Dainius Labutis/ELTAPietinė Vilniaus miesto dalis šiuo metu intensyviai plėtojama, o oro uosto prieigose planuojamas naujas gyvenamasis kvartalas – Užusienis. Jei garsinės taršos zonoje, pavyzdžiui, Salininkuose, jau gyvenantiems vilniečiams planuojama numatyti įvairias kompensacines priemones, turinčias slopinti triukšmą, tai naujakuriams kyla klausimai ir dėl infrastruktūros plėtros, ir galimos taršos triukšmu ir įsigyto turto vertės pokyčių.
Vilniaus miesto vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis yra įsitikinęs, kad patys gyventojai turi vertinti naujai įsigyjamą turtą ir gyvenimo kokybę konkrečioje vietoje, o štai nekilnojamo turto brokeriai kalba apie tai, kad netoli miesto centro esantys nekilnojamo turto objektai ir ateityje brangs vien dėl savo patogios lokacijos, nepaisant oro uosto kaimynystės.
Vilniaus išskirtinumas – oro uostas ir centras šalia
M. Pakalnis įsitikinęs, kad oro uostas visai netoli miesto centro yra didžiulis sostinės privalumas.
„Vos dešimt minučių – ir esi miesto širdyje. Sostinės svečiai negaišta laiko atvykdami į miesto centrą, o miestui nereikia vystyti infrastruktūros į toli iškeltą oro uostą“, – teigė M. Pakalnis.
Kita vertus, pripažįsta jis, tai ir tam tikras iššūkis miesto plėtrai.
„Oro uostas yra taršos triukšmu šaltinis. Ir miesto plėtra numatyta taip, kad toje zonoje, kur triukšmas viršija leistinas normas, gyvenamosios paskirties būstų statyba nėra numatyta“, – teigia architektas. Pasak jo, ten, kur planuojamos naujos statybos, tarša triukšmu neviršija leistinų ribų.
Pavyzdžiui, naujai projektuojami namai Užusienyje į garsinės taršos zoną nepatenka, triukšmas ten neviršys normos ribų.
„Tačiau įsigydami turtą žmonės patys turi jį vertinti“, – įsitikinęs M. Paklanis.
Oro uostai gali kompensuoti taršą triukšmu
M. Pakalnis, paklaustas apie pasaulinę praktiką, kaip reglamentuojama miestų plėtra netoli oro uostų, sako, kad oro uostai turi atlikti savo poveikio aplinkai vertinimą.
„Pasaulinėje praktikoje yra daug sprendimų. Pavyzdžiui, jei gyvenamasi būstas patenka į taršos triukšmu zoną, jų savininkams taikomos kompensacinės priemonės. Gali būti oro uostų sąskaita keičiami būstų langai, įrengiamos kitos triukšmą slopinančios priemonės, kad triukšmas nepatektų į gyvenamojo pastato vidų, nes triukšmo lygis ribojamas gyvenamojoje aplinkoje“, – sakė architektas.
Taigi, oro uostai, kurie apsupti gyvenamųjų teritorijų, prisideda prie triukšmo taršos kompensavimo.
„Kita vertus, tokiose zonose gyvenamųjų pastatų plėtra yra ribojama. Jei triukšmo taršos zonoje žmogus turi žemę, jis gali ir negauti leidimo joje statyti namo. Nes yra abipusė atsakomybė, tiek oro uostų, tiek statytojų“, – aiškina M. Pakalnis ir pabrėžia, kad tik jau esamiems gyventojams taikomos kompensacinės priemonės, o naujų būstų statyba paprastai yra negalima. Pasak jo, tos pačios taisyklės galioja ir Vilniuje.
Žmonės kuriasi ir pramoniniuose rajonuose
Vyriausias sostinės architektas pastebi, kad visa pietinė Vilniaus miesto dalis labiau orientuota į pramonę, logistiką ir kitas panašias veiklas.
„Čia yra oro uostas, geležinkelio stotis, įsikūrę tokie pramoniniai rajonai Aukštieji ir Žemieji Paneriai, Kirtimai. Ši miesto dalis labiau nei kitos orientuota į gamybą ir taršesnę veiklą“, – teigė jis.
Nepaisant to, pietinėje dalyje yra numatytos vietos gyvenamųjų namų statybai. Pasak vyriausiojo architekto, jos planuojamos už pramoninių teritorijų apsaugos zonų ribų, taip pat už oro uosto triukšmo zonos ribų.
„Kita vertus, jau istoriškai yra susiklostę, kad tose vietose žmonės gyvena. Pavyzdžiui, visas Salininkų rajonas realiai yra po lėktuvų pakilimo trajektorija. Ten tarša triukšmu, turbūt, yra didžiausia. Klausimas, ar ji neviršija normų“, – sako M. Pakalnis.
Jis pabrėžia, kad kai žmonės renkasi gyvenamąją vietą, turi tokius dalykus įvertinti.
„Prie oro uosto taip pat yra sodų masyvai. Bendrajame sostinės plane nenumatytas, kad jie būtų konvertuojami į gyvenamąsias zonas, nes jie patenka į taršos triukšmu zoną. Nepaisant to, žmonės ir tuose soduose kurias, gyvena“, – apie sostinės realijas kalba vyriausiasis architektas.
Jis sako, kad atokiau nuo tos zonos yra jau numatyta ir naujų gyvenamųjų kvartalų statyba. „Juk miesto struktūra turi būti mišri, klaidinga būtų gyvenamuosius rajonus projektuoti vienoje miesto pusėje, o visas darbo vietas – kitoje.“
Triukšmo zona apskaičiuota, bet nenustatyta poveikio aplinkai vertinimo metu
M. Pakalnis pripažįsta, kad šiuo metu taršos triukšmu zona pietinėje sostinės dalyje vertinimo metu nebuvo nustatyta.
„Bet ji yra apskaičiuota, sumodeliuota naudojant programinę įrangą. Būtent toje zonoje ir negalima naujų gyvenamosios paskirties pastatų statyba“, – sako sostinės vyriausias architektas.
Ir pabrėžia, kad į taršos triukšmu zoną nepatenkančiose teritorijose gyvenamojo būsto plėtra nėra ribojama.
„Tačiau žmonės turi patys suprasti, kad apsigyvendami arčiau oro uosto jie girdės tam tikrą triukšmą, tik jis neviršys nustatytų normų“, – perspėja jis.
Chaotiškos plėtros spąstai
Jau ne pirmus metus daugelis vilniečių skundžiasi, jog sparčiai dygstantys gyvenamieji kvartalai nesulaukia tinkamo dėmesio tiek socialinės, tiek transporto infrastruktūros plėtojimui: trūksta darželių, mokyklų, šaligatvių, viešojo transporto maršrutų ir t.t.
M. Pakalnis aiškina, jog savivaldybė turi instrumentus, kaip reguliuoti plėtrą – tai teritorijų planavimas.
„Miesto bendrasis planas nurodo kur, ką galima statyti ir kur negalima. Tačiau tai galimybių žemėlapis, o ne grafikas kas, kur, kada ir ką statys. Tiek gyvenamosios, tiek komercinės paskirtis statybas vykdo verslas, savivaldybė nesikiša“, – sako jis.
Ir primena, kad plėtodami projektus statytojai moka infrastruktūros mokesčius, iš kurių savivaldybė pagal savo prioritetus vysto inžinierinę infrastruktūrą, tinklus, gatves, socialinę infrastruktūrą.
„Tačiau tos įmokos, lyginant su kaimyninių šalių įmokomis, labai mažos, nes jas, galų gale, sumoka būsto pirkėjas. Todėl ir infrastruktūra atitinkamo lygmens“, – apie sostinės realybę kalba M. Pakalnis. Ir sako, kad būtent todėl vėluoja būna numatyta ir darželių bei mokyklų statyba.
Būsto kainą lemia vieta, vieta ir dar kartą vieta
Būtent taip mano kalbintas „Centro kubo“ Nekilnojamo turto brokeris Simas Sanajevas.
„Vilnius yra pernelyg mažas miestas, kad oro uosto kaimynystė kaip nors ženkliai darytų įtaką kainų lygiui. Nauji rajonai, kurie statomi oro uosto kaimynystėje, kartu yra ir arčiau centro. O nekilnojamo turto kainą ir lemia jo vieta – tai yra atstumas iki Senamiesčio ir Centro, taip pat susisiekimo galimybės“, – įsitikinęs pašnekovas.
„Palyginkime, pavyzdžiui, kiek laiko užtruks atvykti į centrą iš Pašilaičių, o kiek iš Liepkalnio, Skaidiškių ar nuo naujų projektų Minsko plente“, – retoriškai klausia S. Sanajevas.
Todėl, jo įsitikinimu, nekilnojamas turtas oro uosto pusėje yra perspektyvus tiek dėl to, kad miestas į tą pusę dabar plečiamas ir tvarkomas, tiek dėl kol kas mažesnių kainų.
„Tačiau žvelgiant į ateitį, manau, kad kainos kils ir ten. Ir kils ženkliai. Pavyzdžiui, Naujininkai kol kas dar nėra labai patrauklus rajonas, tačiau tai yra labai laikina, nes visas rajonas labai keisis, stoties mazgas bus rekonstruojamas“, – apie permainas sostinėje kalba nekilnojamo turto brokeris.
Pasak jo, nors oro uosto kaimynystė nekuria didelės vertės nekilnojamam turtui, tačiau žvelgiant į Vilniaus dydį, šis faktorius neturėtų daryti ženklios įtakos kainoms ir ateityje jos augs.
„Vilnius yra toks miestas, kuriame mes esame pakankamai išlepę. Važiuoja sunkvežimis ir mes skundžiamės triukšmu. Kai palygini Vilnių su Europos didmiesčiais, Londonu, Paryžiumi ar Berlynu, tada imi suvokti, kad mes labai gerai gyvename“, – įsitikinęs S. Sanajevas.
