„Feminizmas vis dar lieka viena aktualiausių politinių diskusijų temų, ir suprasti jo reikšmę ypač svarbu šiuolaikinėms moterims“, – įsitikinusi „The Atlas Society“ vadovė Jennifer A. Grossman. Kalbėdama su IQ žurnaliste Kotryna Tamkute ji kritikavo modernios gerovės valstybę ir teigė, kad tik sveikas žmogus gali būti visiškai laisvas.

  – Iš pažiūros feminizmas ir liberalizmas gali būti sunkiai susiejamos pažiūros. Tačiau jūs esate viena iš nedaugelio liberaliųjų feminisčių, šiandien į priekį vedančių vieną įtakingiausių laisvosios rinkos ir individualios atsakomybės bastionu laikomų organizacijų – „The Atlas Society“. Ką reiškia toks jūsų apibūdinimas? – Pirmiausia turėtume apibrėžti, ką mums reiškia „feminizmo“ sąvoka. Mano nuomone, tai yra atsisakyti save laikyti auka ir esminį akcentą suteikti individualizmui. Liberalieji feministai nori būti vertinami kaip asmenybės, nepriklausomai nuo jokių išorinių sąlygų. Negana to, jie nesitiki jokio specialaus elgesio, išskiriančio moteris kaip atskirą socialinę grupę. Visgi jie nėra akli įvairiems dirbtiniams ir mūsų susikurtiems barjerams, kadaise laikiusiems moteris visuomenės užnugaryje. Dažnai girdžiu sakant, kad neužtenka pripažinti tik individo ar piliečio teisių, apibrėžti jų taikymo ir apsaugos. Esą svarbu atskirti moterų teises nuo visų kitų, net ir individo teisių. Nesutinku su šia idėja ir manau, kad pripažindami individualias žmogaus teises galime pasiekti daug geresnių rezultatų. Ėmę skaidyti individualias teises ir, pavyzdžiui, skirstyti į homoseksualų, moterų, vaikų, vienos tautos ar juodaodžių teises, galiausiai nutolstame nuo esminio asmens teisių suvokimo. Pamirštame, kad visi esame žmonės. Žinoma, skirtingai suvokiame gyvenimą, skirtingai atrodome ar elgiamės, tačiau iš esmės esame tokie patys. Todėl negalime skaidyti žmonių ir taikyti jiems skirtingų elgesio modelių. Liberalusis feminizmas skiriasi nuo konservatyvių ar socialdemokratinių pažiūrų. Liberalai, priešingai nei pastarieji, tiki produktyvia moterų laisve. Šią jie suvokia ne kaip duotybę, bet kaip galimybę kurti ir savarankiškai atsakyti. Pavyzdžiui, jie nereikalauja mokėti už jų sveikatos apsaugą ar išsilavinimą. Liberalieji feministai taip pat gina moters apsisprendimą dėl abortų. Niekas kitas negali priimti sprendimų geriau nei pats asmuo. Tai jo teisė.   – Kadaise feministai kovojo už politinių teisių suteikimą moterims, už jų išlaisvinimą. Šiandien Vakarų kultūrose jos ne tik pripažįstamos, bet ir ganėtinai plačiai taikomos. Visgi feminizmas neišnyksta tiek iš politinio diskurso, tiek iš viešųjų diskusijų arenos. Už ką kovojama XXI a.? – Moterys ir palaikantys jų teises turi dėl ko kovoti. Mes, moterys, norime turėti galimybę pačios pradėti verslą, užsiimti mėgstama veikla be jokio valstybės įsikišimo. Mums svarbu jaustis savarankiškoms ir sugebėti savimi pasirūpinti. Tai pagrindžia netgi statistika – didžiausią dalį smulkiojo verslo vadovų sudaro būtent moterys. Ir ši teisė negali būti tik deklaratyvi. Jau praėjo mūsų senelių ir prosenelių laikai, kai moteris varžė teisiniai barjerai ir joms neleido aktyviai dalyvauti socialiniame, politiniame ir ekonominiame gyvenime, tačiau skirtingose šalyse moterys vis dar nelaikomos visateisėmis visuomenės narėmis, jų likimas atsiduria vyrų ar valstybės rankose. Todėl kiekvienos šiuolaikinės moters uždavinys yra suvokti savęs praradimo grėsmę ir dėl to aktyviai kasdien kovoti. Ne paslaptis, kad net išsivysčiusiose Vakarų šalyse vis dar daug moterų patiria smurtą, neprižiūri savęs ir neinvestuoja į savo gyvenimą, nes jį suvokia tik kaip egzistencinę kovą. Reikia pripažinti, jog tai priklauso nuo jų pačių. Visgi tai vadinu tapimu įrankiu to, kas nuo tavęs nepriklauso: kalbu apie vyrą, šeimą, darbą ar kita. Daug kas tuo naudojasi, ir problema yra nebe politinis moterų vertinimas, bet sąlygos joms suvokti savo vertę. Jei galime diskutuoti apie teisę balsuoti, kurti ir plėtoti verslą, mokytis ir save realizuoti, turime kalbėti ir apie moterų asmeninio gyvenimo kokybę.   – Moterų įtraukimas į visuomenės politinį, ekonominį ir socialinį gyvenimą vis dar yra iššūkis. Lietuvoje kartais svarstoma, kaip padėtį pakeisti, o viena siūlomų priemonių – įvesti moterų kvotas. Ko turime imtis, kad jos įsitrauktų natūraliai, o ne dirbtinai? – Dažnai kalbėdami apie sprendimus, kaip sumažinti vyrų ir moterų atskirtį, kaip sulyginti jų padėtį visuomenėje, vartojame įvardį „mes“. Ką mes turime daryti, kaip mes galime pakeisti padėtį, kokių priemonių privalome imtis, kokius kelius turime atrasti ir t. t.

Privalome atsakyti į klausimą, ką turiu padaryti, kad mano dukra, sesuo ar draugė galėtų siekti svajonių, studijuoti, ką nori, dirbti mėgstamą darbą arba visai to nesiimti.

Aš manau, kad tai ir yra visa problema. Reikia nuspręsti, ką turime omenyje vartodami „mes“. Šis įvardis dažniausiai reiškia valdžią ir kad už jos veiksmus mokėti reikia mums – visuomenei. Visgi nesvarbu, apie kurią bendruomenę kalbame – šeimą, visuomenę ar valstybę, – pirmiausia joje turime matyti individą ir svarstyti, ką kiekvienas mūsų atskirai galime padaryti, kad mergaitės ir moterys turėtų tas galimybes, kurių siekia. Privalome atsakyti į klausimą, ką turiu padaryti, kad mano dukra, sesuo ar draugė galėtų siekti svajonių, studijuoti, ką nori, dirbti mėgstamą darbą arba visai to nesiimti. Esu tikra, kad klaida yra sėdėti ir laukti kažkieno ištiestos pagalbos rankos. Svarbiausia žinoti, ko norime ir ko siekiame.   – Per rinkimų kampaniją Donaldas Trumpas kritikuotas dėl požiūrio į moteris – laisvojo pasaulio lyderis atvirai niekina jas ir jų teises. Ar tai gali paveikti moterų vertinimą? – Esu linkusi labiau vertinti tai, ką žmonės daro, o ne ką sako. Pasižiūrėkite, pavyzdžiui, į Hillary Clinton ar Billą Clintoną. Per rinkimų kampaniją jie daug ir labai gražiai kalbėjo apie moteris ir jų padėtį visuomenėje. Vis dėlto jų elgesys ne visada atspindėjo viešus teiginius. Neginu D. Trumpo, tačiau išrinktas jis nepasakė nieko tokio, kas galėjo įžeisti moteris ar paveikti jų padėtį. Mano pažįstama, su kuria dirbau CNBC daugiau nei prieš 20 metų, Kellyanne Conway, buvo D. Trumpo rinkimų kampanijos vadovė. Ji tapo pirmąja moterimi, ėjusia tokias pareigas, taip pat yra pripažinta pasaulyje dėl savo idėjų ugdymo srityje. Manau, kad per kampaniją pasirinktas diskursas moterų atžvilgiu buvo labiau dėmesiui atkreipti, nei tam tikrai pozicijai deklaruoti. Sutinku, jog kai kurie D. Trumpo teiginiai atrodo šlykštūs, pasibaisėtini ir iš tiesų nepriimtini. Tačiau nemanau, kad jo tikslas yra panaikinti ar kitaip sumenkinti moterų pasiekimus, pavyzdžiui, susijusius su reprodukcine sveikata ar teisėmis. Jeigu kas ir mano, kad jo žodžiai išsipildys, mano nuomone, jie smarkiai klysta.   – Neretai teigiama, kad jauni žmonės pasyviai įsitraukia į visuomenėje vykstančius procesus, ypač susijusius su politika, pokyčiais. Kas skatina jaunus asmenis užsiimti aktyvia politine ar socialine veikla, o kas, priešingai, juos atstumia? – Šiandien vis mažiau kliūčių pasiekti didelę auditoriją ir pastūmėti žmones domėtis bei veikti. Jaunuoliai siekti pokyčių gali burdamiesi į organizacijas, bendruomenes. Mano nuomone, tai yra vienas didžiausią kokybę garantuojančių veiksnių. Jau kelerius metus stebiu, kad JAV, nors ir nesmarkiai, auga tokio pobūdžio aktyvizmas. Universitetuose, koledžuose buriasi studentų grupės, kuriasi organizacijos, kurių tikslas – padėti savo nariams ir jauniems žmonėms kovoti su tuo, ką vadinu valstybininkišku mąstymu. Tai toks savęs ir pasaulio suvokimo būdas, kai viską, ką matome, jaučiame ir ką darome, permąstome valstybės sąvokomis. Turiu omenyje tai, kad tiek savęs, tiek mus supančios aplinkos ir joje vykstančių procesų nesuprantame be valstybės įsikišimo ir savęs joje matymo. Vis tikimės valstybės ir jos atstovų pagalbos, paskatinimo. Bet negalvojame, ką galime padaryti patys. Verčiau klausiame, ką valdžia turėtų nuveikti dėl mūsų: pakelti atlyginimus, suteikti nemokamą sveikatos apsaugą, nuvalyti kelius ar sumažinti maisto produktų kainas. Neretai manoma, galbūt net nesąmoningai, kad jokia problema negali būti išspręsta neįsikišus valstybei. Tuomet visuomenei belieka palaikyti jos veiksmus, t. y. socialinių, viešųjų gėrybių kūrimą ir paskirstymą. Taip ji tampa valstybės įrankiu.   – Jūsų minimas valstybininkiškas mąstymas auga ar vis dėlto užleidžia vietą individualizmui? Ką rodo pastarieji JAV prezidento rinkimai ir D. Trumpo pergalė? – JAV tokio mąstymo mastas vienareikšmiškai auga. Kokia didelė dalis jaunų žmonių JAV prezidento rinkimuose balsavo už Bernie Sandersą. Jis visiškai paneigė individo galimybes spręsti socialines problemas, reikalavo teisingumo, o ne kokybės. Tai verčia smarkiai susirūpinti. Galėtume džiaugtis, kad rinkimus laimėjo D. Trumpas – verslininkas, palaikantis asmeninę iniciatyvą ir vertinantis jos reikšmę. Tačiau tiek jis, tiek jo varžovė H. Clinton iš esmės buvo valstybininkai, neneigiantys valstybės reikšmės ir valdžios aparato augimo. Tokiomis aplinkybėmis atsiveria palanki erdvė saviraiškai ir aktyvizmui, skatinamam telkimosi į bendruomenes.   – Kokius iššūkius toks mąstymas kelia individui? – Nenorą kooperuotis siekti bendro tikslo, sėdėjimą rankas sudėjus ir laukimą. Dažnai net visuomenės susipriešinimą ir fiktyviai kuriamus prieštaravimus. Pasiduodami tam, tiesiogiai sutinkame su stiprėjančia valstybės galia kiekviename žingsnyje, jos noru kontroliuoti kasdienius gyvenimo dalykus. Gėrovės valstybė auga ne tik JAV. Tai ne vienus metus vyksta ir Europoje. Žinoma, visada yra kitas būdas – nesutikti ir priešintis. Tačiau tokios pozicijos besilaikantys žmonės visuomenės akyse tampa priešais – vaikų ir vienišų tėvų, našlių, pensininkų ir neįgaliųjų priešais. Jie kaltinami, esą neigiamai vertina valstybės sveikatos ar švietimo sistemą, nesuvokia vargstančių gyventojų poreikių ir t. t. Bet iš tiesų kovoja ne su tuo baubu. Jie kvestionuoja perskirstymo mechanizmus, dažnai primenančius nusavinimą ir išdalijimą nei pagal poreikius, nei pagal galimybes. Šiandien labai daug kalbame apie vartotojų iššūkius. Esą valstybė vis labiau juos gniaužia administracinėse biurokratijos ir reglamentavimų pinklėse. Visgi iššūkis – visai kitoks. JAV dešinieji užsimerkia prieš svarbą būti sveikam ir geros formos. Tai, ką padarė buvusi pirmoji šalies ponia Michelle Obama, ėmusi kovoti su nutukimu ir nesveiku gyvenimo būdu, yra sveikintinas ir sektinas pavyzdys. Manau, kad tikrai laisvai gyvename tada, kai esame nepriklausomi nuo blogų mitybos įpročių, taip pat rūkymo ar psichotropinių medžiagų vartojimo.   – Jei sutariame, jog valstybininkiškas požiūris kelia iššūkių asmens gyvenimo kokybei, kaip sumažinti jo mastą? – Nesu tikra, ar valstybiškumas gali būti transformuotas tik ekonominėmis priemonėmis. Dažnu atveju, kaip rodo pavyzdžiai Kuboje, Venesueloje, Šiaurės Korėjoje, aukščiausio lygio valstybės kontrolė nesusitvarko su visuomenės pokyčiais. Kad ir kaip būtų sunku sulyginti, pavyzdžiui, JAV visuomenė reikalauja visiškai nacionalizuotos sveikatos apsaugos sistemos. Dėl to sparčiai auga mokesčiai ir didėja socialinės išlaidos. Yra daug pavyzdžių, kai auganti valstybė sudaro sąlygas kainoms kilti ir produktų bei paslaugų kokybei mažėti. Ir priešingai – mažėjanti valstybės įtaka atveria duris inovacijoms ir technologijoms. Vis dėlto šių pavyzdžių neužtenka ginčams dėl valstybės kontrolės poveikio laimėti. Reikia iš esmės permąstyti „teisingumo“ ir „lygybės“ sąvokas bei suvokti, kad tik individas yra savo gyvenimo kalvis.

Yra daug pavyzdžių, kai auganti valstybė sudaro sąlygas kainoms kilti ir produktų bei paslaugų kokybei mažėti. Ir priešingai – mažėjanti valstybė atveria duris inovacijoms ir technologijoms.

Valstybininkiškam mąstymui būtina mesti iššūkį, paremtą realiu XXI a. istorijos suvokimu ir objektyvizmo filosofija. Individas turi būti pasaulio permąstymo ir reflektavimo pagrindas, o visuomenės gyvenimą privalu suvokti žmogaus, ne valstybės sąvokomis. Šiuo atveju atsiranda puiki niša jaunajai kartai. Ji turi domėtis ir kelti klausimus, mesti iššūkį aplinkiniams stabams ir net dėstytojams, visuomenės nuomonės formuotojams.   – Paskaitose jauniems žmonėms kalbate apie Ayn Rand įtvirtintą objektyvizmo filosofiją ir ją kaip priemonę kovoti su valstybiškumu. Kokie esminiai jos principai? – Objektyvizmo filosofija teigia laissez-faire (pranc. leiskite veikti) kapitalizmą. Vis dėlto sakyti, kad nuo moderniosios valstybės staiga galime pereiti iki visiško laissez-faire kapitalizmo, būtų šiek tiek nerealu. Paprasčiau tariant, nėra prasmės stovėti vienam priešais parlamentą ir reikalauti panaikinti valdžią. Tačiau pasinaudodami lūkesčiais, kad kas nors visais pasirūpins, jauni žmonės ar dažnai populistais vadinami politikai žada staigias, sveiku protu nesuvokiamas permainas arba to reikalauja. Mano nuomone, svarbiau kalbėti apie žingsnius, kuriais būtų įmanoma nuosekliai mažinti valstybės aparatą, t. y. nuo viską apimančios centralizacijos pereiti iki atskiroms sritims priskirtos autonomijos, decentralizacijos, laisvesnės ekonomikos. Kanadoje galioja principas, kad, priėmus  naują įstatymą ar nutarimą, senasis atšaukiamas. Tai viena geriausių priemonių žmonių kūrybiškumui ugdyti ir skatinti. Parodyti jiems kelius ir prasmę siekti savo svajonių: steigti verslą, skatinti pokyčius valstybės institucijose. O tam reikia valstybininkišką požiūrį keisti į verslininkišką. Jis reikalauja peržiūrėti politikos ir ekonomikos dinamiką, ieškoti kompromisų. Labai svarbu, kad ypač jauni žmonės suvoktų, kokie gali būti strateginiai keliai nuo reguliacinės iki „naktinio sargo“ funkcijas atliekančios valstybės. A. Grossman 1994–1999 m. dirbdama „Cato Institute“ rūpinosi studijų stipendijomis jaunimui, taip pat rašė kalbas JAV prezidentui George H. W. Bushui, konsultavo jo komandą. 2003–2013 m. dirbo „Dole Food Company“. Šalia bendrovės įkurtame „Dole Nutrition Institute“ rūpinosi sveikos mitybos tyrimais. 2015 m. buvo laikraščio „LifeZette“ sveikatos skilties redaktorė. Nuo 2016 m. – „The Atlas Society“ vadovė.