IQ fotomontažasGitanas Nausėda – penktoji asmenybė nepriklausomos Lietuvos prezidentūroje. Į aukščiausią valstybės postą atėjęs prezidentas savo rinkėjams žadėjo gerovės valstybę ir sugrąžinti tiesioginį pagrindinių valdžios institutų bendradarbiavimą. Atsakymus į tai, kaip G. Nausėdai sekėsi įsilieti į prezidento vaidmenį ir koks buvo jo prezidentavimas, skaitykite pokalbyje su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesoriumi Tomu Janeliūnu.
– Kaip galėtumėte apibūdinti visą G. Nausėdos kadenciją ir jo darbą tiek užsienio, tiek vidaus politikos srityse?
– Pirmoji G. Nausėdos užduotis buvo ginti prezidento instituciją ir išlaikyti tas galias, kurias jis rado atėjęs po rinkimų. Turiu galvoje, kad Dalia Grybauskaitė buvo iš tikrųjų nemažai nuveikusi stiprindama prezidento instituciją ir įtaką. Ne tik užsienio, bet net ir vidaus politikoje. Tad pirmieji metai, gal netgi pirmieji dveji metai, G. Nausėdai buvo tikrai nelengvi tuo požiūriu, kad jam ne visada pavykdavo taip pat solidžiai arba su tokia pat įtaka paveikti vidaus politiką. Buvo tikrai gana aktyvių konservatorių bandymų perimti ir dalį užsienio politikos funkcijų. Žymiausias pavyzdys yra mėginimas atimti atstovavimą Europos Vadovų Taryboje. Ir šiuo atžvilgiu didesnė dalis pirmais pora metų tų pastangų buvo skirta įsitvirtinti šiose prezidentinėse funkcijose bent jau ne mažesniu pajėgumu nei prieš tai buvę prezidentai.
Vidaus politikoje buvo šiokių tokių nesėkmių. Ypač bandant savo įtaką demonstruoti ministrų kabinetams. Prisimename, kaip jam nepavyko atleisti ministrų, kuriuos jis norėjo matyti atleistus, nes Sauliaus Skvernelio Vyriausybė nepasidavė tokiems bandymams. D. Grybauskaitės atveju tai turbūt nelabai būtų įsivaizduojama. Tai čia matėme tam tikrą neformaliųjų galių sumažėjimą. Nuo pirmųjų G. Nausėdos darbo metų buvo aišku, kad jis nelabai galės kištis į Vyriausybės veiklą ar ministrų kabinetų formavimą. O tai dar labiau išryškėjo konservatoriams suformavus naują Vyriausybę 2020 m.
