlo ir nustato mokesčius.
Tačiau prezidentas į šį procesą galėtų įsitraukti kaip telkianti jėga, kuri gali vien savo statusu ir svoriu suvienyti kitas politines jėgas ieškant kompromisų. Nes šitas socialinis kontraktas nepasibaigs su šia Vyriausybe – reikia ilgalaikių garantų, kurie patvirtintų šitą susitarimą net ir keičiantis vyriausybėms. Čia G. Nausėda, kuris, tikėtina, bus perrinktas, gali būti vienu pagrindinių garantų, kuris užtikrintų, kad tai, kas pasiekta dabar, nebus ignoruojama ateityje.
– Bet iš prezidento atsakymo nebuvo, neatrodo, kad jis norėtų teptis rankas remdamas papildomus mokesčius.
– Taip, iš esmės, kiek supratau, jis supranta, kad, visų pirma, Vyriausybė nelabai nori įsileisti ir kad net ir nuo jo noro nelabai kas priklausytų, nes suprantama, kad mokesčių svarstymas yra Vyriausybės rankose, o tas moralinis ar kažkoks neformalus garanto vaidmuo, regis, net ir dabartinei koalicijai neatrodo esantis reikalingas. Kita vertus, G. Nausėdai užtenka ir kitų konfliktavimo su Vyriausybe taškų. Todėl turėti dar vieną papildomą galvos skausmą jam, matyt, nelabai norisi.
